Kartotinumas yra viskas
Skirdami tabletes vartoti kelis kartus per dieną dauguma gydytojų omenyje turi parą – ne 15–17 valandų, kurias praleidžiame nemiegodami, o visas 24 valandas. Juk širdis, kepenys ir inkstai dirba kiaurą parą, vadinasi, ir mikrobai triūsia be pietų pertraukų ir pokaičio miego. Taigi ir vaistų vartojimo laiką būtina pagal galimybes paskirstyti lygiais laikotarpiais (tai ypač svarbu vartojant antibakterinius preparatus). Vadinasi, jeigu tabletes reikia gerti dukart per dieną, pertrauka tarp dozių turi būti 12 valandų, jeigu triskart – 8 valandos, keturiskart – 6 valandos.
Tai nereiškia, kad privalote ir naktį šokti iš lovos išgerti vaistų. Medicininių preparatų, kuriuos būtina vartoti tiksliai pagal minutes, nėra daug. Tačiau negalima vaistų gerti tada, kai tai patogu jums („kadangi neišgėriau iš ryto, išgersiu vieną tabletę dabar, o kitą – dar po valandos“ ir pan.). Tarp dozių būtinai turi praeiti tam tikras laiko tarpas. Todėl kartais galbūt tikslinga paprašyti gydytojo, kad skirtų konkretų vaistų gėrimo laiką – pavyzdžiui, 8 valandą ryto ir 8 valandą vakaro. Bus ir patogiau, ir neteks būgštauti, kad neteisingai supratote gydytojo nurodymus.
Pradėjote – tai ir baikite
Jeigu tablečių vartojimo kursas trumpas, problemų paprastai neiškyla: dvi penkias dienas dar sugebame prisiminti, jog būtina išgerti vaistus. Bet jeigu gydymo kursas ilgas, reikalai jau prastesni. Kiekvieną dieną kažkur skubame, nuolat patiriame stresą, todėl tokios „smulkmenos“ kaip tabletės visiškai išgaruoja iš galvos. Nors yra ir kita medalio pusė: kartais, dar deramai nenubudę, tiesiog mechaniškai išgeriame tabletę ir tuoj pat pamirštame tą padarę. Tad išgeriame dar vieną. Gerai, jei tai nebūna stipraus poveikio vaistai… Kovos su tokia „skleroze“ būdą kiekvienas renkamės individualų: vieni laikome vaistų pakuotes gerai matomoje vietoje, kitiems padeda dienų žymėjimas kalendoriuke, o itin užmaršius gelbsti tik žadintuvai ir priminimai mobiliajame telefone. Farmacijos kompanijos net leidžia specialius kalendorius, kuriuose galima pažymėti kiekvieną išgertą tabletę, ir gamina žadintuvo bei mini vaistinėlės hibridus: atėjus laikui gerti vaistus, maža dėžutė suskamba ir „išduoda“ reikiamą tabletę ar tabletes.
Prieš ar po valgio?
Pagal priklausomybę nuo valgymo laiko, visos tabletės sąlyginai skirstomos į keturias grupes: „nesvarbu, kada išgersite“, „gerti prieš valgį“, „gerti po valgio“ ir „išgerti valgio metu“. Skirdamas vaistus ir nurodydamas gerti juos prieš, per ar po valgio, gydytojas daro teorinę prielaidą, jog pacientas maitinasi laikydamasis griežto režimo, pertraukose tarp valgių neužkandžiauja ir nemaukia litrais kavos. Tuo tarpu paciento sąmonėje obuolys, bananas ar saldainis su puodeliu arbatos net nėra maistas (nes maistas – tai juk sriuba, kepsnys su salotomis ir desertas). Tokie nesutapimai tarp to, ko iš paciento tikisi gydytojas, ir ką gauna iš tikrųjų, taip pat skatina netaisyklingą vaistų vartojimą. Taigi kai gydytojas skiria jums tabletes, kurias reikia gerti prieš valgį, būtų protinga pasiteirauti, kas tiksliai turima omenyje: ar tai, kad išgėrus šių vaistų būtina sočiai pavalgyti, ar tai, kad vaistai geriau veikia patekę į tuščią skrandį? Daugeliu atvejų skirdami prieš valgį vartojamus vaistus gydytojai norėtų, kad: a) prieš išgerdami tabletę jūs ničnieko (visiškai nieko!) nevalgytumėte, b) jeigu nurodyta tabletę išgerti pusvalandį prieš valgį, jūs, išgėrę vaistus, tą pusvalandį irgi nieko nevalgytumėte. T. y. tabletė turi patekti į tuščią skrandį, kad jai netrukdytų „dirbti“ nei skrandžio sultys, nei maisto komponentai. Tai labai svarbu, nes kai kurių vaistų veikliosios medžiagos rūgštinėje aplinkoje suyra, tad vienintelis saldainis, suvalgytas dvi valandos prieš išgeriant vaistus, ar stiklinė sulčių, išgerta praėjus valandai po to, gali smarkiai paveikti gydymo proceso rezultatą. Aišku, yra ir išimčių, kai griežčiau nustatomas ne vaistų gėrimo, o būtent valgymo laikas – t. y. pavalgyti reikia tiksliai nurodytą valandą išgėrus vaistus. Paprastai taip būna gydantis virškinamojo trakto ligas arba endokrinopatijas. Kai skiriamos tabletės, kurias reikia gerti valgio metu, neaiškumų paprastai neiškyla. Nebent norėtumėte, kad gydytojas patikslintų, ko ir kiek geriausia valgyti vartojant konkrečius vaistus (ypač jeigu esate pratę valgyti, vaizdžiai tariant, kas antrą dieną). Po valgio geriamų preparatų yra gerokai mažiau. Tai daugiausia skrandžio gleivinę dirginantys arba virškinimo procesą normalizuojantys vaistai. Taigi ir „maistas“ šiuo atveju nereiškia puotos iš mažiausiai trijų patiekalų, juolab kad tokias tabletes tenka gerti keturis arba net 5–6 kartus per parą. Pakaks tiesiog užkąsti.
„Urmu“ – ne variantas
Ne visas tabletes galima gerti vienu metu. Daugumą vaistų reikia gerti atskirai – nebent skirtingų tablečių vartojimas „urmu“ yra suderintas su gydytoju. Taip, tai nėra labai patogu, tačiau atlikti tyrimus, kaip tarpusavyje sąveikauja visi vaistai pasaulyje, neįmanoma. Todėl geriant tabletes saujomis tiesiogine šio žodžio prasme galima sulaukti nenuspėjamo efekto jau pradiniame gydymo etape. Jeigu gydytojas nėra nurodęs kitaip, tarp skirtingų preparatų vartojimo turėtų praeiti bent 30 minučių. Dar viena problema – mūsų polinkis į saviveiklą. Sutikite, dažnai pagalvojame: jeigu jau geriu gydytojo skirtus vaistus, kurie greičiausiai turi kenksmingą šalutinį poveikį, tai reikėtų kartu su jais pagerti kokių vitaminų ar papildų. Į tai, kad tie „vitaminukai“ kartais gali neutralizuoti vaistų poveikį arba sukelti nenuspėjamų pasekmių, neatsižvelgiama. Medikai įspėja: vitaminus, kombinuotas priemones nuo peršalimo ir močiučių rekomenduojamas žoleles vartoti gydymo kurso metu galima tik iš anksto pasitarus su gydytoju. Jeigu gydotės pas kelis specialistus vienu metu, jie turi žinoti apie kitų gydytojų skirtus vaistus.
Ne visos yra dalomos
Tabletės tabletėms nelygios, ir ne visas jas galima laužyti, kad padalytumėte į mažesnes dozes. Dar daugiau: kai kurios tabletės būna padengtos specialiu apsauginiu sluoksniu, kurį pažeidus galima pakeisti vaistų savybes. Taigi jei ant tabletės nėra skiriamojo griovelio, greičiausiai jos negalima dalyti į mažesnes dozes. Be to, nerealu tiksliai atmatuoti ketvirtadalį ar aštuntadalį tabletės, tad ir garantijos, kad gausite reikiamą vaistų dozę, nėra. Jeigu tokias „trupmenines“ vaistų dozes skyrė gydytojas, kitas reikalas.
Užgerti – tik vandeniu
Dauguma vaistų užgeriami vandeniu – ne arbata, ne kava, ne sultimis ir, sergėk Dieve, ne saldžiu gazuotu gaiviuoju gėrimu. Šioje srityje buvo atlikta daugybė mokslinių tyrimų ir visų rezultatai davė tą patį atsakymą: vaistams užgerti tinka tik vanduo – pats paprasčiausias ir nekarbonizuotas. Tiesa, yra tam tikros preparatų grupės, kurioms priklausančius vaistus reikia užgerti rūgščiu gėrimu, pienu, tam tikros sudėties mineraliniu vandeniu ar kt. Tačiau tai išimtys, ir jos būtinai nurodomos vaistų informaciniame lapelyje.
Nekramtykite ko nereikia
Nurodymai, kaip vaistus vartoti, arba kaip jų negalima vartoti, ant pakuočių ir informaciniuose lapeliuose rašomi ne šiaip sau. Jeigu vienu ypu prarysite tabletę, kurią derėtų sukramtyti arba sučiulpti, ji suveiks ne tada, kada reikia, arba apskritai nesuveiks. Jeigu vaistai kapsulėmis, tai reiškia, kad jų veiklioji medžiaga turi išsiskirti tik žarnyne ir per tam tikrą laiką, kai ištirps kapsulės apvalkalas. Todėl atidaryti kapsulę ir jų turinį vartoti subėrus į maistą ar gėrimą galima tik tuo atveju, jei taip nurodė gydytojas.
Ypatingi atvejai
Beveik kiekvienas gydytojas turi savų, per daugelį praktikos metų ištobulintų gydymo schemų. Todėl nenustebkite sužinoję, jog geriate tokius pat vaistus, kaip ir kaimynė, tačiau visiškai kitokiomis dozėmis ir būdais, – tai natūralu. Gydytojai, skirdami vaistus, atsižvelgia ir į paciento organizmo ypatumus (kitas ligas, kuriomis jis serga arba yra persirgęs, individualią reakciją į tam tikrus preparatus ir pan.). Priežastys, kodėl gydytojas skiria vieną, o ne kitą analogišką preparatą, arba tam tikrą jo vartojimo būdą, ne visada yra akivaizdžios medicininio išsilavinimo neturinčiam žmogui. Tad jeigu jūsų senelis gėrė paties geriausio gydytojo pasaulyje skirtus vaistus nuo hipertonijos ir nugyveno šimtą metų, dar nereiškia, jog ir jūs turėtumėte gerti tokius pat vaistus pagal tą pačią schemą.
iMed