Vaikas pradėjo lankyti mokyklą. Bet po kurio laiko pastebėjote, kad jis
jau nebe toks aktyvus ir judrus kaip anksčiau, jį sunku pažadinti ryte, nors jis
ir miega 9-10 valandų per parą, dažnai skundžiasi nuovargiu ir vietoj
sekmadieninio pasivaikščiojimo labiau linkęs rinktis sėdėjimą namie, pradėjo
dažniau sirgti…
Visi šie požymiai rodo, kad greičiausiai jūsų vaikas patiria streso būseną. O
tokia būsena silpnina organizmą ir didina susirgimų išsivystymo riziką. Medikai
stresu vadina palaipsniui, keliais etapais išsivystantį organizmo pokyčių „rinkinį“,
kurio paskirtis – palengvinti adaptaciją prie naujos situacijos.
Pirmoji stadija
Jėgų antplūdis, suaktyvėjęs protinis ir fizinis aktyvumas. Šiame etape stresas
yra naudingas, jis padeda mobilizuoti jėgas problemai išspręsti. Prisiminkite,
kaip susijaudinęs vaikas pasakojo apie pirmąsias dienas mokykloje, kaip pats
prabusdavo anksčiau, norėdamas kuo anksčiau bėgti į mokyklą. Bet pamažu krūvis
daro savo ir vaikui tampa sunkiau.
Antroji stadija
„Aktyvios“ neigiamos emocijos. Šioje stadijoje galimas irzlumas, pyktis ir netgi
agresija. Šios emocijos leidžia vaikui išsilieti. Be jokios abejonės,
prisimenate atvejus, kai mažylis griežtai atsisakydavo ruošti pamokas arba eiti
į mokyklą, atsikalbinėdavo. Bet jūs, žinoma, užkirsdavote kelią visiems vaiko
bandymams „nuleisti garą“.
Trečioji stadija
„Pasyvios“ neigiamos emocijos. Šioje stadijoje vaikas liaujasi priešintis,
ožiuotis ir klusniai džiugina jus savo pasiekimais ar liūdina dvejetukais.
Lėtinis stresas yra kenksmingas, mokslininkai pavadino jį „distresu“ (nuo anglų
k. žodžio „distress“ – bėda, nelaimė, sutrikimas).
Ketvirtoji stadija
Prasideda nesiliaujančios ligos. Statistika rodo, kad pusei vidurinės mokyklos
mokinių jau galima rašyti šią diagnozę, o vyresnėse klasėse nesiliaujančios
ligos kamuoja net 95 proc. mokinių. Užburtas ratas užsidaro: ligos tik dar
labiau silpnina organizmą.
Jei jums atrodo, kad vaiko gyvenimas yra nesibaigianti šventė, jei abejojate,
kad jūsų vaikas patiria milžiniškus krūvius, įvarančius distreso būseną, tiesiog
pabandykite įsivaizduoti save vaiko vietoje.
Pradėsime nuo to, kad moksleivio „darbo“ diena iš esmės trunka tiek, kiek ir
suaugusiųjų: pamokos mokykloje ir namų darbų ruošimas namie. O dabar
įsivaizduokite, kad kasdien, kiekvieną valandą (per kiekvieną pamoką) laukiate,
kad jus pakvies viršininkas ir jums teks teikti ataskaitą – ir dar taip, kad
gėda nebūtų.
Kartkartėmis tokia būsena apsunkinama rimtų jūsų profesinių gebėjimų
patikrinimais (egzaminai, viešos pamokos, miesto kontroliniai darbai ir panašiai).
Beje, mokiniai tvirtina, kad stresas, kurį jie patiria per egzaminą, palyginamas
su stresu, kurį patiria oro linijų dispečeriai, atsakingi už tūkstančius gyvybių.
Po tokios darbo dienos jūs dar turite bėgti į anglų kalbos kursus ar siuvinėjimo
kryželiu būrelį (sporto užsiėmimus, būrelius ir ar kokios kitos papildomos
veiklos grupes). O dar nepamirškite prie smulkmenų besikabinėjančius mokytojų,
sudėtingų, neretai konfliktinių santykių su klasės draugais, namiškių, kurie,
atrodytų, turėtų tik palaikyti, priekaištų, ir panašius dalykus.
Tuomet visa diena tampa viena nesibaigiančia kankyne. Ir kiek sugebėtumėte
atlaikyti tokias sąlygas? Suaugusieji su situacijos sunkumu gali susitaikyti
bent jau genami motyvacijos: nemėgiamas darbas gali būti gerai apmokamas, o
nekenčiami anglų kalbos kursai suteikia galimybę tikėtis kilimo karjeros
laiptais. O kaip gi paaiškinti vaikui – dėl ko jis 6 valandą ryto, prieš pamokas,
turi vaikščioti į dailiojo čiuožimo treniruotes arba ilgas valandas groti
akordeonu?
Bet vaikai kenčia: vieni nenori liūdinti tėvų, kiti iš baimės gauti pylos, treti
nuoširdžiai mano, kad suaugusiems prieštarauti negalima. Bet prisitaikymas prie
pasiūlyto režimo toli gražu nereiškia, kad nepatiriama diskomforto. Organizmas
visomis išgalėmis stengiasi palaikyti „status quo“. Bet jo resursai nėra
begaliniai. Ir visų resursai yra skirtingi. Vienus gamta apdovanojo stipria
nervine sistema ir geru gebėjimu regeneruotis. Kitiems pasisekė mažiau.