Kažkodėl jūsų vaikas suteikia jums ne džiaugsmą, o vienas problemas.
Kokias – nesvarbu. Jei jis darželinukas, tai ima muštis su kitais vaikais. Jei
pradinukas, tai visiškai tingi mokytis. Be to, jis dar bijo tamsos ir jam ėmė
kažkaip keistai trūkčioti akis – įsigijo tiką. O jei jis paauglys, tai, žinoma,
tapo uždaras, irzlus bei stačia galva pasinėrė į kompiuterinius žaidimus. Dabar
jums atrodo, kad svarbiausia – jį įstatyti į vėžes, t.y. pakeisti, tiesa?
Šis požiūris yra labai logiškas. Jei sugenda prietaisas, tai reikia jį pataisyti.
Jei užaugo nagai – reikia juos nukirpti. Ir netgi naminį augalą kartais reikia
persodinti bei apkarpyti jo šakeles. Galų gale, mūsų rūpesčio objektus mes
pakeičiame taip, kad jie tampa tinkami vartoti.
Argi nenatūralu, kad vaikas irgi turi „gautis“ toks, kokio reikia: ne mušeika,
ne naktibalda, ramus, bendraujantis, gyvenantis realiame, o ne virtualiame
pasaulyje? Natūralu. Jį norisi „pataisyti“, o ydingas savybes išrauti su
šaknimis. Na, kažką perkelti į teisingą terpę, kai ko pridėti. Iš straipsnių,
draugių patarimų bei psichologinių konsultacijų norisi tik sužinoti: ką būtent
reikia padidinti, o ką – sumažinti?
Jei jūs tikite biologine psichiatrija, tai norite žinoti, ar vaikui netrūksta
kokių nors medžiagų smegenyse – serotonino ar dopamino. O jei jūs tikite
auklėjimo įtaka, tikriausiai svarstote, ar reikia daugiau meilės, ar daugiau
drausmės? Daugiau dėmesio ar daugiau savarankiškumo?
Ir štai vaikas patenka pas psichologą ar psichoterapeutą. Žinoma, iš pradžių
psichologas ima su juo žaisti ir kalbėtis. Jums visiškai suprantama, kad
specialistui reikia diagnozuoti, t.y. įsigilinti į vaiką. Jūs laukiate, kad po
to jis pasakys jums, ką daryti, t.y., paskirs antidepresantų ar trankviliantų. O
gal pasakys, tarkime, kad vaikui reikia daugiau meilės. Arba mažiau kontrolės. O
gal atvirkščiai – daugiau kontrolės ir atsakomybės. Ar dar ko nors.
Tačiau vizitai pas psichologą tęsiasi, o patarimų vis nėra ir nėra. Atrodo,
psichologas niekaip nebaigia diagnostikos. Ir jūs taktiškai bandote sužinoti, ką
gi jis tame vaike atrado ir ką siūlo daryti. Ir, žinoma, kiek jam dar reikės
vaikščioti į tas konsultacijas. O psichologas išsisukinėja ir tiesiai nepasako!
Gal jis nori, kad jūs patys atspėtumėt? O gal vaiko problema per sunki ar
psichologas nesusigaudo? Ne, nejaugi jis tik nori ištraukti pinigus? Bet ne,
greičiausiai ne tame reikalas. Juolab, jis siūlo jums šeimos arba asmeninę
psichoterapiją.
Reikalas iš tiesų štai kame.
Devyniasdešimt procentų problemų, dėl kurių tėvai atveda vaikus pas psichologus
– tai jėgos ir silpnumo, kovos ir baimės pasiduoti problemos. T.y, ir vaikų
peštynės, ir neklausymai, ir naktinės baimės, ir apmiręs bendravimas – visa tai
yra slapta kova. Taip, taip, ir naktinis šlapimo nelaikymas, ir mikčiojimas,
ir tikai – visa tai irgi yra vaiko pasipriešinimo jėga!
Prieš ką ji nukreipta? Prieš jus, mieli tėvai. Nes, sutikite, jūs dedate nemažas
pastangas, norėdami padaryti vaiką tokį, kokio JUMS reikia: kaip prietaisą,
nagus, augalą ar patiekalą. Jūs naudojate įvairias priemones. Ir tame yra jūsų
jėga. O vaikas naudoja savo priemones. Ir tame yra jo jėga.
Jums tenka gerokai paplušėti , kad jis neturėtų visų šių kovinių priemonių,
tiesa? Jūs bandėte jį prikalbėti, prigąsdinti, pamaloninti. Jūs jį drausminote,
vedėte pas užkalbėtojus, dabar – pas psichologą. O jis vis nenustoja šlapintis,
muštis, bijoti, mikčioti ir žaisti su kompiuteriu! Nes tai – jo jėga. Kitos
jėgos jis neturi, galbūt tol, kol dar neturi savo vaikų. Šių simptomų pagalba
jis išlaiko jėgos pusiausvyrą šeimoje.
Ir vaikų psichologai tai žino! Todėl jie mano, kad išeitis – ne nugalėti Devyniasdešimt procentų neurotiškų vaikų sveiksta, didinant tėvų pasitikėjimą
vaiką gudriais psichologiniais triukais. O pasiūlyti ABIEM PUSĖMS nusiginkluoti.
O tam reikia pasitikėjimo ir pagarbos.
savimi ir vaiku, keliant motinų ir tėvų savigarbą, mažinant tėvų baimes bei
neurozes.
Ir tuomet tėvai nustoja naudoti jėgą prieš vaikus. Jie netgi nebenori jų keisti.
Žymiai įdomesnis tėvams pasidaro jų pačių asmeninis augimas, atsikratymas savo
prietarų, baimių ir kompleksų. Tada vaikui nieko nebelieka, kaip nusiginkluoti.
Ir jis – o, stebukle !- jau beveik nemikčioja, nesišlapina naktimis, nebesimuša
su vaikais ir atsitraukia nuo kompiuterio! Beveik – nes kažkiek „ginkluotės” jam
dar reikia pasilikti, suprantate?
Taigi jūs suprantate, kodėl psichologas neįsitraukia į ginkluočių varžybas. O
dabar laukia pati svarbiausia dalis – ar užteks jums drąsos padaryti pirmąjį
žingsnį? Ir nustoti norėti „pataisyti” savo vaiką, keičiant jį pagal savo
atvaizdą. Tik supraskite teisingai. Iš jūsų laukiama ne sėdėjimo sudėjus rankas,
kol jis „ves iš proto”.
Ne, čia kita viltis – kad išmoksite gerbti jo kitoniškumą ir sudėsite ginklus,
nebandydami įvesti jo sieloje savo tvarkos. Pajusite su juo bendrumą. Arba
bent leisite jam pajusti bendrumą su tais, kurie jam artimesni – jo draugai,
galų gale – jo žaidimai, o kraštutiniu atveju – jo kūnas (taip, tegul draugauja
su savo krapštoma nosimi ar paslapčia žaidžia su lyties organais, jei jam reikia
su jais susidraugauti). Tai – JO pasaulis.
Aišku, galbūt jūs už pasikeitimus, daromus jėga. Tačiau jei ne – jūs tikrai mane
supratote.