Šiais laikais retai kuri mama gąsdina savo vaiką raganomis ir velniais. Ir vis dėlto baimė tebėra savotiškas auklėjimo būdas.
Mama gąsdina pusantrų metukų Kristiną: ,,Jei tuoj pat nesiliausi zirzti, atsinešiu dulkių siurblį”. Ir linksmuolė mergaitė akimirksniu susigūžia iš baimės. Sunku pasakyti, ko ji taip bijo: ar ūžesio, ar kad jis gali ,,praryti”, bet Kristinos mama, nors ir neramia širdimi, naudojasi ta baime. Ji supranta, kad tai anaiptol ne pedagogiška, kaip ir daugelis tėvų, kurie panašiu būdu priverčia savo vaikus jiems paklusti.
Anksčiau bauginimas buvo ypač populiarus. Nepaklusniems vaikams buvo sakoma, kad jie mirs iš bado, jei nevalgys sriubos, kad teks nupjauti pirštą, jei jis nuolat burnoje. Net ir tėvas dažnai atlikdavo baubo vaidmenį. Kartais vaikams tekdavo visą dieną laukti, kol pareis tėtis ir įvyks ,,inkvizicija”. Laukimas būdavo persmelktas baimės. Buvo manoma, kad vaikai turi bijoti, ir kuo ilgiau, tuo geriau. Šiame šiurpinimo žaidime dalyvaudavo ne tik tėvai, bet ir seneliai, vyresnieji vaikai, auklės.
Baime buvo auklėjama ne tik šeimoje: tinginius mokykloje gąsdindavo lazda, jaunuolius – kariuomene, vagis – rankos ar net galvos nukirtimu. Net kunigai iš sakyklos gąsdindavo nusidėjėlius pragaru.
Taigi baimė buvo vienas drausminimo būdų. Bet ar gąsdinimai padarė žmones geresniais? Ar dėl to sumažėjo nusikaltimų, vagysčių, žudymų? Daugiausia tyrinėta mirties bausmės baimė. Rezultatai vienareikšmiški: mirties bausmė neturi jokios įtakos nusikaltimų skaičiui. Tai rodo sena praktika: po oficialių mirties bausmės įvykdymų nusikaltimų ne sumažėdavo, o atvirkščiai – padaugėdavo.
Gąsdinimas bausmėmis tik tuomet veiksmingas, jei jis sukelia baimę. Kol vaikas iš tikrųjų tiki, kad jį gali pagauti ragana, jis stengsis būti paklusnus. Kol mažoji Kristina bijos dulkių siurblio, tol mama galės ją gąsdinti toliau.
Bet šis atrodytų išbandytas metodas turi didelį trūkumą: vaikai per daug gudrūs, kad ilgai leistųsi mulkinami. Vieną gražią dieną jiems pasidaro aišku, kad jokių baubų nėra. Taip pat ir Kristina vienąkart supras, kad dulkių siurblys nepajėgtų įsiurbti ne tik jos, bet net jos batuko. Tuomet ji supras, kad mama ne visada sako tiesą ir kad nereikia bijoti jos gąsdinimų.
Kas nori sėkmingai vaikus auklėti baime, turi būti pasirengęs nuoseklumui ir brutalumui, kaip buvo daroma XIX amžiuje: tada nepaklusnūs vaikai būdavo mušami iki suluošinimo.
Galime didžiuotis žmonijos pažanga, kad pasikeitus kelioms kartoms, tėvai jau nebeauklėja vaikų sąmoninga baime. Bet nesąmoningai tai dar daroma.
Kartais vaikai patiria baimę, kurios jie nesuvokia. Ypač didelę sumaištį vaiko širdelėje kelia baimė, kad tėvai daugiau jų nebemylės. Tai būdinga bet kurio amžiaus vaikams, net kelių mėnesių. Mažylis verkia pusę nakties, kol neapsikentusi mama pliaukšteli per užpakalį. Jam tai nesukelia fizinio skausmo, ypač jei vaikutis su sauskelnėmis. Tačiau kūdikis jaučia mamos pyktį ir nusivylimą. Kodėl mama supyko? Ką aš blogai padariau? Dažniausiai jis ima verkti dar labiau, ir mamai pasidaro visai negera… Tokia baimė vaikams kyla tuomet, kai tėvai praranda savitvardą. Verkianti mama taip pat trikdo ir darželinuką, ir mokinį, o ką jau kalbėti apie kūdikį.
Ypač sunkių baimės pasekmių atsiranda vaikams, kurių tėvai nuolat ginčijasi dėl auklėjimo. Tuomet vaikai supranta, kad patys yra nesutarimų priežastis.
Reikėtų paminėti dar vieną baimės formą, kurią ypač dažnai naudoja šiuolaikiniai tėvai. Tai vaikų gąsdinimas, norint juos apsaugoti, pavyzdžiui:
,,Atsargiai, šuo gali įkąsti”
,,Neik taip arti vandens, įkrisi ir nuskęsi”
,,Nelipk ant palangės, nusisuksi sprandą”
,,Nelįsk prie viryklės, nudegsi”
Dauguma tėvų pasakytų, kad tokie perspėjimai tiesiog būtini, juk nelauksi, kol vaikas nusisuks sprandą. Tai tiesa, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad kartais gąsdinimai būna perdėti ir sukelia vaikams daugiau baimės negu reikia. Perdėtas baimingumas – gana sudėtingas dalykas, kuriam mes mielai paklūstame. Juk jei kažkas tavęs bijo, vadinasi, tu esi už jį pranašesnis. Kokiu drąsuoliu pasijunta antrokas, galėdamas pagąsdinti pirmoką! Arba vyresnieji broliai ir seserys, kai priverčia paklusti mažesnius. Tačiau ne tik vaikai ir paaugliai, bet ir patys suaugusieji mėgaujasi savo pranašumu. Ir vaikai ypatingu būdu skatina juos auklėti baime. Štai šešiametis mėgina išlaikyti pusiausvyrą ant žemos tvorelės. Staiga mama garsiai šūkteli: ,,Atsargiai, neparpulk!” Ir berniukas jau guli ant žemės. Nors visai neužsigavo, išsigandęs jau bėga pas mamą, kuri kaip įmanydama guodžia savo ne tokį jau mažą ir ne tokį jau nesavarankišką vaiką.
Tėvai turėtų atminti, kad gąsdinti vaikus pagunda labai didelė ir saldi. Juo labiau kad į tą žaidimą įsijungia ir savaip tai skatina patys vaikai. Tačiau vargu ar tokia pedagogika turi perspektyvų.
Gąsdinimas ir bauginimas auginant vaikus neišvengiamas, tačiau jis turėtų būti matuojamas juvelyrinėmis svarstyklėmis. Dideli baimės kiekiai gali giliai įsismelkti į vaiko sielą, ir ten vykstančių reakcijų mes jau nebenuspėsime.
Bijantis vaikas jaučiasi mažas ir bejėgis. Be to, bauginimas veiksmingas tik labai trumpą laiką, nes vaikai greitai suvokia, kad baubai ir dulkių siurbliai – tik apgaulė. Ir jie pradeda nebepasitikėti tėvais.
Parengė Jūratė Damanskienė