Ne viena daug dirbanti mama sielojasi, kad vaikams skiria per mažai
dėmesio, nes gerai dirbti ir tinkamai auklėti vaikus ne taip jau lengva.
Pasak psichologų, kaltės jausmas, jog mažai bendraudami su vaiku negali savęs
laikyti puikiais tėvais, persekioja ne vienus tėvus.
Daugelis tėvų paprastai tik pasidomi, ar vaikas pavalgė, paruošė pamokas ir
pan., o pasikalbėti apie vaikiškas, bet jam labai svarbias problemas, deja, –
ne. Tad jau vaikystėje išmokstama apie savo išgyvenimus niekam nepasakoti, nes
jie nieko nedomina. Tuo tarpu psichologai primena, jog svarbi ne bendravimo
kiekybė, o kokybė ir siūlo laikytis keleto sėkmingo bendravimo taisyklių:
Nesineškite darbo problemų į namus –
parėję susierzinę namo, negatyvias emocijas išliesite ant namiškių, ir
dažniausiai ant vaikų, kurie vargu ar supras tikrąją jūsų pykčio priežastį ir
greičiau jaus, kad yra nereikalingi.
Darbas neturi būti svarbiau už vaiką –
kalbėdami apie darbą, nesakykite, kad jis svarbesnis už vaiką, nes vaikas turi
būti tikras, kad būtent jis yra pats svarbiausias žmogus pasaulyje, o darbas tik
reikalingas ir įdomus.
Laisvalaikį derinkite su šeima –
namų ūkio darbus planuokite taip, kad liktų laiko bendrauti su vaiku ir kad
bendras šeimos poilsis jam suteiktų džiaugsmo.
Atidžiai įsiklausykite ką sako vaikas –
įsiklausykite į vaiko kalbą, atkreipkite dėmesį į intonacijas, domėkitės tuo, ką
jis pasakoja, stenkitės suprasti jo poelgius – taip klojamas tėvų ir vaikų
tarpusavio pasitikėjimo pagrindas, o bendravimo vertė matuojama ne laiko,
praleisto kartu, kiekiu, o jo kokybe.
Nebijokite tartis su vaiku –
pasakokite apie savo darbą, dalykitės mintimis ir jausmais, nebijokite
pasiguosti vaikui dėl bėdų.
Neprikaišiokite –
neužsiminkite vaikui apie jo materialinę priklausomybę nuo jūsų.
