Kai vaikas visur ir visada nori pirmauti
Sakoma, kad konkurencija –
varomoji žmonijos jėga, priemonė pasiekti gyvenime daugiau ir, žinoma,
asmeninio augimo galimybė. Tačiau kartais tėvams ima kelti nerimą pernelyg
didelis vaikų noras konkuruoti. Tai reiškiasi tiek elgesyje su broliais ar
sesėmis, tiek su vaikais ugdymo įstaigoje ir kieme. Noras pirmauti, visus
aplenkti, būti geriausiu darosi pagrindine bendravimo su bendraamžiais savybe
ir tarsi atima vaikui galimybę tiesiog būti ir draugauti su vaikais. Tad kas
įtakoja perdėto konkurencijos jausmo atsiradimą ir kaip tėvai galėtų padėti
savo vaikams?
Pirmaisiais 3-4 metais vaikai
mažai dalyvauja visuomenės gyvenime. Tačiau sulaukus 5-6 metų, konkurencijos
jausmas vaikams darosi „nesvetimas“ ir maždaug iki 9-10 metų kai kuriais
atvejais tai tampa elgesio ypatumu,
akivaizdžiai pastebimu aplinkiniams. O jeigu mes įdėmiai peržvelgtume savo
santykius su vaiku, suprastume, kodėl vienų vaikų konkurencijos jausmas
išvystytas daugiau, o kitų – mažiau. Dažnai patys to net nejausdami, mes
priverčiame savo vaikus konkuruoti dėl mūsų meilės.
Koks tėvų elgesys skatina
perdėtą norą konkuruoti?
1.
Kai vaikas padaro ką nors, kas viršija tėvų lūkesčius
(pirmagimiai ženkliai dažniau viršija tėvų lūkesčius, nes tėvai neturi su kuo
palyginti), tėvai skiria jam daugiau laiko ir aktyviai giria, tuo parodydami,
kad jis padarė kažką geriau negu anksčiau. Ir toks tėvų elgesys pats savaime
teisingas, nes parodo, kad pastangos būna įvertinamos. Tačiau tuo atveju, jei
vaikui ima trūkti tiesiogiai rodomos meilės, jis prisimena šią „išmoktą pamoką“
ir tėvų dėmesio siekia, stengdamasis pasirodyti geresniu už kitus.
2.
Antroji priežastis – pačių tėvų pavyzdys. Laikydamiesi
tėvams būdingo dviveidiškumo – „daryk ne taip, kaip aš darau, bet daryk taip,
kaip aš sakau“, tėvai moko vaiką nekonkuruoti, tuo tarpu patys „visur ir
visada“ stengiasi pralenkti kitus žmones ir vienas kitą taip pat. Vaikas gi
stebi ir mokosi mėgdžiojimo būdu. Jis mano: „Kad patikčiau tėvams, turiu būti
geriausias, greičiausias, gudriausias…“
3.
Tūkstančiai įvairiausių situacijų, kai tėvai
atstūminėja vaiką nuo savęs, formuoja vaikui nuostatą: kad užkariauti tėvų
meilę, reikia kovoti. Kai tėvai sako, kad neturi laiko vaikui (net jeigu tai
daro gana švelniai), vaikas visvien yra priverstas konkuruoti su tėvų
poreikiais: pažiūrėti televizorių, panaršyti virtualioje erdvėje, pasikalbėti
su drauge telefonu ir t.t. Išvada aiški – nori ką nors gauti, turi kažką
nugalėti.
4.
Tačiau, ko gero, pats stipriausias stimulas konkuruoti
– tai pavydas broliams ir seserims. Tai neišvengiamas dalykas tarp vaikų, tad
pirmuosius savo konkurentus, kaip taisyklė, vaikai įžvelgia broliuose ir
seseryse.
Taigi, kaip mažinti vaiko konkuravimo poreikį?
Visų pirma, ne „tiesiog mylėti“
vaiką, ber meilę rodyti tiesioginiais ir vaikui suprantamais veiksmais bei
žodžiais. Organizuoti laisvą laiką taip, kad vaikas nesijaustų „konkurentu“
kompiuteriui ar TV pulteliui. Taip pat atsigręžti į save ir sąžiningai
įsivertinti, ar vaiko elgesys nėra mano paties atspindys? Tolygiai paskirstyti
dėmesį tarp vaikų, negalvojant, kad „mažesniam dėmesio reikia daugiau“.
Kiti rekomenduojami būdai konkurencijos jausmui mažinti:
Mokykite pralaimėti. Patartina kuo ankčiau išmokyti vaiką
„pralaimėti“. Todėl žaiskite kuo daugiau žaidimų su vaikais ir leiskite jiems
ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Dažnai tėvai, norėdami pradžiuginti vaikus,
simuliuoja savo pačių pralaimėjimą ir nesudaro vaikui sąlygų išmokti
pralaimėti, kol jis dar tokio amžiaus, kai jam dar ir nėra labai svarbu laimėti.
Stebėkite, kaip vaikas reaguoja į kitų laimėjimus. Jeigu reaguoja
ašaromis, liūdesiu, pykčiu ir pan., padėkite vaikui įvardinti jo jausmus,
pasakykite, kad jūs taip pat būtumėte nuliūdęs, o tada nukreipkite jausmus į
veiksmus: ką kitą kartą reikėtų daryti kitaip, ką dabar galima daryti, kad
išmokti ką nors, kokias papildomas priemones galima pasitelkti ir t.t.
Nebarkite vaiko už neigiamus jausmus pralaimėjus. Taip jis
išreiškia tai, ką jaučia. Jeigu vaiką dar nubausti už tai, kad jis blogai
jaučiasi (jau pats save nubaudęs), tai bus dviguba bausmė. Natūralu į
pralaimėjimą reaguoti nusivylimu, kai laimėjimas mums labai svarbus. Todėl stenkitės sumažinti ne vaiko reakciją į
pralaimėjimą, o vaiko norą konkuruoti.
Nelyginkite savo vaiko su kitais vaikais, ypač kai kalbate su juo
pačiu. Tai nereiškia, kad negalite prie savo vaiko kalbėti apie jo draugus
ar klasiokus. Tiesiog savo kalboje nelyginkite jo elgesio ir pasiekimų su kitu
vaiku. Sakykite: „Štai kaip sesė tvarkingai susidėjo rūbelius – kaip smagu“
(vaikui tai atrodys kaip sektinas pavyzdys), tačiau neužbaikite sakinio: “… o
pas tave amžinai viskas sujaukta, bet kaip išmėtyta“ (tai supras kaip
palyginimą – kas geresnis, kas blogesnis). Geriau lyginti vaiko elgesį su jo
paties ankstesniu elgesiu („vakar panašų uždavinį išsprendei pats ir dar taip
greitai…“).
Nepamirškite pagirti savo vaiko ir tais atvejais, kai kiti tėvai, jūsų
vaikui esant šalia, giria savo vaikus. Būna tokių tėvų, kurie atėję į
svečius ima puikuotis savo vaikų pasiekimais. O kiti tėvai, kuklesni, jau
žinodami pastarųjų įpročius, tik palinksi galva ir „praleidžia pro ausis“.
Tačiau gali būti, kad jūsų pačių vaikai šios informacijos pro ausis
nepraleidžia ir ima norėti, kad ką nors pasakytumėte ir apie juos. O tam reikia
ką nors nurungti…
Pagirti vaiką už pasiekimus individualioje veikloje. Tegul vaikas
savo vertingumą jaučia ne per lyginamąjį santykį su kitais, bet tegul mano, kad
jis pats savaime vertingas, nepriklausomai nuo kitų žmonių.
Na, ir, žinoma – žaiskite komandinius žaidimus.
Išmokykite džiaugtis komandos pergale, o ne vieno atskirai paimto žaidėjo
pergale. Beje, akcentuokite ne galutinį žaidimo rezultatą, o jo eigą ir žaidimo
metu patiriamas pozityvias emocijas.
Prisiminkite, kad pati savaime
konkurencija yra teigiamas ir reikalingas dalykas, kuris motyvuoja veikti ir
siekti geriausio, tačiau svarbu, kad visame kame būtų saikas ir… teisingai
rodomas pavyzdys.
Psichologė Laura Bratikaitė
www.seimospsichologas.lt