Tikai – labai dažnas reiškinys. Manoma, kad įvairiais amžiaus periodais jie pasireiškia 10 proc. vaikų. Kas tai yra, kaip juos atpažinti? Ar gali kelti pavojų? Ar mikčiojimas – irgi tikas?
Konsultuoja pediatrė neurologė Rūta Maciulevičienė
Tikai skirstomi į:
– paprastuosius motorinius, kurie apima vieną raumenų grupę ir kartojasi. Vaikas, pavyzdžiui, mirkčioja, rauko nosį, trauko petį, suka kaklą. Šie tikai labai dažni, būdingi vaikams (iki 10 proc. vaikų juos turi) ir laikomi gerybiniais. Dažniausiai pasireiškia nuo trejų metų amžiaus iki paauglystės.
– kompleksinius motorinius, kurie apima kelias raumenų grupes, pavyzdžiui, viršutinės kūno dalies. Mažylis vienu metu gali mirksėti, linksėti, purtyti galvą, trūkčioti petys.
– vokaliniai tikai. Išgaunamas garsas, dažniausiai primenantis pasikartojantį atsikrenkštimą, nosies traukimą, šuns lojimą ar urzgimą. Tai pasikartojantys motoriniai tikai, kai įtraukiami raumenys, reguliuojantys balso klostes. Gali būti ir tikinis kosulys – vaikas įtraukia oro ir atsikosti tarsi per varinį puodą. Šis kosulys gali būti labai įkyrus, nes vaikas gali kosėti iki kelių kartų per minutę.
– Jeigu yra kompleksinis motorinis tikas, apimantis daugiau nei vieną raumenų grupę ir dar prisideda tikas, kuris pasireiškia kokiais nors garsais, galima įtarti Tiureto sindromą. Tai labai retas sindromas, kuris kamuoja maždaug 1 proc. mokyklinio amžiaus berniukų ir 0,1 proc. mergaičių. Galima pasakyti, kad tai tikų „rinkinys“, apimantis veido raumenis ir plintantis per kitas raumenų grupes: kaklą, sprandą, rankas, o kartais ir kojas (gali atsirasti nevalingi šuoliukai) ir vokalizacija.
Kas tai yra?
Tikas – tai nevalingas raumenų susitraukimas, apimantis tam tikrą raumenų grupę. Tai trumpas, greitas, staigus, pasikartojantis arba stereotipinis judesys. Šiuos nevalingus, nekontroliuojamus judesius vaikas gali sąmoningai nutraukti, pavyzdžiui, kai paprašysime: „Nemirksėk“, kurį laiką jis gali nemirksėti. Bet vos liausis save kontroliavęs, nevalingų judesių ir vėl atsiras. Dažniausi tikai – tai mirksėjimas, kaklo ir pečių raumenų trūkčiojimas, nosies traukimas.
Manoma, kad tikus paskatina tam tikri motorinės sistemos sutrikimai. Pati motorinė sistema labai sudėtinga, ji susideda iš vadinamosios piramidinės sistemos ir ekstrapiramidinės. Manoma, kad tikai yra susiję su ekstrapiramidinės sistemos sutrikimu. Tie vaikai, kurie turi tikų, neretai turi emocinių arba psichikos bėdų, yra patyrę smarkių išgyvenimų, nerimą. „Nenormalūs“ judesiai dažniausiai ir būna susiję su kokia nors socialine įtampa. Tad jeigu vaikas jaučia didesnę įtampą, gali padažnėti ir tikai. Antra vertus, yra ir tokių, kurie daugiau pasireiškia esant ramybės būsenai, pavyzdžiui, kai vaikas nuobodžiauja. Tai labiau būdinga Tiureto sindromui.
Vokaliniai tikai daug retesni, bet jie socialiai labai kenkia vaikui, pavyzdžiui, jeigu krenkščia arba kosti per pamokas.
Reikia gydyti ar ne?
Paprastieji motoriniai ir vokaliniai tikai pasitaiko gana dažnai ir paprastai per keletą mėnesių praeina. Jeigu nepraeina savaime, būtina pasikonsultuoti su vaikų neurologu. Tikas, kuris nepraeina per kelis mėnesius, jau vadinamas lėtiniu motoriniu tiku, arba daugybiniu motoriniu. Jie pasitaiko rečiau ir turi tendenciją kartotis arba išlikti ilgiau. Juos dažniausiai reikia gydyti. Sudėtingasis Tiureto sindromas diagnozuojamas pagal 4 kriterijus, t. y. pirma, kai pasireiškia daugybiniai motoriniai tikai, apimantys kelias raumenų grupes, antra, vienas ar daugiau vokalinių tikų, trečia, kai tai prasideda jaunesniems nei 20 m. žmonėms ir, ketvirta, tęsiasi ilgiau negu vienus metus. Net kai yra visi minėti požymiai, bet juos pavyko suvaldyti arba praėjo savaime per mažiau nei vienus metus, jie vadinami tiesiog kompleksiniais tikais – ne Tiureto sindromu.
Tiureto sindromas yra nulemtas genetiškai ir serga juo dažniau berniukai nei mergaitės. Be minėtų požymių, jam dar būdingi emociniai sutrikimai, polinkis į nerimą, depresiją, dėmesio sutrikimo sindromas, obsesiniai (įkyrūs) polinkiai (pavyzdžiui, obsesinis rankų plovimas, kai vaikas plauna ir plauna rankas, valymas, plaukų sukimas, reikalavimas rutinos, jei pasikeičia dienotvarkė, pasidaro labai negera ir prasideda įvairūs emociniai sutrikimai).
Gydomi vaistais
Tiek paprastieji, tiek daugybiniai tikai paprastai prasideda tarp 5 ir 10 m. Jei vieni ir kiti neišsivysto į Tiureto sindromą, gydomi arba ne, praeina. Gali kartotis, jei atsiranda kokia nors įtampa. Tiureto sindromas tęsiasi visą gyvenimą, vaikui būna tai blogiau, tai geriau.
Tikai gydomi vaistais, kuriuos gali skirti tik neurologas profesionalas. Iš praktikos žinau, kad žmonės prisigalvoja visokių gydymo būdų, kurie neva padeda. Bet kadangi natūraliai jie „banguoja“, šiuolaikinė medicina pripažįsta, kad padeda tik neuroleptikai.
Kas bendra tarp tikų ir mikčiojimo?
Mikčiojimas – tai tam tikri pasikartojančių balsių arba užsikirtusio garso protrūkiai. Jis priskiriamas prie kalbos sutrikimų, bet savo prigimtimi yra artimas motoriniams tikams. Neretai mikčiojantiems vaikams būdingi ir tikai. Mikčioti vaikas pradeda dažniausiai tarp 3-4 m., o tikai prasideda vėliau, 5-10 m. Dažniausiai yra mikčioję tėvai ar kas nors giminaičių. Stipriausiai vaikai mikčioja tarp 3-7 m., paskui vis mažiau. Nors kai kurie žmonės gali mikčioti visą gyvenimą. Manoma, kad mikčiojimas nesusijęs su kokiomis nors psichiatrinėmis ar emocinėmis problemomis, bet jeigu jis sunkus, paprastai kelia įtampą ir pasireiškia nerimo sutrikimais.
Mikčiojimas gydomas įvairiai. Daugeliui vaikų apskritai jokio gydymo nereikia, nes praeina savaime. Tai vadiname fiziologiniu mikčiojimu. Jeigu kartu pasireiškia ir tikai, mikčiojimą galima gydyti taip, kaip tikus.
Tačiau ne kiekviena grimasa yra tikas. Mikčiojantys vaikai, bandydami suvaldyti mikčiojimą, gali daryti įvairias veido grimasas ir jeigu ta grimasa atsiranda, kai vaikas nori ištarti žodį, tai nėra tikas, o valingas judesys, kuriuo jis nori atsikratyti spazmų. Bet tai irgi nėra gerai, nes šios grimasos iki galo nėra išaiškintos, todėl ką daryti joms atsiradus, sprendžiama pagal konkretų vaiką.
Labai svarbu suprasti, kad vaikai labai išgyvena dėl mikčiojimo. Pats mikčiojimas atsiranda ne nuo emocinio sutrikimo, kaip liaudyje sakoma, štai išsigando šuns, nukrito nuo lovos ir mikčioja (dažniausiai tai tik sutapimas). Mikčiojimas sukelia vaikui emocinę įtampą ir reikia, kad tėvai tai suvoktų.
Su mikčiojančiais vaikais dažniausiai dirba logopedai, o jeigu kartu atsiranda ir tikų, būtina kreiptis į neurologą.
Trumpi klausimai – trumpi atsakymai
– Ar gali vaikas nustoti mikčioti, bet likti tikai?
Nebūtinai, bet gali būti ir taip.
– Ar vaikas gali priprasti prie kokių nors judesių, ypač bemėgdžiodamas kitą, ir jie virsti tikais?
Nėra taip paprasta. Kodėl vieni vaikai galėtų nusižiūrėti, o kiti ne? Reikia atskirti pasikartojančius judesius, pavyzdžiui, nosies trynimą dėl alergijos, nuo nevalingų tikų.
– Tie paprastųjų tikų atsiranda iš nieko?
Turi būti genetinis polinkis. Dažniausiai atsiranda, kai tas judesys buvo valingas, pavyzdžiui, skaudėjo akis ir reikėjo dažniau mirksėti. Iš pradžių mirksėjo sąmoningai, paskui nevalingai. Tiku vadinamas, kai jis nevalingas, netikslingas. Jeigu būtų neniežėjusios akys, tai būtų kitas tikas atsiradęs, nes polinkis yra genetinis.