Su kokiais sunkumais susiduria jauni tėvai?
Jauni tėvai turi daug energijos, ir tai svarbiausias jų privalumas auginant vaikus. Jaunystėje norisi visko iškart: mokytis, užsidirbti, linksmintis, mėgautis gyvenimu, visur dalyvauti. Jauniems tėčiui ir mamai sunku paaukoti savo poreikius vardan vaikų gerovės, sunku tarpusavyje susiderinti, kuris ir kiek laiko skirs vaikams. Gali būti, kad abu dar mokosi, vienas jų dirba, o norisi ir su draugais susitikti, pasilinksminti. Pasitaiko, kad jauni žmonės vaikų susilaukia turėdami idealizuotų lūkesčių, kad viskas vyks savaime, lengvai, kaip Holivudo filmuose ar reklaminiuose vaizdeliuose. Realybė tampa košmaru, kurio jaunas žmogus be išorinės pagalbos negali suvaldyti, kad ir kaip jai priešintųsi. Tuomet atsigręžiama į mamas, močiutes, tačiau aktyviai besikišanti mama gali pagadinti jaunų tėvų tarpusavio santykius – tai kitas lazdos galas. Taip jauna šeima ir ieško kūrybinių sprendimų, laviruoja, stengdamasi suderinti visų šeimos narių poreikius, ir taip bręsta.
Internete radau tokius pamąstymus:„Manau, kad susilaukti vaikų 20-ties geriausia, nes esi jaunas ir energingas su jais dūkti…“ Ar to pakanka? Ką gali suteikti savo vaikams jauni tėvai, ko negalėtų vyresni?
Iš tiesų, jauni tėvai turi daug energijos ir entuziazmo, kurio trūksta vyresniems. Gerai, kai jaunos šeimos nemažai bendrauja tarpusavyje, kooperuojasi prižiūrėdamos vaikus ir taip suteikia vaikams progą augti kartu. Tačiau jauniems tėvams pritrūksta patirties sprendžiant sunkias situacijas, susijusias su ligomis, konfliktais. Vaikams labai reikalingas emociškai ramus klimatas namuose, kad jie jaustųsi saugiai ir galėtų pasitikėti tėvais bei pasauliu. Jauniems žmonėms gali būti sunkiau tą užtikrinti dėl jų pačių neužtikrintumo, nesaugumo – juk savarankiškas gyvenimas dar tik pradėtas, jiems ir patiems dar reikia subręsti.
Kada žmonės pakankamai subrendę tėvystei?
Amžiaus kriterijus vis dėlto neturėtų būti pagrindinis sprendžiant šį klausimą. Tėvystė ir motinystė neatskiriami nuo bendros žmogaus brandos, kuri kiekvienam ateina skirtingu metu. Subrendęs žmogus yra savarankiškai mąstantis, galintis atlaikyti emocinę įtampą, suvaldyti nerimą, įvairius impulsus, turintis profesinių įgūdžių, sugebantis save finansiškai išlaikyti. Jei kalbame apie tėvystę, manau, svarbu pasitikrinti, ar žmogus jaučiasi pasitikintis savimi, ar jaučiasi saugus poroje, ar pasitiki partneriu, ar moka ne tik imti, bet ir duoti. Juk duoti reikės labai daug: kai atsiras vaikelis, jis taps nauju šeimos centru, aplink kurį viskas suksis. Tiek vyrui, tiek moteriai gali būti sunku susitaikyti su tuo, kad sutuoktinis didelę dalį dėmesio ims skirti vaikui.
Vis dažniau tenka matyti, kaip į darželį vaiko ateina pasitikti tėtis ar mama, kurie beveik galėtų būti jų seneliais. Neretas pagalvojame: juk kai vaikas baigs mokyklą, tokiems tėveliams jau teks slėpti ne vieną žilą sruogą. Su kokiais sunkumais susiduria vyresni tėvai?
Vyresni tėvai dažniau būna subrendusios asmenybės, sukaupusios daug įvairios gyvenimo patirties, galintys numatyti vienokio ar kitokio elgesio pasekmes. Tai didelis tokių tėvų privalumas tarp daugelio kitų. Vis dėlto jie turi mažiau energijos, reikalingos keltis naktimis, o dieną darbuotis pakankamai nepamiegojus ir spėti su vaikų diktuojamu tempu. Jiems gali būti sunkiau rasti panašių šeimų, su kuriomis norėtųsi bendradarbiauti auginant vaikus. Jų interesai gali būti giliai susiję su profesine veikla, kurią sunku atidėti ne tiek dėl įsitvirtinimo karjeros srityje, kiek dėl įsitikinimo jos prasmingumu. Kartais vyresni tėvai gali nerimauti dėl vaikų ir labai juos saugoti, kaip ilgai lauktą ir didžiausią savo turtą. Jei tai virsta hipergloba, vaikui ji atsiliepia neigiamai: jam sunku atsiskirti nuo tokių tėvų ir jaustis pasitikinčiam savimi.
Ar vaikai nesigėdi vyresnio amžiaus tėvų (palyginti su dar jaunais bendraamžių tėveliais)?
Vaikai paauglystėje dažnai gėdijasi savo tėvų, nepaisant jų amžiaus. Jie maištauja, nori parodyti savo nepriklausomybę, užtat nenori būti hiperglobojami. Tėvams svarbu patiems save gerbti ir gerbti bei mylėti savo vaiką, tuomet ir vaikai juos gerbia ir myli.
Tampa įprasta dėl karjeros ar kitų aplinkybių atidėti šeimos pagausėjimą. Ko netenka tiek tėvai, tiek vaikai? Štai internete viena moteris samprotauja taip:
Mano prioritetas buvo ne motinystė, o darbas. 33 metų pradėjau susitikinėti su Žydrūnu. Kai man buvo 36-eri, mes susituokėme, ir jis tikėjosi, kad iš karto susilauksime vaikų. Tačiau aš dar nebuvau pasiruošusi. Su vyru mėgavomės maloniu ir rūpesčių nekeliančiu gyvenimu. Mes daug keliaudavome ir visą dėmesį skirdavome tik sau. Tačiau vis dažniau grįžus namo, ruošdama vakarienę tik sau ir vyrui, pajusdavau liūdesį ir vienišumo jausmą. Darbas nebeteikė tokio malonumo kaip anksčiau…“
Tokia moters savijauta liudija apie lengvo gyvenimo prasmės praradimą ir ilgesį kažko tikro, kas labiau įprasmintų jos gyvenimą. Labai suprantama, kai tokiu atveju moteris ar vyras ima galvoti apie vaikus, juk rūpinimasis kitais (vaikais, silpnaisiais, sergančiais, senais, alkstančiais ar pan.) išties žmogui įprasmina būtį. Sveikos, pilnos asmenybės poreikiai neapsiriboja vien saugumu ir malonumu – yra ir natūralus noras duoti, dalintis, išgyventi prasmingą ryšį su kitais, pasauliu, dvasine tikrove. Motinystėje ir tėvystėje visa tai atsiskleidžia ištisa išgyvenimų gama!
O štai dar viena nuomonė: Kiekviena moteris, mama, privalo turėti gyvenimo partnerį. Jei moteris yra pasirengusi tapti mama, tačiau vis dar neturi tinkamo partnerio, aš jai patarčiau palaukti.Taigi ar galvoja apie būsimo vaiko poreikius moteris, nusprendusi tapti vieniša mama?
Sunku kalbėti apie tai bendrai. Juk gali būti, kad moteris pati augo tik su mama, o gal tėvas buvo agresyvus smurtautojas, ir vyriškas pasaulis moterį išgąsdino, nuvylė. Sąmoningai galvodama apie motinystę moteris, be jokios abejonės, nori visko paties geriausio savo vaikui. Ne visada ji gali įvertinti, ko motinystė iš jos pareikalaus ir kokių vaiko poreikių ji negalės patenkinti. Stiprus ir mylintis tėvas labai svarbus vaiko gyvenime: jis skatina mokytis naujų dalykų, suteikia saugų užnugarį, moko vyriškos disciplinos, galiausiai jis tiesiog visai kitaip myli nei mama. Vaikui svarbu patirti tiek motinos, tiek tėvo meilę. Laimė, kad vaiko psichika labai lanksti. Tėvą jam iš dalies gali pakeisti senelis, dėdė, mokytojai, treneriai, dvasininkai.
Kita vertus, kaip dėl tų vaiko poreikių, kai auga su vienu iš tėvų. Ar skiriasi vaiko padėtis, kai tėvai išsiskiria ir kai tėčio nė nebuvo (kad ir spermos bankai, pan.)?
Aišku, kad skyrybos visada palieka vaiko psichikoje pėdsakų. Tačiau agresyvus smurtautojas ar alkoholikas tėvas gali pridaryti vaikui daugiau žalos negu laiku įvykusios skyrybos. O sveikas tėvas ir po skyrybų nenustoja vaiku rūpintis, taigi negalima sakyti, kad vaikas tuo atveju auga visai be tėvo. Kai tėvo išvis nėra nuo pat gimimo, situacija visai kitokia – ji nuo pat pradžių nenatūrali, negamtiška, reikalaujanti labai atidaus žvilgsnio ir sprendimų. Tai didžiulė atsakomybė moteriai, kuri ryžtasi tokiam žingsniui, kuris greičiausiai turės ne tik džiaugsmingų, bet ir sudėtingų pasekmių.
2012 spalio 29
Kalbėjosi Sigita Norkutė