Fitoterapija [gr. phyton – augalas] – gydymas vaistiniais augalais. Kaip sakė Paracelsas, „visos pievos ir pievelės, visi kalnai ir kalvos yra viena didelė vaistinė.” Fitoterapija žinoma nuo seniausių laikų: Egipto papiruse rasta 900 vaistų, gaminamų iš vaistinių augalų, receptų. Senovės Graikija mums paliko daug mokslinių knygų apie fitoterapinį gydymą, o Karolis Didysis išleido įstatymus, įpareigojančius auginti gydomuosius augalus, juos auginusiuose vienuolynuose išsivystė viduramžių medicina.
Susidomėjimas fitoterapija auga, nes daugėja gydymo cheminiais vaistais (alopatijos) sukeltų ligų, ypač nuo be saiko vartojamų temperatūrą mažinančių, priešuždegiminių, antibakterinių, antihistamininių ir panašių vaistų. Plinta lėtinės ligos: disbakteriozė, distrofija, organizmo saugos sistemų pažaidos, kitos sisteminės ligos.
Slopindami ligos mechanizmą, cheminiai preparatai sutrikdo ir normalios reguliacijos procesus: blokuoja biochemines reakcijas ir receptorius, neutralizuoja hormonų, prostaglandinų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų poveikį.
Gydymo augaliniais preparatais privalumai
Fitoterapija:
1) leidžia vartoti natūralius medžiagų apykaitos reguliatorius;
2) mobilizuoja savigydos sistemas (imuninę, endokrininę, detoksikacinę, nervų).
Augaliniai vaistiniai preparatai irgi yra cheminių, biologiškai aktyvių medžiagų visuma. Tai glikozidai, alkaloidai, eteriniai aliejai, rauginės medžiagos, vitaminai, fitoncidai, fermentai ir t. t. Jie sudaro kompleksus su kitais biologiškai veikliais junginiais ir stipriai sumažina nepageidaujamą augalinių vaistų vartojimo poveikį. Dažniausiai gydomasis augalo veikimas priklauso ne nuo vienos, o nuo keleto medžiagų. Todėl, vartojant išgrynintą medžiagą, nesulaukiama tokio efekto, kaip vartojant visą augalą: pavyzdžiui, blindės žievė ir vingiorykštės žiedai turi natūralaus aspirino, kurie, priešingai nei cheminis aspirinas, stabdo kraujavimą, todėl šiuos augalus vartoti saugiau.
Sveikatos pagrindas – organizmo homeostazė (sudėties ir savybių pastovumas). Dėl nuolat didėjančios aplinkos taršos, ultravioletinių spindulių, alkoholio vartojimo, rūkymo, blogos mitybos ir streso žmogaus organizme daugėja sveikatai kenksmingų molekulių, vadinamų laisvaisiais radikalais, kurie susidaro vykstant metaboliniam procesui. Tai labai toksiški dariniai – laiku nesunaikinti jie gali pakenkti svarbioms ląstelių sudėtinėms dalims, turėti įtakos širdies, kraujagyslių, vėžinių ir kitų lėtinių susirgimų eigai. Organizme susikaupusius laisvuosius radikalus neutralizuoja antioksidantai. Šiuolaikinis mokslas atranda vis naujų medžiagų, padedančių organizmui apsisaugoti nuo ardančio laisvųjų radikalų poveikio. Ypač plačiai tyrinėjama augalinės kilmės antioksidantų įtaka apsauginių ląstelių savybių stiprinimui, įvairių ligų profilaktikai.
Fitoterapija sėkmingai taikoma pediatrijoje, geriatrijoje (senatvės ligoms gydyti), gydant lėtines ligas.
Fitoterapijos ir cheminių preparatų derinimas
Vaistiniuose augaluose esantys biologiškai veiklūs junginiai pasižymi antioksidaciniu, imunomoduliaciniu, psichovegetacinius sutrikimus šalinančiu, mikrocirkuliaciją, kraujotaką aktyvinančiu, baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitą reguliuojančiu, acidozę šalinančiu, spazmolitiniu ir kitais poveikiais.
Tačiau gydymas augalais kaip ir kiti gydymo metodai turi ribas, kurias būtina žinoti. Negalima pamiršti, kad ir fitoterapija gali sukelti šalutinį poveikį: augaliniais preparatais besigydantis pacientas privalo laikytis nurodytų dozių ir specialisto rekomendacijų. Daugelio ligų atveju racionalu derinti ir cheminius, ir augalinės kilmės vaistinius preparatus, tačiau reikia atminti, kad šie vaistai gali sąveikauti. Todėl gali padidėti cheminio vaisto koncentracija kraujyje ir pasireikšti šalutiniai jo poveikiai. Koncentracija gali ir sumažėti, tuomet vaistas neduos laukiamo efekto.
Būkite atsargūs, jei vartojate:
1) kraują skystinančius vaistus;
2) nesteroidinius priešuždegiminius vaistus (aspiriną, ibuprofeną);
3) laisvinančias vaistažoles, nes jos mažina visų vaistų pasisavinimą iš žarnyno.
Dozės
• Suaugusiajam: 1 valgomasis šaukštas žaliavos 500 ml vandens;
• 1,5–2 m. vaikui: 1 arbatinis šaukštelis suaugusiesiems paruošto užpilo 3–4 kartus per dieną;
• 2–3 m. vaikui: 2 arbatiniai šaukšteliai 3–4 kartus per dieną;
• 3–4 m. vaikui: 1 valgomasis šaukštas 3–4 kartus per dieną.
• Taip iki 13 metų kasmet pridedamas 1 valgomasis šaukštas užpilo, o nuo 13 metų skiriama suaugusiojo dozė.
• Vyresniems nei 70 metų: 0,5 valgomojo šaukšto žaliavos 500 ml vandens.
• Vienu augalu gydytis galima 3–4 savaites, po to reikia daryti pertrauką arba pakeisti augalą.
Kada vartoti?
Tulžį varančias vaistažoles geriausia gerti 15–20 min. prieš valgį. Augalus adaptogenus (padedančius organizmui prisitaikyti prie išorinių pasikeitimų) – dienos pradžioje 1 val. po valgio. Visas kitas vaistažoles galima gerti ir prieš valgį, ir po jo. Jei gersime po valgio, poveikis bus ilgesnis. Kartu vartojant ir cheminius vaistus, tarpas tarp cheminių ir augalinių preparatų vartojimo turėtų būti 2–3 valandos.
Patarimai
Medicinoje natūralaus pavidalo vaistiniai augalai vartojami retai. Paprastai iš jų gaminami vaistiniai preparatai ir vaistinės formos. Kartais vartojami džiovintų augalų milteliai arba iš žalių augalų išspaustos sultys.
Dažniausi medicinoje – džiovintų augalų vandeniniai užpilai ir nuovirai. Užpilai ruošiami iš lapų, žiedų, antžeminės augalo dalies, o nuovirai – iš šaknų, žievės ar šakniastiebių. Susmulkinta žaliava sudedama į emaliuotą ar porcelianinį indą, užpilama vandeniu, uždengiama ir įstatoma į verdančio vandens vonią. Užpilai verdami 15, o nuovirai – 30 min., dažnai pamaišant. Po to indas atvėsinamas (atitinkamai – 45 ir 10 min.) kambario temperatūroje, skystis nukošiamas ir iki reikiamo tūrio pripilama vandens. Daugumos augalų proporcija 1:10 arba 1:20, t. y. iš vienos dalies žaliavos paruošiama 10 ar 20 dalių užpilo ar nuoviro. Namų sąlygomis užpilai ir nuovirai nevirinami: vaistinė žaliava uždengiama šiltai ir paliekama 4–6 val., po to nukošiama ir geriama. Vaistažolių ištraukos greitai genda: ypač vasaros metu iš vaistažolių išgautos veikliosios medžiagos greitai ỹra ir tinka vartoti tik 10–12 val. Todėl jas geriau ruošti kasdien.