Vaiko sėkmės mokykloje garantas – namų darbų atlikimas. Ir šiuo atveju
daug kas priklauso nuo to, kaip mokinukui patogu mokytis namie, kaip jam patinka
vieta, kurioje ruošiami namų darbai.
Apie tai, kas svarbiausia
Kokios bebūtų šeimos gyvenimo ir materialinės sąlygos, ar tėvai vaikui galėtų
išskirti atskirą kambarį, ar tik mažutį kampelį ankštame bute, savarankiškų
užsiėmimų erdvę reikia parenginėti kartu su mokinuku. Tai galioja ir kalbant
apie pirmokus (jų spalviniai pomėgiai ir meniniai polinkiai jau būna visiškai
susiformavę), juo labiau – apie paauglius. Galų gale, juk tai jiems teks ilgas
valandas leisti prie to rašomojo stalo ir tam skirtose lentynose ne vienus metus
saugoti savo sąsiuvinius, knygas ir kitus turtus.
Jei tėvai įsiklausys į vaikų pageidavimus mokymosi vietos įrenginėjimo metu, o
vėliau savavališkai į ją nesikiš (netvarkys, netikrins kas kur guli), šis darbo
kampelis taps ne tik jaunųjų darbininkų pomėgių ir poreikių atspindžiu, bet ir
vieta, kurią jie suvoks kaip savo asmeninę erdvę, kurioje jausis patogiai ir
saugiai. O tai reiškia, kad jie prie rašomojo stalo sės su malonumu, be
pasibjaurėjimo ir baimės. Yra tikimybė, kad tie patys jausmai bus juntami ir
visam darbo procesui, o namų darbų atlikimas nebeatrodys nemaloniausiu gyvenimo
laiku.
Savaime suprantama, vaikiškos, o ypač paaugliškos idėjos kartais tėvams atrodo
nežabotos. Teks su tuo susitaikyti, atrasti kompromisinių sprendimų. Išmintinga
būtų sukurti mobilų, lengvai keičiamą interjerą, nes tai, ko vaikas šiandien
užsispyręs reikalauja, rytoj jam gali pasirodyti visiškai nepriimtina.
Tačiau yra viena sritis, kurioje kompromisai ir laikini sprendimai yra negalimi.
Tai – sveikatos ir saugumo reikalai.
Šventos tiesos
Mokinio darbo vieta turi atitikti higienos normas, kad jo namų darbų ruošimas
pamažu nežalotų jo sveikatos. Reikia pažymėti, kad taip nutinka dažniau nei
galėtume įsivaizduoti. Statistika byloja, kad daugiau nei pusės pirmokų
laikysena būna bloga ir regėjimas sutrikęs jau pradėjus lankyti mokyklą.
Įsivaizduokite, kas atsitiks vaiko stuburui ir akims po 11 metų įtemptų mokslų,
jei jis nebus aprūpintas tinkama kėde, stalu ir apšvietimu?
Tinkamas stalas
Kai vaikas sėdasi už tinkamo stalo (mokinuką verta pasiimti į parduotuvę
išsibandyti prekybos salėje esančių pavyzdžių), stalviršio kraštas turi būti jo
krūtinės lygyje (per alkūnes sulenktos rankos horizontaliai padėtos ant stalo),
kojos siekia grindis (ar paaukštinimą kojoms) sulenktos per kelius stačiu kampu,
tarp kojų ir stalo kojelių (ar spintelių) yra pakankamai laisvos vietos, keliai
nesiremia į stalviršį, kad būtų lengva judinti kojas.
Gerai, kai stalviršis yra truputėlį pasviręs. Tai padeda sėdinčiajam išlaikyti
nugarą tiesiai bei užtikrina akims patogia knygų ir sąsiuvinių padėtį. Stalo
paviršiaus dydis pakankamas padėti atverstai knygai ir pieštukinei.
Šiuolaikiškam mokiniui reikalingas ir kompiuteris. Jį galima pastatyti atskirai,
o galima įsigyti specialų rašomąjį ir kompiuterio stalą. Dažniausiai tai būna L
formos (kampinis) stalas su užapvalinta išpjauta dalimi. Ilgoji šio stalo dalis
skirta rašyti, o trumpoji – kompiuteriui.
„Kompiuterinė“ stalo dalis turi būti su specialia vieta monitoriui (viršutinis
monitoriaus kraštelis turi būti maždaug kaktos lygyje, o apatinė – maždaug 30
laipsnių kampu) ir sisteminiam blokui, išvažiuojančiu padėklu klaviatūrai. Taip
pat būtų naudinga ir lentynų sistema periferiniams įrenginiams (spausdintuvui,
skeneriui, informacijos laikmenoms) sustatyti, specialios vietos ar angos
laidams (kad šie nesipainiotų po kojomis).
Daugumai vaikų nepatinka mokytis atsigręžus nugara į duris – tai slegia
psichologiškai ir trukdo susikaupti. Todėl tinkamam stalui kambaryje reikia
išrinkti tinkamą vietą.
Tinkama kėdė
Kai vaikas sėdasi ant tinkamos kėdės, jo kojos remiasi į grindis (o ne kabo
ore), keliai sulenkti stačiu kampu, atlošo atsikišusi dalis remiasi į juosmenį (geriau,
jei viršutinė atlošo dalis būtų šiek tiek siauresnė už apatinę), ant sėdynės
pakankamai vietos vaikui sukiotis, muistytis. Tarp sėdynės kraštų ir šoninio
šlaunies paviršiaus telpa sugniaužtas kumštis, priekinė sėdynės dalis šiek tiek
užapvalinta ir palenkta žemyn kad kojos netintų. Gerai, jei kėdė yra su atlošu
galvai: fiksuojant galvos padėtį apsaugoma nuo kūprinimosi. Naudingi ir
porankiai (stacionarūs ar nuimami), kurių aukštis virš sėdynės bei atstumas tarp
pačių porankių yra reguliuojamas.
Kėdė ant ratukų ypač nudžiugins berniukus. Jiems būtina judėti net atliekant
namų darbus. Mergaitės tikriausiai daugiau dėmesio kreips į apmušalą (šis turi
būti malonus paliesti, gražios spalvos) ir į sėdėjimo minkštumą. Ir kėdė, ir
stalas, be abejo, turi būti pagaminti iš sveikatai nekenkiančių medžiagų.
Suprantama, kad geri baldai kainuoja nepigiai. O vaikas auga… nejaugi kasmet
pirkti vis naujas kėdes ir stalus? Laimei, šiais laikais esama baldų, kurių dydį
galima reguliuoti, vadinasi, jais galima naudotis daugelį metų nekenkiant nei
laikysenai, nei regėjimui. Derinti stalo dydį prie ūgio gali tekti vieną ar du
kartus per metus, o štai reguliuoti atlošo atsilenkimo kampą, sėdynės aukštį
vaikui norėsis dažnai (ypač iš pradžių) ir tai jis darys pats, be suaugusiųjų
pagalbos. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į kėdžių reguliavimo mechanizmų
paprastumą bei saugumą.
Tinkamas apšvietimas
Mokinio darbo vieta turi būti gerai apšviesta. Saulės šviesos mūsų platumose
labai tikėtis nereikėtų. Žinoma, puiku, jei natūrali šviesa pro langą krenta ant
stalo (svarbu tik, kad ne tiesiai į akis ir ne iš darbinės rankos pusės). Bet
visgi pagrindinis mūsų rūpestis – dirbtinis apšvietimas. Būtinas patalpos
apšvietimas (didelis kontrastas tarp apšviestos darbo vietos ir tamsiosios
kambario dalies kenkia regėjimui) bei stalinė lempa, esanti iš kairės (jei
vaikas rašo dešine ranka) arba iš dešinės (jei vaikas yra kairiarankis).
Vietoje ant stalo pastatomos lempos, taupant vietą, galima naudoti prie stalo
prisegamą lempą ar prie sienos tvirtinamą lempą su lanksčia kojele, kad vaikas
galėtų pats reguliuoti stalo apšvietimą. Lempa turi būti su gaubtuvu, kad
tiesioginė šviesa nekristų į akis.
Vaikams labai patinka mokytis gulint ant kilimo ar ant lovos. Tai nenaudinga
akims, tačiau kartais neišvengiama. Todėl geriau pasirūpinti, kad šios erdvės
taip pat būtų gerai apšviestos (kambario šviestuvas virš kilimo, sieninis
šviestuvas virš lovos), o ne pykti ant vaiko už tai, kad jis skaito tamsoje.
Berniukams reikalingas ryškesnis apšvietimas nei mergaitėms, kitaip jie greitai
pavargsta.