Jau plėšiame paskutinius kalendoriaus lapus, belaukdami puošnios, dosnios dovanomis, linksmybėmis ir vaišėmis įstabiausios metų šventės – Kalėdų. Įvairiaspalvės lemputės apšviečia pastatus, žaliomis šakomis pro langus mojuoja plačiaskarės eglės. Vakarais šeimomis renkamės miestų aikštėse pasigrožėti kalėdinėmis dekoracijomis, pakramsnoti šventinių meduolių, pasiurbčioti karštos imbierinės arbatos. Su malonumu perkame ir pakuojame dovanėles mylimiems žmonėms. Maisto produktais užpildome šaldytuvų lentynas, kad tik Kūčių apeiginės vakarienės bei Kalėdų pietų metu galėtume artimus žmones nustebinti vaišių gausa.
Bepigu mums, XXI amžiaus žmonėms, ruoštis šventėms. Supermarketų produkcijos pasiūla išpildo kiekvieną mūsų norą. Tačiau norėdami išlaikyti tautinį šventinių apeigų paveldą, turime žinoti senovinius papročius.
Kaip ruošėsi Kūčioms ir kaip jas šventė mūsų senoliai ?
Kūčios – namų šventė, netgi ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei. Sunkių darbų tądien mūsų proseneliai nedirbo. Moterys tvarkėsi pirkioje, ruošė valgius Kalėdoms, taip pat ir Kūčių vakarienei. Vyrai priskaldydavo malkų, kad užtektų kuro per visas švenčių dienas, pasiruošdavo pašarų gyvuliams, aptvarkydavo kiemą, kūrendavo pirtį. Vakarop vyrai, po jų moterys prausdavosi pirtyje, persirengdavo švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais. Tądien sausas pasninkas, tad visi nekantriai laukdavo vakarienės . Kad išvengtų kitąmet skolų, stengėsi prieš Kūčias visas skolas atsilyginti. Maisto ruošime svarbus darbas sutrinti kočėlo galu puodynėje aguonas miešimui. Miešimas- tai medumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos trintos aguonos, ir su kuriuo valgoma tiktai Kūčioms kepami maži kvietinės neraugintos tešlos džiūvėsėliai, vadinamieji sližikai arba prėskučiai.
Šeimose dengiamas balta linine staltiese stalas, prieš tai ant jo pataršius kvepiančio šieno gniūžtę – tai prakartėlėje paguldyto Kūdikio Kristaus prisiminimas. Jeigu tais metais buvo kas iš šeimos palaidotas, palikdavo prie stalo jam skirtą vietą, padėdavo jam šaukštą. Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Jei per metus susipykdavo, prie ritualinio stalo visi susitaikydavo, užmiršdavo buvusias nuoskaudas.
Ritualinė senųjų metų pabaigos vakarienė būdavo valgoma ne anksčiau, kaip danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Ant stalo buvo kiekvienam po šaukštą ir įvairaus pasninko, t.y. ne gyvulinės kilmės valgių: avižinio kisieliaus dubuo, obuolių, žuvies, grybų – 12 patiekalų, turint omenyje dvylika mėnesių.
Valgyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą arba palinkėjus visiems sveikatos, laimės ir sėkmės kitais metais, dalijantis laužomas kalėdaitis. Kūčias pavalgius, stalas nenukraustomas, tikėta, kad susirinks puotauti vėlės.
Žmonės šventai tikėjo, kad Kūčių – Kalėdų naktį gyvuliai tvarte „prakalba žmonių balsu“, kad jie išsipasakoja savo nuoskaudas, ir vargas tam, kas netyčia jų skundų klausytųsi – jo laukia mirtis. Tikėta, kad per patį vidurnaktį šuliniuose vanduo virsta vynu. Ir tai trunka tik vieną akimirką.
Apeiginę naktį tikėta burtais. Buvo paprotys, pavalgius Kūčias, traukti iš po staltiesės šieno šiaudelį. Ilgesnis šiaudelis sietas su tam asmeniui lemiamu ilgesniu gyvenimu. Merginos traukia iš stogo saują šiaudų, išskėstu glėbiu apglėbia tvoros statinius, sauja iš dubens pasisemia žirnius ar sližikus: jei porinis skaičius, tai ateinančiais metais ištekės. Į vandenį šaukštu pila ištirpintą vašką ar šviną, paskiau ant sienos žiūri liejimo šešėlį. Gali pasirodyt net grabas ir karieta.
O kaip senoliai šventė Kalėdas?
Kalėdos – jau bažnytinė šventė. Atšventę pamaldas bažnyčioje, žmonės namuose ir toliau laikėsi iš senovės paveldėtų papročių bei įvairių magiškų ateities spėliojimų. Tiek važiuojant per Kalėdas į bažnyčią, tiek grįžtant atgal pravartu iš rogių išvirtus sniege pasivolioti: tada visi javai, linai gerai derės, nes sniegas augimui būtina drėgmė. Per Kalėdas reikia gerai gyvulius prišerti, nes nuo to priklausąs visų metų karvių riebumas ir pieningumas. Reikia ir samdiniams duoti kuo geriau valgyti: kitaip javai būsią menki. Apskritai, sotus pavalgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos kitais metais sąlyga. Kalėdų valgiai riebūs, mėsiški. Su Kalėdomis susijęs senovinio kaladės valkiojimo pakiemiui paprotys, kuri paskui kryžkelėje sudeginama. Kaladė turėjo apsaugoti kaimą nuo ligų, nelaimių, piktųjų dvasių.
Antrosios Kalėdų dienos pramoga buvo jaunimo grupių, vadinamų “kalėdotojų“, „bernelių“, „čigonų“ vaikštynės po kaimus ta dingstimi, kad šeimininkus pasveikintų, palinkėtų jiems gero ateinančių metų derliaus, o sau už pasveikinimą susirinktų dovanų ar bent jau būtų pavaišinti. Išsivertę kailinius, apsisukę paklodėmis, vyrai persirengę moterimis, moterys-vyrais , išsisuodinę veidus, pasidarę iš kailio, pakulų, popieriaus kaukes, leisdavosi per kaimynus. „Čigonauti“ pradėdavo antrą Kalėdų dieną, tai tęsė net iki Trijų karalių.
Šitaip mūsų protėviai elgėsi, taip mąstė, taip bendravo su savo mirusiaisiais paskutinį, šventą ilgiausios metų nakties vakarą. Labai reikšminga, kad visa šeima stengėsi būti draugėje, tvirtai tikėdama tuo būdu išlaikyti šeimos santarvę, vienybę – visos šeimos ir kiekvieno jos nario gerovės laidą. Puoselėkime šią vertingą tradiciją ir mūsų dienomis.
Autorius: L.Varanavičienė