Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) yra viena labiausiai paplitusių pasaulyje. LOPL pasireiškia nevisiškai išnykstančia kvėpavimo takų obstrukcija, kuri yra susijusi su nenormaliu plaučių uždegimo atsaku į įkvepiamas kenksmingas daleles ar dujas. Dažnu atveju liga progresuoja. LOPL sukelia ir ekstrapulmoninius pakitimus, kurie paveikia paciento gyvenimo kokybę ir dažnai lemia pačios ligos prognozę. Apie opias ir nelengvai sprendžiamas LOPL sukeliamas sveikatos problemas, jos gydymo (įskaitant ir pakaitinę terapiją) bei valdymo galimybes, itin svarbią pacientų motyvaciją bei jautrius netekto darbingumo, sudėtingus plaučių transplantacijos klausimus kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovu prof. Edvardu Danila.
Kas šiandien žinoma apie plaučių audinių senėjimą, jų predispoziją lėtinėms plaučių ligoms ir lėtinei obstrukcinei plaučių ligai?
Yra duomenų, kad kai kurios lėtinės plaučių ligos, iš kurių išskirtina LOPL ir gana reta – idiopatinė plaučių fibrozė, yra susijusios su senėjimo procesu. Tačiau kol kas tai tik hipotezės. Jų autoriai mano, kad daliai šiomis ligomis sergančių žmonių (galbūt net visiems) anksčiau ir (arba) galbūt greičiau ima senėti plaučių audinys. Suprantama, jeigu plaučio audinys sensta, keičiasi ir jo struktūra, ir funkcija, ir gynybiniai mechanizmai. Dėl šių priežasčių sutrinka plaučių funkcija. Vis dėlto kol kas plačiau apie tai kalbėti dar anksti.
Kiek šiandien LOPL yra svarbi visų lėtinių ligų kontekste?
LOPL iš tikrųjų yra viena dažniausių sergamumo ir neįgalumo priežasčių, o Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis (apibendrinus dažniausias mirties priežastis visame pasaulyje), šiuo metu LOPL yra ketvirta mirties priežastis pasaulyje. PSO periodiškai analizuoja ir prognozuoja įvykius artimiausiems 10–20 metų. Manoma, jog apie 2030 metus LOPL bus trečia dažniausia mirties priežastis pasaulyje. Vertinant LOPL situaciją lėtinių ligų kontekste tenka priminti, jog nuo lėtinių greitai progresuojančių ligų diagnozės patvirtinimo iki mirties praeina gana nedaug laiko (pavyzdžiui, sergant vėžiu, kai kuriomis intersticinėmis plaučių ligomis), o LOPL trunka dešimtmečius. Žinoma, sunkesniais atvejais ši liga gali baigtis mirtimi ir per keletą metų. Vis dėlto LOPL gali ištisiems dešimtmečiams tapti sunkia našta tiek pačiam žmogui, tiek jo šeimai, visuomenei ir sukelti neigiamas pasekmes.
Pažangus medikamentinis gydymas užtikrino gerą LOPL ligos kontrolę, tačiau sunkumų kelia nauji ligos paūmėjimai, bloginantys ligos eigą bei gyvenimo prognozę. Kaip juos valdyti?
Iš tikrųjų paūmėjimai yra labai reikšmingi LOPL eigai. Paūmėjus ligai, paprastai sutrinka kvėpavimo funkcija (pažeidimas gali būti sunkesnis ar lengvesnis) bei deguonies apykaita organizme (įvairūs organai prasčiau aprūpinami deguonim). Kitas svarbus aspektas – ligai paūmėjus, pablogėja ir plaučių funkcijos rodikliai. Pablogėjimas gali būti negrįžtamas arba užtrukti net keletą mėnesių, kol rodikliai sugrįžta iki buvusių prieš paūmėjimą. Kita vertus, kiekvienas paūmėjimas – tai žingsnis žemyn tiek plaučių funkcijos, tiek plaučių ir bronchų struktūrinių pokyčių požiūriu. Kokios galimos profilaktikos priemonės? Turint omeny, kad dažniausia paūmėjimo priežastis yra infekcija (dažniausiai – virusinė kvėpavimo takų), veiksmingiausia medikamentinė profilaktikos priemonė – skiepai nuo gripo. Geriausia nemedikamentinė priemonė infekcijų suaktyvėjimo metu – apsauga, t. y. ligoniui reikėtų naudoti kaukes, vengti kosinčių, čiaudinčių žmonių draugijos. Taip sergantis LOPL asmuo gali apsisaugoti nuo užkrato. Antras svarbiausiais nemedikamentinis būdas, mažinantis LOPL paūmėjimo (ne tik infekcinės kilmės) riziką, – nuolatinė fizinė mankšta, gimnastika, tai, kas tiesiogiai susiję su fiziniu organizmo stiprinimu bei grūdinimu. Itin svarbu ir taisyklingai vartoti vaistus. Jeigu vaistai vartojami tinkamai, bronchų obstrukcija kiek įmanoma sumažinama (mažesnio laipsnio bronchų obstrukcija mažiau riboja fizinį aktyvumą), kvėpavimo takuose kaupiasi mažiau sekreto ir bakterijų jame. Tai palankiai veikia ligos eigą.
LOPL ir gretutinės ligos. Kaip šios patologijos veikia viena kitą, ką svarbu žinoti šeimos gydytojui?
Kadangi dauguma LOPL sergančių asmenų yra vyresnio amžiaus, dažniausiai jie serga ir kitomis ligomis: išemine širdies liga, arterine hipertenzija, gastroezofaginio refliukso liga, cukriniu diabetu, nervų sistemos ir psichikos ligomis. Kodėl ši problema labai aktuali? Gydant išeminę širdies ligą ir arterinę hipertenziją, kai kurie vaistai kraujospūdžiui mažinti, ritmui retinti (pvz., beta adrenoreceptorių blokatoriai) gali sukelti neigiamą poveikį – didinti kvėpavimo takų obstrukciją (nors taip būna ne visais atvejais), sukelti kosulį. LOPL sergantiems ligoniams būdinga depresija, emocinis nestabilumas, pažinimo funkcijų sutrikimo požymiai – visa tai didina ligos paūmėjimų riziką ir mažina motyvaciją tiek būti fiziškai aktyviam, tiek tinkamai vartoti vaistus. LOPL ligoniai jaučia deguonies stygių organizme, o jeigu žmogus serga, tarkim, centrinės nervų sistemos liga, jo savijauta dar blogėja. Gal LOPL ir neturi tiesioginio poveikio cukriniam diabetui ir kraujospūdžiui, bet širdies veiklą blogina. Ilgainiui dėl obstrukcijos gali pasireikšti ir plautinė hipertenzija, ir dešiniojo skilvelio perkrovos požymiai.
Kada šeimos gydytojas turėtų LOPL sergantį pacientą siųsti pulmonologo konsultacijos? Kokios šiandieninės LOPL gydymo universitetinėje ligoninėje galimybės?
Daugumai LOPL sergančių ligonių pulmonologo konsultacijos pakaktų vieną kartą per pusmetį. Esant sunkiam paūmėjimui ar po jo, kai ligonis buvo hospitalizuotas ar įtariamos komplikacijos (pvz., bronchektazės), pacientą (ypač sergantį sunkesnės formos liga) konsultuoti reikėtų dažniau, pagal poreikį siųsti atlikti tyrimus. Universitetinėse ligoninėse yra galimybių ne tik skirti įprastinį gydymą, bet ir taikant ilgalaikę deguonies terapiją parinkti tinkamą deguonies dozę. Ligoninėse pacientams, kuriems reikia deguonies koncentratorių, parenkamas individualus deguonies srautas, būtinas jo gyvybiniams poreikiams. Sergantiems labai sunkios formos LOPL, kai yra hiperkapninis kvėpavimo nepakankamumas, galima skirti neinvazinės plaučių ventiliacijos aparatus, pritaikyti reikiamus jų režimo būdus, pakonsultuoti ir pagelbėti ligoniams.
Labai svarbūs socialiniai šia liga sergančių ligonių reikalai – deguonies aparatų įsigijimo ir kompensavimo klausimai. Ar geras šių pagalbinių aparatų prieinamumas?
Labai sunkiems ligoniams ilgalaikė (nuolatinė) deguonies terapija yra itin svarbi, o Lietuvoje šis klausimas išspręstas. Asmenims, kuriems nustatytas lėtinis kvėpavimo nepakankamumas ir yra tam tikrų indikacijų, deguonies terapija kompensuojama 100 procentų. Šie ligoniai jį gauna be apribojimų.
Kada LOPL sergančiam pacientui rekomenduojama nustatyti darbingumo lygį?
Šis klausimas gana sudėtingas. Pirma, LOPL ligoniai paprastai yra pensinio amžiaus, ir jiems darbingumo lygio įvertinimas nereikalingas. Kitas klausimas – kiek to nori pats žmogus. LOPL – tai liga, kurios eigą gali pakreipti pats žmogus. Jeigu jis yra aktyvus, kovoja dėl savo sveikatos, pripažinus jį nedarbingu, galima pakenkti žmogaus savijautai ir gerokai pabloginti motyvaciją. Jeigu žmogus vis dėlto pasiryžęs pripažinti, kad yra nedarbingas, šeimos gydytojas į specialią komisiją jį siunčia, kai yra sunki LOPL ir kvėpavimo nepakankamumas. Žmogaus neįgalumui (nedarbingumui) vertinti naudojami specialūs kvėpavimo funkcijos tyrimo metodai, pagal kuriuos komisija sprendžia, kokį darbingumo lygį atitinka į juos kreipęsis ligonis.
Ar LOPL segantys asmenys ateityje gali tikėtis plaučius pavaduojančio aparato arba svajoti apie plaučių transplantaciją?
Pastaraisiais metais į klinikinę praktiką vis plačiau diegiami vadinamieji ekstrakorporinės membraninės oksigenacijos aparatai (EKMO). Aparatas į žmogaus kūną neinplantuojamas, o prijungiamas tiesiogiai prie kraujagyslių, iš kurių paima kraują, jį įsotina deguonimi ir grąžina organizmui. Kadangi LOPL ligoniams deguonies reikia visą laiką, šios procedūros gana sudėtingos, žmogus visą laiką turi būti „pririštas“ prie aparato. Kol kas aparatai yra brangūs ir sudėtingi, bet technologijos sparčiai tobulėja, todėl prognozuojame, jog ateityje jie kai kuriais atvejais padės iš dalies pakeisti dirbtinę plaučių ventiliaciją ar ją atitolinti. LOPL gydyti EKMO dar netaikomi kasdieninėje klinikinėje praktikoje – dabar jie skiriami tiktai sergantiems sunkia pneumonija ir esant kitoms indikacijoms. Plaučių transplantavimo klausimas yra sudėtingas. Dažnas LOPL sergantis asmuo nėra motyvuotas, t. y. Neatlieka tų veiksmų, kuriuos privalo atlikti pats: nerūkyti, būti fiziškai aktyvus ir t. t. Plaučių transplantacijai keliamus reikalavimus galėtų atitikti tik labai motyvuoti asmenys, neturintys psichologinių ir socialinių problemų, nes tiek pasirengimas šio organo persodinimui, tiek ir potransplantacinis laikotarpis yra labai sunkūs. Reikia vartoti daug vaistų, laikytis tam tikro griežto režimo ir kt. Plaučių trasplantacija iš tiesų yra sudėtingesnė nei kitų organų persodinimas.
Kada ir kas kiek laiko sveikam žmogui profilaktiškai pulmonologai rekomenduoja atlikti spirometrijos tyrimą?
Pirmiausia tai priklauso nuo tam tikrų aplinkybių: ar žmogus rūko, ar jo darbo sąlygos yra kenksmingos. Jeigu taip, bent jau kartą per metus reikėtų atlikti spirometriją ir krūtinės ląstos rentgenografiją. Jei žmogus nerūko ir jo aplinkoje nėra kitų žalingų veiksnių, kreiptis į gydytojus dėl tyrimų reikėtų tik esant konkretiems ligos požymiams: kai ilgą laiką vargina kosulys, skrepliavimas ar oro stygius.
Kalbėjosi R. Pečeliūnienė
