Skaidulinėmis medžiagomis (jos dar vadinamos maistinėmis skaidulomis) vadinami angliavandeniai (polisacharidai), kurių yra augaliniuose produktuose ir kurių neskaldo žmogaus virškinimo fermentai. Skaidulines medžiagas skaldo storosios žarnos mikroflora.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maisto tiekimo vartotojams pateikiamas toks skaidulinių medžiagų apibrėžimas: skaidulinė medžiaga – angliavandenių polimerai su trimis ar daugiau monomero grandžių, kurių žmogaus plonoji žarna nevirškina ir nepasisavina ir kurie priskiriami šioms kategorijoms:
• valgomiems angliavandenių polimerams, kurie vartojant natūraliai susidaro maiste;
• valgomiems angliavandenių polimerams, gautiems iš maisto žaliavos fiziniu, fermentavimo ar cheminiu būdu ir turintiems naudingą fiziologinį poveikį, įrodytą visuotinai pripažintais moksliniais įrodymais;
• valgomiems sintetiniams angliavandenių polimerams, turintiems naudingą fiziologinį poveikį, įrodytą visuotinai pripažintais moksliniais įrodymais. Terminas ,,skaidulinės medžiagos“ pirmą kartą buvo pavartotas 1953 m. Hipsley apibūdinant maiste esančias augalų ląstelių sienelių dalis. 1970 m. Burkitt, stebėjęs Afrikoje gyvenančių žmonių mitybą, kurioje gausu skaidulinių medžiagų, iškėlė hipotezę, kad maiste esančios skaidulinės medžiagos sumažina kolorektalinio (storosios žarnos) vėžio išsivystymo tikimybę ir mažina gliukozės koncentraciją kraujyje po valgio. Kaip ir baltymai, angliavandeniai, riebalai, maistinės skaidulos yra energijos šaltinis: 1 g skaidulinių medžiagų suteikia 8 kJ, arba 2 kcal energijos.
Skaidulinių medžiagų rūšys
Anksčiau skaidulinės medžiagos buvo skirstomos į tirpias ir netirpias, taip nurodant jų tirpumą vandenyje (pvz., tirpioms skaiduloms buvo priskiriami pektinai, o netirpioms – celiuliozė). Skaidulinės medžiagos gali būti skirstomos ir pagal savo cheminę sudėtį bei fiziologinį poveikį žmogaus organizmui. Europos maisto saugos tarnybos (European Food Safety Authority) dietinių produktų grupės ekspertai skaidulines medžiagas suskirstė į šias grupes:
• nekrakmolingi polisacharidai – celiuliozė, hemiceliuliozė, pektinai, hidrokoloidai (pvz., β-gliukanai);
• atsparūs oligosacharidai – frukto- oligosacharidai, galakto-oligosacharidai, kiti atsparūs oligosacharidai;
• atsparūs krakmolai – chemiškai arba fiziškai apdoroti krakmolai;
• ligninas.
Skaidulinių medžiagų poveikio sveikatai mokslinių tyrimų apžvalga
• Yra keletas mokslinių tyrimų, įrodančių, kad skaidulinių medžiagų vartojimas mažina krūties vėžio tikimybę moterims pomenopauziniu laikotarpiu.
• Mokslinės studijos rodo atvirkštinę priklausomybę tarp skaidulinių medžiagų suvartojimo ir koronarinės širdies ligos (vainikinių širdies arterijų ligos) išsivystymo. Intervenciniai tyrimai parodė, kad, daugiau vartojant skaidulinių medžiagų, sumažėja koronarinės širdies ligos rizikos faktorių, tokių kaip cholesterolio ir trigliceridų, kiekis. Cholesterolio koncentraciją mažina tirpiosios skaidulinės medžiagos.
• Kai kurie tyrimai rodo atvirkštinę priklausomybę tarp skaidulinių medžiagų suvartojimo ir antrojo tipo cukrinio diabeto. Manoma, kad skaidulinės medžiagos mažina gliukozės kiekį kraujyje ir insulino lygį.
• Daug skaidulinių medžiagų turintis maistas padeda sulieknėti. Tyrimais įrodyta, kad didesnis skaidulinių medžiagų, ypač esančių javuose, suvartojimas padeda numesti svorio. Daug skaidulinių medžiagų turinčius maisto produktus reikia ilgiau kramtyti, o ilgiau kramtant maistą, greičiau pajuntamas sotumas, todėl mažiau suvalgoma. Daugiau skaidulinių medžiagų turintis maistas ilgiau virškinimas. Be to, jis paprastai turi mažiau kalorijų nei mažiau skaidulinių medžiagų turintis maistas.
• Daug skaidulinių medžiagų turintis maistas pasižymi vidurius laisvinančiu poveikiu. Maistinės skaidulos sudaro didžiąją išmatų dalį, suriša tulžies rūgštis, kurios veikiant bakterijoms vėl išlaisvinamos storojoje žarnoje ir čia stimuliuoja motoriką bei sekreciją.
• 2008 m. kolorektalinis vėžys buvo trečias dažniausias onkologinis susirgimas pasaulyje. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad gausus skaidulinių medžiagų vartojimas mažina kolorektalinio vėžio išsivystymo tikimybę.
Maistas, turintis pakankamai skaidulinių medžiagų, greitina žarnyno judesius, apsaugo nuo vidurių užkietėjimo, mažina cholesterolio koncentraciją kraujo serume, skatina biologiškai veiklių medžiagų – butiratų, slopinančių vėžinių ląstelių proliferaciją (vešėjimą) – susidarymą ir taip apsaugo nuo storosios žarnos vėžio.
• Tačiau per didelis maistinių skaidulų vartojimas gali turėti ir neigiamą poveikį. Neabsorbuojami angliavandeniai laisvina vidurius ir didina žarnyne esančių bakterijų kiekį. Kai skaidulinių medžiagų suvartojama daug (75–80 g per dieną), gali atsirasti pilvo pūtimas ir pilnumo jausmas. Kartais diskomfortą jaučia žmonės, turintys dirgliosios žarnos sindromą ir vartojantys daug skaidulinių medžiagų. Per didelis jų kiekis taip pat gali sutrikdyti kai kurių mineralinių medžiagų, pvz., geležies, kalcio, magnio ir cinko pasisavinimą.
Parengta pagal Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto informaciją
