Gyvename grožio kulto laikais. Vyrauja nuomonė, kad gražesnė išvaizda gali suteikti pranašumų, kad ji padidina įsidarbinimo, šeimos sukūrimo, bendravimo galimybes. Tai lemia didėjantį plastinės chirurgijos populiarumą, kuri, kaip įprasta manyti, gali grąžinti pasitikėjimą savimi, pagerinti gyvenimo kokybę. Ar iš tiesų taip ir yra? Ko negali pažadėti chirurgija? Pranešimą tokia tema respublikinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje Moters sveikata ir grožis skaitė gydytojas psichiatras psichoterapeutas doc. Eugenijus Laurinaitis.
Plastikos chirurgijos paslaugomis naudojasi ir vyrai, tačiau konferencija skirta moters grožiui ir sveikatai, tad kalbėsime apie jas. Taigi kokios moterys, vertinant asmenybės bruožus, kreipiasi į plastikos chirurgus? Ar noras pakeisti savo išvaizdą nėra psichikos sutrikimas?
Dauguma estetinių ar plastinių operacijų pageidaujančių žmonių yra sveiki, tačiau noras keisti išvaizdą gali būti nulemtas ir psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, kūno dismorfinio sutrikimo. Kai žmogus nepatenkintas savo kūno išvaizda ar kūno dalimis, nors jos telpa į normos ribas tiek fizine, tiek estetine, tiek funkcine prasme ir visiškai atlieka savo funkcija, laikoma liga, kuri vadinama kūno dismorfiniu sutrikimu. Tokiam žmogui atrodo, kad jo kūnas turi defektų, nors jų iš tikrųjų nėra. Tokių žmonių savo kūno vaizdo suvokimas yra sutrikęs, jie perdėtai nerimauja dėl išvaizdos. Tokiais atvejais iš karto galima įtarti, kad netvarka yra ne su kūnu, o su psichika. Esu matęs dokumentinių filmų apie žmones, kuriems šis sutrikimas buvo toks stiprus, kad jie reikalavo amputuoti galūnes, nes jos, jų suvokimu, buvo visiškai svetimos jų kūnui. Tokiais atvejais reikalinga psichiatro pagalba, būtina diagnostika, atitinkanti šio sutrikimo prigimtį. Toks žmogus serga, jam reikalinga ne plastikos chirurgo, o psichikos specialistų pagalba. Gerai žinoma, kad pirmoji ir pagrindinė bet kurios medicinos šakos, taip pat ir plastikos chirurgijos, taisyklė yra nepakenkti. Filme pateikiamas atkaklus ilgalaikis pacientų reikalavimas pašalinti galūnę. Tačiau šiuo atveju, pacientų pageidavimu amputavę sveikas kūno dalis, smarkiai sužalotume žmogų. Kita vertus, duomenų, kad nedidelės estetinės operacijos kūno dismorfinio sutrikimo atvejais buvo atliekamos, yra.
Nesugebėjimas savęs matyti ir vertinti objektyviai pasitaiko ne tik kūno dismorfinio sutrikimo atvejais. Liguistas ir neatitinkantis tikrovės savo kūno suvokimas vargina pacientes, sergančias anoreksija. Tokios merginos ar moterys mato save neadekvačiai – storesnėmis, negu yra iš tikrųjų. Joms atrodo, kad jos vis dar yra apkūnios ir kad reikia mesti svorį. Tai taip pat yra psichikos sutrikimas, kurį reikia atitinkamai gydyti. Taigi nepasitenkinimas savo kūnu gali būti susijęs su daugybe psichinių problemų, ir su jomis gali susidurti plastikos chirurgai. Be abejo, dažniausiai į plastikos chirurgus kreipiasi psichiškai sveiki žmonės, nors neretai jie ir nesuvokia ar nepilnai suvokia savo motyvų, o su kūno išvaizdos pasikeitimu sieja nerealius lūkesčius.
Kokių motyvų turėdamos moterys praveria plastikos chirurgo duris? Ar grožis besąlygiškai siejamas su laime?
Didžiausias moterų lūkestis – kad jas, gražesnes, labiau ims mylėti. Moterys stengiasi save gražinti pagal idealus, kuriuos dažniausiai yra susiformavusios dar vaikystėje. Tačiau jeigu internete pažvelgsime į plačiai prieinamas nuotraukas ir stebėsime moteris, kurios po plastikos chirurgų peiliu gulasi kone dešimtis kartų, pamatysime katastrofiškus rezultatus. Suprantama, kad apie jokį galimos simpatijos ar meilės padidėjimą tokioms moterims tikrai negalima nei galvoti, nei kalbėti. Daug kartų į plastikos chirurgus besikreipiančios moterys dažniausiai su kūno tobulinimu sieja visai kitus lūkesčius, kurių, beje, jiems pasikeitusi išvaizda tikrai nesuteiks.
Kokių nerealių lūkesčių reikėtų atsisakyti?
Lietuvoje nebuvo atlikta daug ir išsamių mokslinių tyrimų, susijusių su plastikos chirurgų pacientų lūkesčiais, motyvais ir rezultatais. Tenka pasikliauti tarptautine patirtimi, kuri skelbia įvairius dalykus. Pirma, kūno plastinė estetinė chirurgija labai daugeliui žmonių asocijuojasi su gyvenimo kokybės pagerėjimu, pasitikėjimo savimi padidėjimu, ir kartu, kas savaime suprantama, su pagerėjusiu, patobulėjusiu kūno vaizdu. Taigi plastikos chirurgų pacientės mano, kad kūno vaizdo pasikeitimai turėtų nulemti bendros savijautos pagerėjimą, taip pat turėtų pagerėti jų vertinimas kitų akyse. Tačiau daugybė užsienyje atliktų tyrimų parodė, kad kai kurie lūkesčiai yra visiškai nerealistiški. Paaiškėjo, kad grožio procedūros operacijos pasitikėjimo savimi neprideda. Taigi ryšio tarp plastikos chirurgijos procedūrų ir pasitikėjimo savimi nenustatyta. Daugelio tyrimų rezultatai rodo, kad dažniausiai pacientai yra patenkinti operacijų estetiniu rezultatu, pasikeitusia išvaizda, tačiau tai menkai padeda spręsti įvairias socialines, šeimos problemas, nors jie to ir labai tikėjosi. Todėl reikia labai kruopščiai vykdyti pacientų, norinčių atlikti plastines operacijas, atranką, išsamiai juos apklausiant ir net diagnozuojant lūkesčių realistiškumą. Kitaip sakant, paaiškinti, ką ketina daryti gydytojas pagal jų užsakymą ir ko iš to jie gali tikėtis. Nes pacientės labai dažnai užsakymą formuluoja kaip kūno korekcijos poreikį, o iš tikrųjų lūkesčius sieja su psichologinės būsenos korekcijos poreikiu. Tokioms pacientėms chirurginis veiksmas tikrai nesuteiks psichologinės pagalbos. Taigi gyvenimiškų, šeimos ar kitų psichologinių problemų plastinė chirurgija neišspręs, ir tai reikia labai aiškiai pasakyti – psichologinių ar psichiatrinių problemų kūno išvaizdos keitimas nepašalins.
Plastinė rekonstrukcinė chirurgija gali padėti ištaisyti po traumos patirtus kūno defektus ar įgimtas ydas, pavyzdžiui, atlėpusias ausis. Taip tapusi patrauklesnė moteris įgautų daugiau pasitikėjimo, palengvėtų jos bendravimas, atsivertų karjeros aukštumos ir pan.?
Kad po plastinės operacijos tapusi gražesnė moteris įgaus daugiau pasitikėjimo savimi yra plačiai paplitusi klaidinga nuomonė. Taip, ji jausis gražesnė, pagerės jos bendra psichinė sveikata – sumažės depresijos, nerimo simptomų, bet pasitikėjimo savimi, deja, tai nepadidins. Tai įrodė tyrimai. Pasirodo, kad pasitikėjimas savimi yra daug sudėtingesnė ir kompleksiškesnė asmenybės savybė negu tik nerimas, depresija ar kiti išgyvenimai, susiję su išvaizda.
Kokioms tuomet moterims, jūsų nuomone, plastinės operacijos būtų naudingos ir pakeistų gyvenimą?
Kiekvienu atveju reikia vertinti moters lūkesčius, stebėti, kad jie būtų adekvatūs. Jeigu moteris iš tiesų tikisi tik estetinio vaizdo pasikeitimo, jeigu tai yra jos pagrindinis užsakymas ir nieko daugiau ji ir nenori, galima drąsiai tvirtinti, kad tokiu atveju plastinė chirurgija tikrai duos norimų rezultatų. Tačiau, kaip minėjau, labai dažnai žmogus, ypač moterys, savo išvaizdą glaudžiai sieja su kitomis vertybėmis. Ir jeigu ji savo vertės jausmą yra labai stipriai susiejusi su kūno išvaizda, bus bėda, nes plastikos chirurgija žmogaus vertės jausmo tikrai nepakels.
Kaip turėtų dirbti šiuolaikinė plastinė chirurgija?
Manau, kad su plastikos chirurgais nuolat turėtų dirbti konsultantas psichologas psichoterapeutas, kuris būtų kvalifikuotas diagnozuoti ir, jeigu reikia, net psichoterapiškai gydyti. Kaip jau minėjau, prieš operaciją žmogus turėtų labai gerai susivokti, ko jis tikisi, kaip jis įsivaizduoja save po operacijos. Pirma, reikėtų aptarti lūkesčius, susijusius su kūno pasikeitimu. Antra, išsiaiškinti, ko jis dar tikisi, kokius galbūt kitus lūkesčius, pats to nesuprasdamas, sieja su būsimais kūno pokyčiais. Ir tuos kitus, ne kūno korekcijos, lūkesčius jis jau turėtų aptarti ne su plastikos chirurgais, o su specialistais psichoterapeutais. Reikia padėti žmogui susivokti prieš operaciją, nes neretai pačiam tai padaryti sunku. Tokiu atveju gali padėti specialistai psichoterapeutai, kurie turi specialių testų, taip pat kvalifikacijos, kad suprastų žmogaus problemas pokalbio metu.
Patys pacientai prieš plastines operacijas retai ateina pas psichoterapeutus. Jie būna labai susikoncentravę ties savo kūno tobulinimu, o nukreipti dėmesį nuo kūno į dvasinius dalykus būna gana sudėtinga, patys žmonės to padaryti nepajėgia. Neretai pasitaiko, kai žmogus po vienos operacijos eina daryti antros, trečios ir t. t. Jis negauna norimo rezultato, kuris, beje, nėra susijęs su kūno formomis, tačiau žmogus jį su tuo sieja. Teko matyti dokumentinį filmą apie merginą, kuri darėsi plastines operacijas vieną po kitos, nes tik tada, kai ją ruošdavo operacijai, ji jautėsi esą labai švelnių, globojančių žmonių aplinkoje. Merginai plastinės operacijos suteikdavo dėmesio, šilumos, ir tai, jos manymu, buvo įmanoma pasiekti tik savęs nuolatinio pjaustymo kaina. Merginai nuo pat vaikystės trūko meilės ir šilumos, jos gyvenimas buvo labai sudėtingas, ji neišmoko savęs vertinti. Ko nors verta ji jautėsi tik tada, kai kitas žmogus su ją švelniai elgėsi. Taigi kartu su plastikos chirurgais turėtų dirbti specialistai psichoterapeutai, kurie galėtų palengvinti chirurgų gyvenimą ir pastarieji nesiimtų darbų, kurie neduotų to rezultato, kurio tikisi pacientas.
Prašome apibendrinti, ko negali plastinė chirurgija?
Plastinė chirurgija tikrai negali pakeisti žmogaus dvasinės struktūros. Ji gali pagerinti žmogaus išvaizdą, suteikti geresnį savęs matymą ir priėmimą, bet pasitikėjimo savimi ji tikrai nepridės.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Natalija Voronaja
Žurnalo INTERNISTAS priedas GINEKOLOGIJOS AKTUALIJOS, 2016m.Nr.1
