Kai matome einančią bendraamžių porą, meiliai besišnekučiuojančią ir susikibusią už rankų, nusišypsome ir net pasidžiaugiame už juos. Tačiau jei sutinkame jauną vaikiną ir prie jo meiliai prigludusią vyresnio amžiaus moterį, nesąmoningai raukiame antakius ir įtariai galvojame: „Jaunesnės negi nerado?“, „Taigi ji jam motina galėtų būti“. Tad kas paskatina tokias poras būti kartu ir su kokiais sunkumais jos susiduria?
Visų pirma „kalta“ demografinė situacija. Kalbantis su moterimis, bendraujančiomis su jaunesniais vyrais, dažnu atveju išgirsti, kad didžioji dauguma visgi tikėjosi užmegzti santykius su bendraamžiu ar vyresniu vyru, tačiau paaiškėjo, kad „visi geri vyrai užimti“, o pasirinkimas tarp „laisvų“ nedžiuginantis: vieni „amžini ieškotojai“, kiti bijo prisirišti, treti žiūri tik į jaunutes merginas, ketvirti turi visokių kitokių problemų… Bendrauti su jaunesniu partneriu dažniau yra linkusios moterys, pasiekusios profesinių aukštumų, turinčios finansinį pagrindą ir stabilumą. Tai savimi pasitikinčios ir nepriklausomos moterys, pasižyminčios vertinga gyvenimiška patirtimi ir galinčios turėti tai, ko nori tiek spintoje, tiek poilsiaudama, tiek asmeniniame gyvenime.
Jos supranta, kad jau nebėra tokios jaunos, kad grožis – neamžinas, todėl neretai santykiai su jaunesniu vyru tampa siekimu „susigrąžinti jaunystę“ ar „užtaisyti jaunystės spragas“. Dažniausiai prie jauno nepatyrusio vyro traukia tas moteris, kurios santykiuose siekia dominuoti, nėra patenkintos bendravimu su bendramžiais, ieško naujų seksualinių potyrių ar siekia sukurti lygiateisius santykius (tai ne visuomet pavyksta bendraujant su vyresniu vyru ar net bendraamžiu).
Kitas svarbus faktorius – romantika.
Bendraamžis ar vyresnis vyras į gyvenimą žiūri daug racionaliau ir realistiškiau, taip pat jis žiūri ir į santykius su moterimi. Tuo tarpu jaunuolis pilnas romantikos, spontaniškumo ir atsidavimo. Jis daro staigmenas, rašo laiškus, „užkrečia“ savo energija, žavi laisvumu, gali iki aušros vaikščioti senamiesčio gatvėmis… Taip pat nereikia pamiršti, kad „meilei amžius nesvarbus“ ir kad bet kuriuose santykiuose svarbiausia bendri interesai, pomėgiai, požiūris į gyvenimą, o amžius – tik šalutinis veiksnys. Beje, reikia pastebėti, kad paprastai santykių su vyresne moterimi iniciatoriumi būna vyras.
Intymaus gyvenimo ypatumai
Vyrams seksualinio aktyvumo pikas būna 20-25 metais, o moterims – 10-15 metų vėliau. Todėl vyresnės moters ir jaunesnio vyro intymus gyvenimas iš tiesų dažnu atveju būna harmoningas, įvairus ir visiškai tenkinantis abiejų poreikius. Moteris pasitiki savimi, ji jaučiasi
laisvai, nebijo eksperimentuoti ir yra pasiruošusi džiaugtis intymiu gyvenimu. Jaunesnis vyras labiau stengiasi pateisinti moters lūkesčius miegamajame, jis atviras potyriams, ieško naujovių ir su jaunatviška aistra yra pasiruošęs išpildyti visus partnerės norus. Tuo tarpu bendraamžiai, pavargę nuo darbo ir šeimyninių pareigų, intymiam gyvenimui paprastai nebeskiria reikiamo dėmesio. Santykiai su jaunesniu vyru didina moters savivertę, leidžia pasijusti geidžiama, seksualia ir aistringai mylima.
Jis ieško mamytės, o ji – sūnelio?
Kartais jaunesnio vyro pasirinkimą sąlygoja tam tikras psichologinis kompensavimas. Būna atvejų, kai sūnus jau užaugo ir išeina gyventi savarankiškai, o moteris dar nėra pasirengusi (ir nenori) palikti mamos vaidmens, tuomet ji ima ieškoti daug jaunesnio vyro, kitaip tariant, „psichologinio sūnelio“.
Taip pat psichologiniai tyrimai atskleidžia, kad tokiems santykiams dažniau ryžtasi tie vaikinai, kuriems paauglystės metu nepavyko psichologiškai „atsiskirti“ nuo tėvų. Dažniausiai tai nutinka arba labai griežtų ir linkusių pernelyg kontroliuoti tėvų vaikams, arba per daug lepintiems vaikams. Todėl rinkdamasis partnerę, vyras nejučia ieško „psichologinės mamytės“
ir pasirenka už jį vyresnę moterį. Jaunesnis vyras vyresnėje moteryje randa ir meilužę, ir draugę, ir mamą. Tokia moteris tampa stipriu traukos objektu. Dažnai vaikinai renkasi vyresnę moterį tuomet, kai jiems trūksta seksualinės patirties arba tuo atveju, jei jiems trūko motiniškos šilumos.
Kodėl vyras susidomi vyresne moterimi?
Dažnai aplinkiniai mano, kad santykiai su dideliu amžiaus skirtumu būna iš išskaičiavimo. Negalima paneigti, kad kai kada jaunas vyras iš tiesų tokiu būdu nori išspręsti savo finansines problemas. Tačiau neretai priežastys kur kas gilesnės. Visų pirma, vyresnei moteriai būdingas visai kitoks mąstymas nei jaunutei bendraamžei. Ji supratingesnė, daug paprasčiau žiūri į kai kuriuos dalykus, nereikalauja nerealių dalykų (pvz., jaunutė mergina nori būti suprasta iš pusės žodžio, o vyresnė moteris aiškiai pati pasako, ko ji tikisi). Antra, vyresnė moteris yra sukaupusi vertingos gyvenimiškos patirties. Ji protinga, pasitikinti savimi, intelektuali, apsiskaičiusi – jaunam žmogui įdomu su tokia moterimi, jis gali iš jos pasimokyti.
Paprastai tokia moteris „tvirtai stovi ant žemės“ ir aiškiai žino, ko nori. Trečias faktorius, sąlygojantis tokį pasirinkimą – tai seksualinė vyresnės moters patirtis. Jos nereikia mokyti, ji gali pati pamokyti, ji pasitiki savi, jaučiasi komfortiškai, linkusi eksperimentuoti ir žaisti. Visa tai teigiamai veikia poros intymų gyvenimą. Z. Froidas teigė, kad vyras ieško gyvenimo palydovės, panašios į jo mamą, o moteris – panašaus į tėtį.
Statistika teigia, kad „vėlyvi“ vaikai (kitaip pagrandukai) sau į poras yra linkę rinktis gerokai vyresnius partnerius. Dar labiau į tai linkę tie, kuriuos užaugino seneliai.
Kokie pavojai tyko būnant kartu?
Jeigu amžiaus skirtumas iki 5-erių metų, šiandien tai ne daug ką nustebins (žinoma, jeigu jai ne 20, o jam – ne 15-iolika). Tačiau jei skirtumas siekia 10 ir daugiau metų, tuomet pora jaučia aplinkinių spaudimą. Nenuostabu, jei vaikinas bus palaikytas alfonsu (moters išlaikytiniu), siekiančiu tik pasinaudoti ja ir jau tikrai nebus jokios kalbos apie tikrus jausmus.
Kitas akmenėlis, kuris „krenta į tokios poros daržą“ – tai santykiai su anyta, kuri gali būti panašaus amžiaus kaip ir sūnaus išrinktoji. Paprastai tai tampa stipriu išbandymu porai. O dar jeigu moteris turi vaikų, kurių amžius panašus į mylimojo, tai sūnaus tėvai tokią moterį gali laikyti net „iškrypėle“.
Todėl tam, kad artimieji patikėtų tokios poros meile, prireikia ne tik laiko, bet ir didelių pastangų. Žinoma, yra ir kitų niuansų. Vyresnei moteriai ilgainiui gali pabosti jauno vyro lengvabūdiškumas, imti varginti energijos perteklius, o tuomet konfliktus kelia gyvenimo patirties trūkumas ir iš to kylančios problemos, ima netenkinti tai, kad vyras dar nėra finansiškai tiek pajėgus, kiek pati moteris, gali erzinti tai, kad jis vis dar „ieško savęs“ tiek kaip asmenybė, tiek profesinėje veikloje.
Pabosta visur ir visada viskam vadovauti, būti tam tikra prasme „mamyte“, nes, kaip bebūtų, anksčiau ar vėliau jai ateina noras atsiremti į stiprų vyrišką petį ir pasijausti saugia. Arba moteris bėgant laikui gali imti nepasitikėti savimi. Tuomet ji ima galvoti, kad kuo ji darosi vyresnė, tuo greičiau ateina momentas, kada jaunesnis vyras ims dairytis bendraamžės.
Moteris ima stebėti, kiek kartų ir kaip vyras pažvelgia į jaunesnes moteris. O toks elgesys ima erzinti. Ir net jei vyras „iki ausų įsimylėjęs“, ilgainiui mylimosios pavydas ir įtarumas gali „atšaldyti“ jo jausmus.
Kai moterį užvaldo baimės ir kompleksai, tai neišvengiamai atsiliepia santykiams. Kita priežastis dėl ko išyra tokios poros, yra tai, kad jaunas vyras, iš tiesų įgijęs su vyresne moterimi patirties, kitaip tariant, „apsiplunksnavęs“, ima labiau pasitikėti savimi, jaučiasi branda aplenkęs bendraamžius ir nori padaryti įspūdį jaunesnėms merginoms.
Tuo atveju, kai moteris būna užėmusi vyrui „psichologinės mamytės“ vaidmenį, iš pradžių vyrui tai labai patinka, nes atitinka jo poreikius. Tačiau asmenybei bręstant, ateina laikas, kai jis ima norėti pats kuo nors rūpintis. Todėl vyresnėms moterims, norinčioms išlaikyti santykius, tiesiog būtina persiorientuoti iš „mamytės“ į lygiavertę partnerę.
Ar branda ir jaunystė lengvai suderinami?
Pradinėje santykių stadijoje, vadinamuoju įsimylėjimo periodu, tokios poros santykių iširimo tikimybė nėra didesnė, negu kad bendraamžių, tačiau tai, kad tokia partnerystė virs santuoka, tikimybė mažesnė.
Nors aritmetinės formulės santykių trukmei apskaičiuoti nėra, tačiau tyrimai rodo, kad dažniau skiriasi tos poros, kuriose amžiaus skirtumas didesnis nei 7 metai, negu kad tos, kurių amžiaus skirtumas nėra didelis. Kuo gi pavojingas tas 7-netukas? Skirtingose kartose subrendusiems žmonėms gali taip ir nepavykti rasti esminių bendrumų, nes jie nepasiruošę keisti požiūrių ir atsisakyti savo kartos vertybių.
Įtakos turi ir pats amžiaus skirtumas. Dvidešimtmečiui norisi daug ko išmokti, patirti, pažinti. Jis lankstus, lengvai pritampantis prie įvairių pokyčių ir gana lengvabūdis.
Keturiasdešimtmetė siekia stabilumo, ji išmintinga ir racionali. Taigi, branda ir jaunystė nelengvai suderinami dalykai. Kita vertus, yra žmonių, kurie psichologiškai būna vyresni už
savo metus, t.y. psichologinis amžius yra didesnis nei biologinis. Jie ne pagal amžių subrendę, prisiima atsakomybę, pasižymi didele vidine kontrole ir savarankiškumu, yra produktyvūs, jiems patrauklios vyresnės kartos tradicijos ir vertybės. Ir atvirkščiai, būna asmenybių, kurių širdyje dar siaučia jaunystės vėjai ir kuriems įdomiau su jaunesniais žmonėmis. Tokiu atveju santykiai iš tiesų gali būti harmoningi.
Svarbu paminėti ir tai, kad žmonės amžiaus skirtumą suvokia skirtingai. Būna, kad moteris tik vieneriais metais vyresnė už savo vyrą, o jaučia daug didesnį psichologinį diskomfortą, negu kad moteris, kuri vyresnė už savo partnerį 10-čia metų. Tai subjektyvus amžiaus suvokimas, kuris taip pat turi didelės įtakos santykių sėkmingumui.
Pabaigai. Kaip bebūtų, sėkmė lydi tas poras, kurios išmoksta nekreipti dėmesio į tai, kas juos skiria, ir orientuojasi į tai, kas juos iš tiesų vienija.
Psichologė Laura Bratikaitė