Užduosiu Jums mįslę. Mes buvome gyvi, nors to nedarėme, mes esame gyvi – ir to nedarydami mirtume.
Galbūt susimąstę šiek tiek sulaikėte savo kvėpavimą? Tuomet giliai įkvėpkite, nes atsakymas paprastas – tai ir yra pats kvėpavimas. O jeigu esate moteris, kuri laukiasi, tuomet galite suprasti, kad kvėpuojate už du. Taigi ko mus moko kvėpavimo dovana? Kokias reikšmes jis gali įgauti?
Esame įpratę galvoti apie kvėpavimą kaip apie fiziologinį procesą. Tačiau tikėjimas gali mums atskleisti dar ne vieną jo pusę. Juk alkio ir troškulio malšinimas taip pat susijęs ne vien su poreikių tenkinimu, pasidalindami savo valgiu ar gėrimu su artimaisiais, kelionės draugais ar vargšais, duodame jiems kai ką daugiau – duodame dalelę savo gerumo. Jėzus, atlikdamas maisto padauginimo stebuklą, parodė, jog Dievas dalinasi savo gerumu su visais žmonėmis, čia Jam nėra ribų. Tai nebuvo vien noras pasidalinti ar atlikti gerą darbą, dalinimasis gerumu įgavo visiems suprantamą formą – duona ir žuvis. Svarbūs abu dėmenys – tiek materialus, tiek dvasinis.
Žmogaus gyvybės tęstinumas neatsiejamas nuo dalinimosi savimi, savo gerumu, savo kūnu. Moteris dovanoja savo kūną naujai gyvybei ir kvėpuoja už ją kiekvieną akimirką. Ji negali matyti ir susipažinti su savo vaisiumi, kaip ir Jėzus negalėjo matyti visų veidų, kurie supo jį. Tačiau kiekvienas jo ištartas Gerosios Naujienos žodis galėjo būti kaip gilus įkvėpimas sielai, pamiršusiai kvėpuoti.
Dar atidžiau pažvelgę į kvėpavimo dovaną, galime pamatyti, kokia ši dovana daugialypė. Pažvelkime į sportininkus ar kovos menų meistrus – visi jie pabrėžia kvėpavimo reikšmę norint pasiekti geriausių rezultatų. Mūsų judesiai turi derėti su kvėpavimu. Kitaip tai tebus mechaniškas galūnių judinimas. Argi tai neprimena pagrindinio kataliko siekio – suderinti savo mintis ir elgesį su Jėzaus Kristaus žodžiais ir poelgiais? Argi tai neprimena paties Kristaus siekio – ne papildyti Senąjį Testamentą, tarsi jis būtų neužbaigtas, tarsi jame būtų radęs klaidų, ne, Jėzus Kristus siekė atitikti ir išpildyti jį tuo laiku, kai gyveno.
Pažvelkime į muziką. Kiekvienas pradedantis groti instrumentu turi prisiderinti jeigu ne prie kito žmogaus, tai prie metronomo – muzikinių kūrinių tempo nustatymo prietaiso. Taip ir Dievas davė mums natūralų gyvenimo tempo matuoklį. Todėl tai ne atsitiktinumas, jog nemažai žmonių, supratusių šiuolaikinio gyvenimo tempo poveikį kūnui ir psichikai, mokosi meditacijų. Sureguliuotas kvėpavimas gali būti natūralus metronomas, prie kurio galime priderinti savo mintis, jausmus ir veiksmus. Kam visa tai? Manau, jog būtent tam, ko linkime vienas kitam per kiekvienas šv. Mišias – ramybės. Tai yra tas pagrindas, nuo kurio visi galime atsispirti.
Išmokę kvėpuoti patys, galėsime mokytis kvėpuoti ir už kitą žmogų. Taip kaip mūsų mamos kvėpavo už mus, taip kaip Jėzus gyveno už mus. Esupsichologas ir kartais konsultuodamas žmogų atlieku tokį pratimą. Matydamas, jog pokalbis pradeda slysti iš rankų, o klientas pasiduoda emocijoms, atkreipiu dėmesį į savo kvėpavimą (paprastai jis būna išsiderinęs) ir stengiuosi kvėpuoti už mus abu. Be abejo, tuo pačiu metu stengiuosi ir toliau jo klausytis, tačiau pagrindinį dėmesį sutelkiu į kvėpavimą viduje linkėdamas klientui ramybės. Tą galime atlikti kiekvienas iš mūsų, kai matome, jog žmogui, su kuriuo kalbamės, reikia paguodos, nuraminimo ir išklausymo. Pirmiausia išlikti ramiems.
Dažniausia klaida tokiose situacijose yra patarinėti ar pradėti spręsti problemą, kai emocijos dar liejasi per kraštus. Kristina Zamarytė-Sakavičienė straipsnyje „Ką veikia tavo kūnas begalinėje visatoje?“ rašo: „Suskaidėme viską aplinkui ir net save pačius – „atskyrėme“ dvasią (pavadinome ją „Aš“) nuo savo materialaus, gyvo kūno. Ir nusprendėme, kad „Aš“ disponuoja savo kūnu, kaip priemone siekti įvairių tikslų. Kūnas nebėra „Aš“, jis yra „mano“. Tęsdamas šią mintį noriu atkreipti dėmesį į tuos momentus, kai iš tiesų pamirštame kvėpuoti už savo kūną. Tuomet mus apima nerimas ir įtampa ne vien dėl rimtų problemų, tačiau neretai ir dėl menkniekių. Mūsų kvėpavimas tampa negilus, o jam sunaudojame nemažai jėgų, nes būname labiau įsitempę. Pajuntame, kad mūsų protas tampa bejėgis, tarsi nebesisuka kažkokie nežinomi varžteliai. Išties nesisuka, nes negauna gyvybinės energijos. Todėl apimant panikai arba nerimui, visuomet galime pradėti jį įveikti nuo kvėpavimo sureguliavimo.
Dabar galime atkreipti dėmesį, jog kvėpavimas neatsiejamas ir nuo paties balso, juk kalbėjimas yra ne kas kita, o oro iškvėpimas virpinant balso stygas. Todėl ir psichologinio konsultavimo vadovėlyje rašoma, jog „iš balso tono galima spręsti apie ką kalbama net nesuprantant kalbos. Nervingumas ir emocinė sumaištis taip pat geriausiai suprantami iš balso“. Ne vien kalbėjimas, bet ir dainavimas, ir apskritai muzika – visa tai oro vibracijos, kurios paliečia ne vien mūsų ausis, bet ir sielą. Ar tai gali būti atsitiktinumas, jog būtent kvėpavimas yra būtina kalbėjimo ir dainavimo sąlyga?.. Juk būtent šios išraiškos formos taip išskiria mus iš gyvūnų. Kitaip sakant, padaro mus žmonėmis! Tikiu, kad tuo Dievas nori mums kažką pasakyti. Psichoterapijoje tvirtinama, kad gydo ne vien žodžiai, o ir balso tonas, oru sklindančios unikalios vibracijos, kurios paženklintos ne vien kiekvieno mūsų unikalumu, tačiau ir gydančia arba žeidžiančia galia. Taigi kalbėdami galime tiek sužeisti kito žmogaus sielą, tiek ją pagydyti.
Taigi prieiname prie žmogiškosios gyvybės esmės arba nemirtingos sielos. Čia matome, kad žodis „siela“ lotyniškai ir hebrajiškai taip pat turi reikšmę „kvėpavimas“. Kinų kalboje žodis „Ki“ taip pat turi „kvėpavimo“ arba „oro“ tiesioginę reikšmę, o daugiausia vartojamas nusakyti gyvybinei energijai. Čia neteigiu, jog visos šios sąvokos skirtingose kultūrose ir kalbose reiškia tą patį, tačiau neabejotinai jos tarpusavyje susijusios. Todėl manau, neatsitiktinai yra sakoma, kad Dievas įkvepia sielą nuo pat apvaisinimo momento. Su pirmuoju įkvėpimu – ne tiek mūsų, kiek Dievo valia – prasideda gyvybė.
Belieka dar kartą sugrįžti prie teksto pradžioje užmintos mįslės. Matyt, galima pasitenkinti ir paprastu atsakymu – kvėpavimas. Kita vertus, jeigu esame apsisprendę tikėti amžinuoju gyvenimu, tai būtina paminėti Jėzų Kristų, kuris mums reikalingas kaip oras. Buvo metas, kai jis kvėpavo už visą pasaulį, ir yra dabarties metas, kai mes galime pasirinkti kvėpuoti Juo.
