– Niekam ne paslaptis, kad šalis turi perspektyvą tik tuomet, kai gimsta vaikai. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama, kad gimstamumas Lietuvoje mažėja, tačiau statistiniai duomenys neatrodo tokie dramatiški. Kaip yra iš tikrųjų?
– Statistikos departamentas skaičiuoja visus registruotus vaikelius, net ir tuos kurie gimė emigracijoje. Todėl tie skaičiai kasmet yra apylygiai. Tačiau jei skaičiuotume, kiek vaikų gimsta šalies ligoninėse, skirtumas būtų apie tris tūkstančius. Žinoma, didžiuosiuose šalies stacionaruose gimstamumas kelis metus išlieka panašus. Pas mus svyruoja nuo 3 iki 3,5 tūkst. naujagimių per metus. Tačiau kalbant visos šalies mastu, mažėjimo tendencijos yra.
– Politikai mėgsta sakyti, kad turime gimdyti daugiau vaikų, nes nebus, kam uždirbti ir mokėti pensijų senatvėje. Tačiau medikai teigia, kad gimstamumas Lietuvoje daugeliu atveju svyruoja ir dėl politinių sprendimų. Kaip manote, ar palankesnė socialinė aplinka, pašalpų dydis turi tam įtakos?
– Manau, kad taip, bet aš esu tiesiog gydytoja ir spręsti už visą Lietuvą negaliu. Esu sau prisiekusi, kad galiu būti tik nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių partijos narė. Daugiau jokių kitų. Manau, kad tai turėtų komentuoti politikai.
– Visose srityse vyrauja tam tikros mados. Ne išimtis turbūt ir gimdymai. Prieš kelerius metus buvo užslinkęs bumas gimdyti vandenyje, vėliau „ekologiškas“ gimdymas be jokių nuskausminamųjų. O dabar?
– Dabar gimdyti ateina labai skirtingos mamos, lyginant su tomis, kurios buvo prieš dvidešimt metų. Yra mamų, kurios dar prieš pastodamos ruošiasi nėštumui, pradeda gerti folio rūgštį. Išsiaiškina, kokiomis ligomis sirgo, kokių skiepų trūksta, kokios ligos gali grėsti nėštumo metu, pasidomi, kokių mikroelementų gali pritrūkti organizmui. Žodžiu, turi daug klausimų gydytojui.
Žinoma, dabar nemažai diskusijų kelią įvairūs vitaminai, skirti nėščiosioms. Tačiau bet kokį preparatą reikia vartoti, tik pasikonsultavus su gydytoju. Tarkim, kad ir geležis, kurios dažnai pritrūksta nėščiosioms su maistu. Moteris turi ruoštis ir daugelį dalykų žinoti. Tiesa, moterys, kurios pirmųjų vaikų susilaukė prieš dešimt ar mažiau metų sako, kad dabar labai pasikeitusi gimdymo priežiūra, taip pat jos požiūris į nėštumą, vaikų auklėjimą. Tačiau kalbėdama apie šiandienines madas negaliu nutylėti atslinkusios labai skaudžios ir grėsmingos „mados“…
– Kokios?
– Niekada negalvojau, kad praktikoje turėsiu tokius atvejus. Pastaruoju metų nemažai moterų į gimdymo namus atvyksta ne tik, kad gerai įkaušusios, bet ir iki paskutinių minučių besisvaiginančios narkotikais. Vaikelių gaila, jie gimsta su abstinencijos sindromu. Seniau per metus susidurdavome su vienu naujagimiu, ištiktu narkotinių medžiagų abstinencijos sindromo. Dabar per mėnesį tokių sulaukiame po šešis. Širdį skauda. Tokios moterys dažniausiai nelanko moterų konsultacijos, neturi venų ir jei reikia nuskausminti ir suleisti vaistus, tai tampa didžiule problema.
Suprantu, kad tai priklausomybė, su jomis nelengva kovoti, tačiau nėštumas ne laikas gydytis. Kaip aš sakau į akušerijos skyrius suplaukia ta, „mada“, kuri yra populiacijoje. Tai, matyt, visuomenės problema, į kurią papuola ir vyrai, ir moterys, ir paaugliai.
– Užsiminėte, kad nesitikėjote praktikoje pamatyti tokių atvejų. Kaip įsivaizdavote savo specialybę prieš ją pasirinkdama?
– Mano mama akušerė ir visuomet, kai užsukdavau pas ją į darbą man atrodydavo tokios laimingos tos moterys. Nors ir matydavau, kad mama pavargsta, budėjimai alinantys, bet man atrodė tikra laimė dirbti tokį darbą. Dabar net neįsivaizduoju kokios srities geresne specialiste galėčiau būti, turbūt jokios. Nuo pat vaikystės vis gydydavau lėles. Turėjau dvi. Dar švirkštą su vandeniu. Jų kūneliai buvo pripildyti pjuvenomis, tad dienai baigiantis jos buvo taip „pagydytos“, kad kiaurai šlapios kabėdavo lauke.
– Turbūt mama nudžiugo, kai pasakėte, jog seksit jos pėdomis.
– Kaip šiandien pamenu, kad aš, mama ir teta, kuri, beje, taip pat akušerė – ginekologė, Kaune kilome funikulieriumi. Aš pranešiau joms šią naujieną. Per sekundę jų veidai suakmenėjo. Po akimirkos išgirdau: „Kur tu lendi, tai labai sunki specialybė“. Patenkintos tikrai nebuvo.
Ir tikrai – naktys nemiegotos, vaikam nepasektos pasakos ir jiems nepasakyti meilės žodžiai. Po budėjimų pareini pavargęs. Net mano vaikai mokykloje rašinėliuose rašydavo, kad mama po darbo parėjo pavargusi, jai skaudėjo galvą ir kepenis, nežinau, kodėl jos buvo minimos. Darbas sunkus, nes visuomet atsakai už du. Bet ar galėjo būti kitaip? Ne. Augdamas gydytojų šeimoje, matyt, nė neįsivaizduoji, kad gali rinktis kitą specialybę. Mes šeimoje buvom trise – visi gydytojai. Mano vaikai irgi pasuko tuo pačiu keliu. Matyt, taip užprogramuota.
– Akušerijoje dirbate jau tris dešimtmečius. Kas per tuos metus pasikeitė: galbūt atsirado naujų technologijų, kurios palengvina ne tik medikų darbą, bet ir pačių gimdyvių?
– Pirmiausia išskirčiau nuskausminamuosius preparatus, kurie šiandien yra tikrai saugūs. Galbūt ne kiekviena moteris supranta, kad gimdymas yra procesas, kuris priklauso ne tik nuo skausmo, bet ir nuo moters psichologinio pasiruošimo.
Antra, dabar jau galime vaiko širdies tonų klausytis ne vien tik stetoskopu, bet ir monitoriumi, kuris prijungiamas kas valandą, o jei reikia ir dažniau. Be to, labiau atsižvelgiama į moterų norus. Ir turbūt viena svarbiausių naujovių – gimdymo palatoje moteris gali būti kartu su vyru. Tai sakyčiau didelė pažanga.
– Tačiau kartais tenka girdėti, kad vyrai gimdymo metu dažniau tik trukdo…
– Man pasitaikė kultūringi, normalūs vyrai, kurie tikrai laikė už rankos, stovėjo šalia savo moters. Nė vienas nelindo ir nežiūrėjo, kaip ten vyksta gimdymo procesas. Moteriai tai labai gerai. Tačiau prieš prasidedant gimdymui stipriosios lyties atstovus visuomet perspėjame. Pasitaiko visokių, vieni kartu su moterimi būna nuo A iki Z, kiti padeda ištverti sąrėmius, o prasidėjus gimdymui palaukia už durų.
Manau, kaip vyras reaguos į gimdymą, viskas priklauso nuo išsilavinimo. Mano tėvai visuomet sakė, kad jis yra viskas, nes tu tuomet turi sampratą ir požiūrį tiek į gyvenimą, tie ir į gimdymą.
– Bet su kuriozinėmis situacijomis vis tiek yra tekę susidurti?
– Kuriozų dažniausiai pasitaiko tuomet, kai šeimą sukuria vienas kito gerai nepažinodami. Štai viena pora atvažiavo gimdyti. Vyras laiko už rankos žmoną, o vos prasidėjus gimdymui jį ištinka epilepsijos priepuolis. Moteris apie tokį vyro negalavimą nė nebuvo girdėjusi. Tada ir klausi, kiek esate pažįstami, atsakymas vos metai – keturiasdešimt savaičių iš jų trunka nėštumas! Ir kas nutinka? Gimdymo metu gydytojai užgulę vyrą „kratosi“ kartu su juo. Čia, matyt, išryškėja visuomenės bendravimo problemos arba jaunos poros nenorėjimas žinoti vienam apie kitą.
– Planuojant nėštumą patartumėte tiek tėčiui, tiek mamai pasitikrinti sveikatą, ir ne tik, tam, kad vienas apie kitą daugiau žinotų, bet dar ir kad sugebėtų apsaugoti būsimą vaikelį?
– Nepakenktų. Tiesa, užtektų susėsti ir pasikalbėti. Kas kokomis ligomis serga ar sirgo. Per vestuves dažniausiai suskaičiuojama, kiek pinigų davė viena pusė, kiek kita, kiek lieka namų ir automobilių. Bet kuri pusė kuriai atneš ligų, net nesusimąstoma. Nėštumo metu juk gali daryti korekcijas ir išvengti daugelio nemalonių dalykų. Paprastai visi yra sveiki, kol nepradedi klausinėti.
Jei paklausi, ponia, kuo sirgote ar sergate, atsakymas būna: „Niekuo tik vaikiškomis ligomis“. Tada pradedam taip: „Gal galvą skaudėjo? Atsakymas: „Kad jūs žinotumėte, kokios migrenos mane užpuola. Tada klausi: Gal gerklę skaudėjo?“ Atsakymas: „Oi, tonzilės jau seniai išoperuotos“. Tai gal neseniai plaučių uždegimu sirgote? Tada prisimena, kad besikapstydama smėlyje kažkada buvo pasigavusi parazitą. Juk visi šie negalavimai nėštumo metu gali atsinaujinti ir sukelti nemažai problemų.
– Kai moteris pastoja, vyras ima ją lepinti. Be abejo, tai malonu, bet gal yra dalykų, kurių reikėtų vengti?
– Be abejo, besilaukiančia moterimi reikia rūpintis, tačiau kartais vyrai šiek teik persistengia su tuo lepinimu.
Ateina pas mane pora, ir vyras klausia. „Ar nėščiosioms galima plaukioti baseine?“ Žinoma, manydama, kad moteris anksčiau tuo užsiimdavo sakau; „Tik sumažinkite krūvį, pasiimkite ratą“. Moteris žiūri išplėstomis akimis. O vyras sako: „Matai, kaip gerai, kad nupirkau abonementą į baseiną“. Pasirodo, ji iki nėštumo baseino nelankė, o vyras tiesiog norėjo ją palepinti. Kitas atvejis iš džiaugsmo, kad greit taps tėtis vyras nuperka kelionę į Egiptą. Po to teiraujasi, ar jie galės skristi. Visuomet pasiteirauju, kaip pati moteris jaučiasi. Ši sako, kad apskritai bijo skristi. Klausiu vyro, kam ta kelionė? Atsakymas – norėjau palepinti. Tuomet ir galvoju, gal verčiau moteris tokiais siurprizais vertėjo lepinti prieš nėštumą?
Kalbino Evelina Machova
Lietuvos sveikata
