Garsiausia šalies klimatologė, ilgametė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vadovė dr. Audronė Galvonaitė peikiantiems prastą orą ir jo esą sukeliamus sveikatos negalavimus turi griežtą atsaką: ne oras dėl to kaltas, o jūs patys – jūsų lepumas, nepakankamas užsigrūdinimas, netinkamas gyvenimo būdas… Mokslininkė nešykšti patarimų, kaip reikėtų rūpintis sveikata, kad kuo ilgiau netaptume priklausomi nuo gydytojų ir vaistų, ir įspėja, kokie mūsų poelgiai ir ydos gerai savijautai kenkia labiausiai…
Gerbiama Audrone, ar žmonės šiandien žino, kaip saugoti savo sveikatą ir ar ją tausoja? Kaip žmogaus sveikatą, savijautą veikia klimatas?
Žmonių yra visokių: vieni gal net per daug visko saugosi, kad tik, neduok Dieve, nesusirgtų, kitiems, o tokių yra kur kas daugiau, sveikata nelabai terūpi. Atsižvelgiant į klimatą ir jo pokyčius, žmonėms reikėtų atitinkamai gyventi ir elgtis, kad sveikata neprastėtų. Tiesa, yra klaidinga nuomonė, esą vienokie ar kitokie sveikatos sutrikimai pasireiškia stojus prastam orui, arba, kitaip sakant, dažnas savo sveikatos problemas yra linkęs nurašyti blogiems orams. Tačiau iš tikrųjų oras čia niekuo dėtas. Pasakyčiau netgi atvirkščiai: oras yra tarsi mūsų gydytojas diagnostikas! Kodėl? Todėl, kad būtent oras, jo pokyčiai, išduoda, kokios sveikatos problemos žmogų kamuoja, ir tai yra tarsi priminimas, kada reikėtų nedelsti, kreiptis į gydytoją.
Pavyzdžiui…
Jei, keičiantis orams, pradėjo skaudėti galvą, ėmė mausti sąnarius ar kilo noras kam nors „užvažiuoti“ į nosį, – tai tik parodo, kokių sveikatos sutrikimų tas žmogelis turi. Ir ne ant oro dėl tokios būsenos reikia burnoti, o, kaip jau minėjau, kreiptis į atitinkamos srities specialistą ir pasakyti, kas yra negerai. O gydytojams savo ruožtu seniai laikas keisti požiūrį į ligonį ir jo skundus, nes dabar dažnai tenka išgirsti, kai paciento išsakytas sveikatos problemas gydytojai neretai „nurašo“ prastiems orams, užuot ėmęsi priemonių tam ligoniui padėti. Ir ypač skubios pagalbos reikėtų tam, kuriam staiga užeina noras kam nors „užvažiuoti“ (juokiasi).
Psichika tampa labiau pažeidžiama rudenį, kai ne vieną jautresnį pilietį apima liūdesys, depresinės nuotaikos. Dabar juk vasara, pats gražiausias metų laikas, tai iš kur tie pykčiai ir agresijos gali susikaupti?
Yra kelios depresijos rūšys, siejamos su metų laikais, – pavasarinė ir rudeninė. Rudeninė depresija yra neveiksnumo, apatijos depresija, kai nieko nesinori daryti, kai žmogus lyg ta rudeninė musė jaučiasi išgeibęs, nusilpęs, kai ištisai drybso ant sofos, žiūri į vieną tašką ir gaili savęs… Jis nežino, kas jam yra ir kodėl, tik žino, kad jam – blogai. Tokią būseną lemia šviesos trūkumas, mažesnis bei didesnis debesuotumas, kritęs slėgis… Na, o pavasarinė depresija yra veiksmo depresija, nes tokį metą viskas aplinkui juda, kruta, atgimsta. Šios rūšies depresija itin pavojinga žmonėms, kurie atleisti iš darbo arba baigė mokyklą, niekur neįstojo ir neturi užsiėmimo. Kai jie mato, kad visi aplink ką nors veikia, kuo nors užsiima, ir patys kažko imasi. O dažniausiai – susiieško virvagalį… Todėl tokiu metų laiku reikia ypač atidžiai stebėti savo artimuosius, labiausiai vyrus, kurie neturi nuolatinio darbo. Moterys visada ras kuo užsiimti – ar sode sukiosis, ar tvarkysis, ar anūkus prižiūrės, o vyrai tokį metą pasijunta atsidūrę už borto ir desperatiškai ieško išeities, kuri jų artimiesiems gali būti labai skausminga… Šiuo atžvilgiu oras gali turėti įtakos bendrai savijautai, dėl to reikėtų būti vieni kitiems dėmesingesniems, atidesniems. Vasara, be abejo, geras laikas, bet ir maloniausią metų laiką visko gali pasitaikyti…
O kaip organizmą veikia oro temperatūrų skirtumai?
Į šį klausimą atsakysiu išdėstydama oficialų klimatologų požiūrį: temperatūrų skirtumai organizmui yra kenkėjiški, daro didelę žalą. Šiais laikais mūsų tautiečiai pamėgę žiemos metu, kai Lietuvoje šalta, pasilepinti šiltuosiuose kraštuose. Trumpam – kokiai savaitei ar dviem, ir dažniausiai – su mažais vaikais.
Norisi garsiai šaukti – žinokit, tokiu savo elgesiu jūs, keliautojai, darote didžiulę žalą tiek sau, tiek savo vaikams! Mat vaikai iki dešimties metų dar neturi susiformavusios stiprios imuninės sistemos, bet turi genetinę atmintį. Ką tai reiškia, klausite? Ogi vaikai yra gimę vidutinių platumų juostoje ir jų organizmas yra užkoduotas tam tikrai temperatūrai, tam tikriems jos pokyčiams. O kai po keleto valandų atsiduriama karšto klimato juostoje, kur, lyginant su lietuviška temperatūra, susidaro apie 60 laipsnių temperatūrų skirtumas (tarkime, išvykote iš Lietuvos spaudžiant 20 laipsnių speigui, o nuvykote į šalį, kurioje tuo laiku – apie 40 laipsnių karščio), nedrįsčiau garsiai išsakyti, kaip keikiasi šito turisto kraujagyslės… Susidarius tokiems temperatūrų skirtumams, vandenyne formuojasi uraganai, todėl nesunku įsivaizduoti, kas, esant panašioms aplinkybėms, vyksta suaugusio žmogaus ar juo labiau vaiko organizme! Organizmui tai – didžiulis šokas!
Dar vienas turbūt ne ką menkesnis šokas – nukakus į egzotinius kraštus nuo ryto iki vakaro kaitintis paplūdimyje?
Be abejo! Tokie gulinėjimai dar papildomai apkrauna organizmą! Nes, kad organizmas prisitaikytų prie pasikeitusių klimatinių sąlygų, aklimatizuotųsi, reikia mažiausiai mėnesio! O mūsų tautiečiai po savaitės poilsio – namo, ir vėl – į 60 laipsnių temperatūrų skirtumą! Ir taip išderina, taip išbalansuoja organizmą, kad vėliau, žiūrėk, ne vienas toks keliautojas, ne išimtis ir mažametis vaikas, gauna siuntimą pas onkologą. Beje, vaikai šiais laikais auginami šiltnamio sąlygomis, beveik sterilioje aplinkoje, neužgrūdinti – tas irgi negali neatsiliepti.
Dažnuose namuose yra kondicionierius, o lauke kondicionieriaus, deja, nėra; išbėga vaikas į lauką, pirmas įkvėpimas, ir iškart – sloga. Pamenu, kai buvau maža, pareidavau iš lauko visa purvina, šlapia, nusilaksčiusi – mano organizmas buvo susipažinęs su visokiausiomis bakterijomis ir kitokiu brudu. Todėl, kai ligų sukėlėjai apipuldavo, organizmas būdavo pasiruošęs su jais kovoti.
Dabartinių vaikų organizmas neturi jokių „saugiklių“, dėl to vaikai auga tokie lepūs, truputį kas – ir suserga… Beje, anksčiau vaikams didžiausia bausmė buvo – neišleisti jų į lauką. Kokia dabar? Išvaryti į lauką, atitraukiant nuo kompiuterio! Tai ko tada stebimės, kad šiandien vaikai tokie išgeibę, lyg nepalaistyti bulvienojai… Tai didžiulė problema, tik gaila, kad ji, galima sakyti, niekam neužkliūna. O tėveliai patenkinti, kad vaikas nelenda jiems į akis…
Grįžkime prie klimato pokyčių ir jų įtakos organizmui. Lietuviška vasara jau nebe ta, kokia buvo prieš dešimtmetį ar dar anksčiau, o vienas būdingiausių šių laikų vasaros ypatumų – karščio bangos. Kuo jos pavojingos, kaip saugotis nuo perkaitimo?
Klimato kaita lėmė rimtą problemą – karščio bangas, kurių pasekmės – organizmo dehidratacija, net dehidratacinė koma. Karščio bangos šiais laikais trunka ne pusdienį ar dieną, bet kelias savaites, o mes juk esame ne tropikų, bet vidutinių platumų gyventojai, todėl nepratę tokiomis sąlygomis deramai pasirūpinti savo sveikata. Tiesa, jaunimas jau, matau, vaikšto su vandens buteliukais, bet vyresnio amžiaus žmogų pamatyti su vandeniu rankose – retenybė. O vanduo tokį metą organizmui – būtinybė. Akiniai nuo saulės, galvos apdangalai irgi turėtų būti kaip mobilusis telefonas – visada kartu. Ir jokių būdu negalima visą dieną drybsoti paplūdimyje, nes jei dar ir vandens nepakankamai pagurkšnosite, dehidratacija, o gal net ir dehidratacinė koma – beveik garantuota! Viename tarptautiniame simpoziume vokiečių gydytojai papasakojo, kaip sužinoti, suprasti, ar organizmui netrūksta skysčių. Ogi reikia stebėti savo šlapimą. Jis turi būti bespalvis ir bekvapis. Jei patamsėjęs ir dvokia, o žmogus neserga inkstų ligomis, vadinasi, organizmas kenčia nuo dehidratacijos. Taigi būtina kuo greičiau jį „palaistyti“. Ir gerti reikia pakankamai – kol šlapimas taps bespalvis.
Organizmą turbūt alina ir vasarą vis dažniau pasitaikantys temperatūrų svyravimai, kai vieną dieną kaitina iki 35 laipsnių, o kitądien temperatūra krenta kone perpus…
Taip, tokių temperatūros šokinėjimų pasekmes labiausiai pajunta kraujagyslės. Juk ne paslaptis, kad temperatūrai kylant kūnai plečiasi, o krentant – traukiasi. Organizmui sunku taip greitai persiorientuoti, todėl tie žmonės, kuriuos vargina kraujagyslių ligos, tokius temperatūrų svyravimus pakelia kur kas sunkiau. Jei tik yra galimybė, tokiu metu jiems reikėtų dirbti namuose, būti ne tokiems aktyviems, daugiau pagulėti. Beje, organizmą veikia ne tik staigi temperatūrų kaita – ir staigūs vėjo stiprumo pokyčiai. Noriu priminti ir tai, kad žmogus jaučia visai kitokį šaltį ar šilumą, nei pranešama pateikiant orų prognozes. Juntamoji temperatūra žiemą, kai vėjuota, yra kone dešimčia laipsnių žemesnė, nei informuoja sinoptikai, o vasarą, kai karšta ir drėgna, – maždaug tiek pat laipsnių aukštesnė!
Kokia oro temperatūra ir koks oro drėgnumas mūsų platumų gyventojui yra lengviausiai pakeliami?
Idealu, jei temperatūra – apie 20 laipsnių šilumos, o santykinis oro drėgnumas – apie 70 proc. Pasitaiko, kai temperatūra būna daug didesnė, o oro drėgnumas nesiekia nė 40 proc. – tada organizmas irgi labai kenčia. Alina organizmą ir karštis, susimaišantis su šutra – tai metas prieš škvalą, kai oras esti labai tvankus, kai labai dušna.
Lankydamasi šiltuosiuose kraštuose išbandėte ir įsitikinote, kad karštą dieną geriausia atgaiva – karšta arbata?
Taip, šitą dalyką išbandžiau keliaudama po Vidurinę Aziją. Pamenu, buvo stojęs baisus karštis, prakaitas žliaugė upeliu, o vietiniai man atnešė karštos arbatos puodelį. Tada pagalvojau, kad jie – nenormalūs. Bet kai paraginta išgėriau, netrukus pajutau didelį palengvėjimą. Ne tik prakaituoti nustojau – dar ir žvalumo, energijos įgijau! Pasirodo, šaltas vanduo veikia atvirkščiai – dar labiau skatina prakaitavimą, nes tarp įkaitusio organizmo ir šalto vandens susidaro didelis temperatūrų skirtumas. Geriant karštą gėrimą tokio kontrasto nėra, ir organizmas atitinkamai reaguoja.
Nors jau nebedirbate Lietuvos meteorologijos tarnyboje, turbūt ir toliau atidžiai sekate klimato pokyčius. Ko galima tikėtis ateityje – kaip besitęsianti klimato kaita veiks gamtą ir visų mūsų sveikatą?
Norime to ar nenorime, vis dažniau sulauksime karščio bangų ir vadinamųjų tarpparinių svyravimų, kai labai aukšta temperatūra staiga ženkliai krenta arba, atvirkščiai, – žema temperatūra šauna į viršų; vis dažniau Lietuvą aplankys stichiniai reiškiniai – galingos perkūnijos, škvalai, viesulai, kruša; jie intensyvės, o mes niekur nedingsime, turėsime prie to priprasti. Tokie ekstremalūs reiškiniai atitinkamai veikia žmogaus psichiką – kelia nerimą, baimę. Bet, deja, gamtos sumanymų nepakoreguosi…
Kad esate didelę patirtį ir daug profesinių žinių sukaupusi klimatologė, visi žinome. O kur sukaupėte medicinos žinių?
Visą gyvenimą labai viskuo domėjausi ir domiuosi, daug skaitau. Be to, klimatologus dažnai kviečia į pasaulines konferencijas, į kurias suvažiuoja įvairių sričių specialistai – ne tik profesijos kolegos. Kadaise labai įdomią konferenciją Pietų Vengrijoje suorganizavo vokiečių gydytojai ir vengrų aplinkos ministras. Joje iš klimatologų buvau tik aš viena – visi kiti buvo gydytojai, jau pajautę klimato įtaką transportui, sveikatai, statyboms ir kt. Savaitę diskutavome, skaitėme pranešimus. Tada labai daug iš medikų sužinojau: ir apie naujus kraujasiurbius, kurie sėkmingai adaptuojasi Europoje; ir apie maliarinius uodus, kurie Europoje jau irgi ne retenybė; ir apie visokius sveikatos nukrypimus, anomalijas… Pamenu, buvo pateiktas medikų atsakymas, kada žmogus dažniausiai patiria infarktą. Ogi sekmadienį vakare! Kodėl? Nes ima stresuoti, kad pirmadienį reikės eiti į darbą… Kitas pavojingas metas – atostogos. Nes… žmogus pasijunta bedarbiu! Matot, kokie paradoksai!
Pokalbio metu pateikėte daug patarimų, kas kenkia sveikatai, kaip reikėtų,ją saugoti. O kaip jaučiatės pati? Kaip vertinate savo sveikatą?
Negaliu skųstis – gyvenime nesu turėjusi biuletenio. Gripu taip pat niekada nesirgusi.
O bent kokia nors liga esate sirgusi?
Vaikystėje – taip, sirgau plaučių uždegimu. Gimiau vos 2 kilogramų, tai buvau silpnesnė už bendraamžius. Bet, kaip yra pasakiusi mano gydytoja, turiu labai protingą organizmą, kuris viską labai teisingai susireguliuoja – pasufleruoja, ką valgyti, ko atsisakyti; ką daryti ir ko ne; kaip gyventi, kaip elgtis…
Taigi kaip reikia elgtis, kad organizmas būtų dėkingas, kad ligos kuo ilgiau nepultų?
Pirma ir svarbiausia sąlyga – kuo daugiau judėti. Judėti be sustojimo, nesvarbu kur – namie ar lauke. Nes, kai intensyviai judama, ligos nespėja iš paskos ir nepaveja (juokiasi).
Tada jau galima nuspėti, koks būtų jūsų sveikatos, geros savijautos receptas?
Pradėjome nuo judėjimo… Toliau – rytinė šypsena, nes, vos išlipus iš lovos ir nusišypsojus, raumenys smegenims perduoda impulsą, kad žmogus – laimingas. Kažkur skaičiau, kad kai žmogus šypsosi, susidaro 20 raukšlių, o kai susiraukia – net 40, tai jau vien dėl to labiau apsimoka šypsotis, nei vaikščioti surūgusiam! Trečias veiksnys – pakili nuotaika, optimizmas: pakelkite galvą aukštyn, pasižiūrėkite į debesis, pamatykite, koks įstabus jų grožis, o ne dairykitės pamestų kapeikų, kurias jau surinko kiti…
Akivaizdu, jūsų nuotaika kuo puikiausia net išėjus iš darbo į užtarnautą poilsį… O minėjote, kad be užsiėmimo žmogui padidėja infarkto tikimybė!
Išėjau iš darbo savo noru ir tuo didžiuojuosi, nes kai pats išeini, tavęs visi prašo pasilikti – koks moralinis pasitenkinimas apima! O juk tai irgi į sveikatą! Na, o dėl užimtumo galiu štai ką pasakyti: dabar esu dar labiau užsiėmusi nei tada, kai dirbau! Absoliučiai neturiu laiko – dirbu net šeštadieniais ir sekmadieniais! Skaitau paskaitas Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams, esu nuolat kviečiama skaityti pranešimus moterų klubuose, laukiama mokyklose, dažnai tenka dalyvauti radijo ar televizijos laidose… Beje, kartą paklausiau, kodėl mane vis kviečia į rytines laidas, ir sužinojau, kad… klausytojams ir žiūrovams visai dienai pakeliu nuotaiką. Tai kartais juokauju, kad dabar žmonėms esu vietoj vitaminų…
Kalbėjosi V. Grigaliūnienė
Šaltinis: „Farmacija ir laikas“ Nr.5, 2016,m.
