Šis ypač mėgiamas Indijos, Kinijos ir daugelio Rytų, Azijos šalių gyventojų žolinis augalas sparčiai išpopuliarėjo ir Europoje. Tiek kulinarijoje, tiek liaudies medicinoje naudojama imbiero šaknis, sukaupusi šių vitaminų (100 g): kalio – 36 mg, magnio – 40 mg, vario – 0,35 mg, vitamino B6 – 0,25 mg, riebalų – 8 mg, kalorijų – 65. Imbierą kaip vaistą savo pacientams rekomenduodavo net pats Rytų gydytojas Avicena. Jau daug anksčiau, prieš 150 metų botanikas Kulpeperis maždaug taip aprašė imbiero gydomąsias savybes: „Imbieras skatina virškinimą, sušildo skrandį, gerina regėjimą, jis naudingas vyresnio amžiaus žmonėms (šildo sąnarius), o svarbiausia – saugo nuo podagros”.
Liaudies medicinos atstovai pataria daugiau imbiero vartoti sutrikus šlapimui, varginant kojų pabrinkimams, pykinimui, esant blogam burnos kvapui. Malto imbiero šildomieji kompresai padeda mažinti artrito sukeltus skausmus. Taip pat jis padeda normalizuoti kraujo spaudimą, persišaldžius (svarbu jį vartoti pajutus pirmuosius ligos požymius), vartojamas sergant angina ir reumatu.
Imbiero šakniastiebiai skatina seilių ir skrandžio sulčių sekreciją bei žarnyno peristaltinius judesius, todėl jie pasižymi apetitą stimuliuojančiu ir virškinimą gerinančiu poveikiu. Jau šiais laikais atliekant eksperimentus su gyvūnais, po kelių savaičių imbierų vartojimo buvo nustatytas padidėjęs skirtingų virškinimo fermentų, tokių kaip žarnyno lipazės, sacharozės, maltazės, tripsino ir chimotripsino, aktyvumas. Imbierų sudedamoji dalis – gingeroliai skatina išsiskirti tulžį.
Ypač naudingas kartus imbiero skonis, kurį jam suteikia flavonoidai ir taninai, padedantys organizmui gintis nuo neigiamo laisvųjų radikalų poveikio.