Dauguma naminių gyvūnų žmogų veikia teigiamai. Ir ne tik šunys ir katinai. Kai kam galbūt labiau patinka žuvytės dėl raminančio jų povandeninio gyvenimo poveikio. Kitiems labiau imponuoja papūgos, tretiems reikia jūros kiaulyčių ar triušių – kiekvienam skirtingai. „Pačių įvairiausių gyvūnų, net jūrų vėžliukų, laikymas namuose rodo, kad žmogui reikalingas ryšys su gamta, turėjimas kuo pasidžiaugti, rūpintis. Be to, naminiai gyvūnėliai sukuria teigiamą psichologinę atmosferą“, – teigia Šiaulių Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro psichologė Eglė ŽARONAITIENĖ.
Besąlygiško dėmesio reiktų pasimokyti Iš visų namuose laikomų gyvūnėlių galima išskirti šunis, kurie žavi savo besąlygišku prisirišimu ir meile. Anot psichologės, šuo rodo didesnį dėmesį negu dauguma žmonių, ir iš šunų to galima pasimokyti bendravimui su partneriu. „Šunys nemoka kalbėti ir nepasako aštrių žodžių, kurie gali įskaudinti. Žinoma, būna, kad šie mieli augintiniai ir sudaužo, ir sukramto ką nors, bet mes jiems dažniausiai atleidžiame. Taip pat juk galėtume atleisti ir partneriui. Bet mes esame žmonės, turintys savo ego, ir nedemonstruojame tokio besąlygiško prisirišimo vieni kitiems“, – teigia specialistė.
„Aš pati devynerius metus laikiau šunį,– teigia E.Žaronaitienė. – Prisimenu daug gražių su juo susijusių akimirkų. Žinoma, būdavo ir sunkesnių momentų, pvz., kai reikia kur nors išvažiuoti ir surasti, kas gyvūną prižiūrėtų. Bet jis yra nelyg šeimos narys, ir visada randi išeitį“.
Psichologės nuomone, šuo duoda labai daug teigiamų emocijų. Vien jau jų džiaugsmas tau parėjus namo. Ir nesvarbu, ar esi blogos, ar geros nuotaikos, šuo vis tiek džiaugsis tavęs sulaukęs.
Bet pasidžiaugti galima ne vien tik šuneliu – ir papūgėle, ir katinu ar triušiu, bet kuo, jie irgi moka sukurti tą džiaugsmingą aplinką, atitraukiančią nuo rūpesčių.
Priverčia turėti kontaktą depresijos atvejuGyvūnėliai labai padeda esant depresijai. Kai žmogus skęsta savo liūdnose mintyse, jam viskas rodosi juoda, gyvūnėlis prablaško, suteikia švelnumo, atitraukia nuo blogų minčių. Žmonės patys dėl depresijos paprastai atsiriboja, jiems nesinori bendrauti, nieko veikti, o gyvūnas, kaip sako E.Žaronaitienė, tarsi priverčia turėti nors tą vieną kontaktą, išeiti su juo pasivaikščioti ar tiesiog pabūti kartu.
„Žiūrėkit, kiek daug pensininkų laiko šunelius, – sako psichologė. – Jie mažina vienišumo jausmą.“
Katinai nedemonstruoja tokios besąlygiškos meilės kaip šunys, ne taip parodo savo džiaugsmą, bet jie užburia švelnumu, gražumu. Ir katinas, kai jam gera nuotaika ir jis patenkintas, savo užburiančiu murkimu gali atlikti terapinę funkciją, atitolinti nuo depresyvių minčių. Jo švelnus kailis, glaustymasis apie kojas sukuria teigiamą psichologinę atmosferą. Beje, katinai taip pat nepaprastai prieraišūs. Būna, kad, kai šeimininkai išvažiuoja, katinus prižiūrintieji pastebi, kad gyvūnas neėda, guli vienoje vietoje – liūdi dėl išvažiavusių šeimininkų.
Perima šeimininko įpročius„Gyvūnėlių atžvilgiu egzistuoja ir sužmoginimo faktorius“, – teigia E.Žaronaitienė. Nors šunys ar katinai žmonių kalba nešneka, bet kiek daug šeimininkų šnekina savo augintinius! Ir šunys ar katės per dešimt ar daugiau metų, „pagauna“ šeimininko įgūdžius ir netgi supranta kai kuriuos jo žodžius. Ir ne vien tik kalbos atžvilgiu šuo gali „sužmogėti“ –galima pamatyti, kaip jis guli šeimininko lovoje, galvą padėjęs ant pagalvės ir atsivertęs ant nugaros – tai irgi rodo, kad jis perima šeimininko įpročius.
Ar skiriasi šunų ir kačių mylėtojai?Pasak psichologės, yra atliktas tyrimas, kuriuo parodyta, kuo skiriasi kačių ir šunų šeimininkai. Buvo apklausta apie 4 tūkstančius žmonių, suskirstytų į kačių ir šunų mylėtojų grupes. Kaip parodė rezultatai, kačių augintojai nuo šunų skiriasi keliais aspektais.
Kačių augintojai yra spontaniškesni, impulsyvesni, nerimastingesni už šunų mylėtojus. Jie atviresni naujovėms, labiau mėgsta netradicines idėjas, yra lakesnės vaizduotės, smalsesni, labiau pasineria į nuotykius, meniškesni. Dvigubai dažniau gyvena bute, yra drovesni ir ne tokie agresyvūs nei šunų augintojai.
Tuo tarpu šunų augintojai yra socialesni, sukalbamesni, labiau linkę leistis į kompromisus nei kačių mylėtojai. Jie labiau mėgsta planuoti, pasižymi geresne savikontrole, konservatyvesni, puoselėjantys tradicines vertybes. Didesnė tikimybė, kad šunų augintojai turi vaikų ir gyvena name, jie labiau užsispyrę, pasitikintys savimi, mažiau manipuliuoja kitais.
Įtraukiami į įvairias terapines sistemasPsichologė pasakojo, kad naminiai gyvūnai pradėti taikomi ir gydymo tikslams. Pastebėta, kad jie yra puikūs kompanionai ligoniams, ypač sergantiems lėtinėmis ligomis. Pirmoji prieglauda, kurioje gyvūnai buvo naudojami terapijos tikslais, buvo Anglijoje. Joje buvo laikomi triušiai ir naminiai paukščiai, kuriais rūpinosi sergantieji psichinėmis ligomis.
Gyvūnai neretai įtraukiami į įvairias terapines sistemas. Pvz., hipoterapija, kitaip jodinėjimas arkliais, dažniausiai taikoma judėjimo sutrikimus turintiems asmenims, jų fizinei ir psichologinei būsenai paveikti. Nustatyta, kad žirgas atkuria žmogaus eisenos judesius, didina jų amplitudę, mažina funkcinius raumenų simetrinius pakitimus, žadina teigiamas emocijas.
Daug kur taikoma delfinų terapija. Nuo pat seniausių laikų delfinai stebino ir žavėjo žmogų. Pastebėta, jog delfinai su suaugusiais bendrauja gana atsargiai, su vaikais – drąsiai, o su neįgaliu ar sergančiu vaiku – ypač dėmesingai. „Šie gyvūnai gydymo tiklais tinka dar ir dėl to, kad jų skleidžiamo ultragarso poveikis sukelia teigiamus žmogaus organizmo pokyčius,“ – teigia E. Žaronaitienė. Delfinų terapija taikoma esant vaikų smegenų paralyžiui, vaikų autizmui, dėmesio sutrikimams dėl hiperaktyvumo, nedideliam protiniam atsilikimui, neprigirdėjimui, neurozėms, atminties sutrikimams, mokymosi problemoms. Delfinai autizmu sergantiems vaikams padeda tapti atviresniais ir reaguojančiais į aplinką. Jei terapijoje dalyvauja ir tėvai, stiprina emocinį tėvų ir vaiko ryšį.
Šunys sėkmingai naudojami aklųjų, turinčių klausos sutrikimų ir sėdinčių invalido vežimėlyje žmonių gyvenime. Specialiai išmokyti jie suteikia šiems ligoniams daugiau savarankiškumo ir judėjimo laisvės. Jų laikymas pagerina neįgalių žmonių dėmesio kokybę.
Deja, į gyvūnų terapiją dažnai žiūrima su nepasitikėjimu ir skepticizmu. Specialistės nuomone, daugelis tyrimų parodo, kad žmonės, kurie turi pozityvų požiūrį į gyvūnus, tikrai gauna iš jų fiziologinės ir psichologinės naudos. Nors vienkartinis poveikis minimalus, bet dažnesnis gali virsti reikšmingu gyvenimo kokybei gerinti ir stresinėms situacijoms apriboti.
