Vaikui
pradėjus lankyti darželį , netikėtai iškilo problema: jis neranda draugų,iš
vaikų atiminėja žaislus, namo dažnai grįžta su mėlynėmis. O gal darželio
auklėtoja papasakojo, kad jūsų dukrelė labai uždara, visada žaidžia viena ir
nedalyvauja jokioje grupės veikloje? Akivaizdu, kad vaikas turi bendravimo
problemų.Kyla klausimas, kodėl, juk namie tokių problemų nekildavo.Kaip
elgtis,kad vaikas neišsiskirtų iš bendraamžių , kad jis jaustųsi laimingas
darželyje?
Juk nuo susiklosčiusių santykių su bendraamžiais priklauso tolesnė asmenybės ir
socialinė vaiko raida,vadinasi, ir jo likimas. Jei šie santykiai teigiami,
mažylis noriai bendrauja su bendraamžiais, neskriaudžia kitų ir jo niekas
neskriaudžia. Todėl galima tikėtis, kad ir ateityje jis bus komunikabilus,
neturės bendravimo problemų.
Grupės simpatijos ir antipatijos
Jau vyresnėse darželio grupėse egzistuoja gana pastovūs socialiniai
santykiai. Vaikai tarp bendraamžių užima skirtingą padėtį: vieni geba pritraukti
prie savęs daugelį vaikų, kiti – mažiau. Dažniausiai tokius visų
mėgstamus vaikus vadiname lyderiais, nors šį terminą ir sudėtinga taikyti šio
amžiaus vaikams. Lyderio fenomenas dažniausiai siejamas su kokios nors užduoties
vykdymu, tikslų pasiekimu, gebėjimu organizuoti, sutelkti kolektyvą. Vaikų
darželio grupė neturi aiškių bendrų tikslų ir uždavinių, kurie jungtų visus.
Teisingiau šiame amžiuje būtų kalbėti ne apie lyderio bruožus, o apie
patrauklumą ir populiarumą.
Populiarumas, skirtingai nei lyderiavimas, nesusijęs su problemų sprendimu ar
vadovavimu kokiam nors procesui. Tačiau populiarumas visuomet atspindi kitų
palankumą, simpatiją asmeniui.
Vyresnieji darželinukai jau gali sąmoningai atsakyti, kas iš bendraamžių jiems
patinka, o kas – ne. Norint tai sužinoti,galima mažylio paklausti, su kuo jis
norėtų draugauti, o su kuo ne; ką pasikviestų į gimtadienį, o ko nė už ką
nekviestų; su kuo sėstų prie vieno stalo, o su kuo ne. Dažniausiai šie klausimai
vaikams sunkumų nesukelia. Jie tvirtai gali išvardinti 2-3 bendraamžius, su
kuriais norėtų „gyventi viename name“ arba „plaukti vienu laivu“. Dar labiau
įsitikinę jie gali nurodyti tuos vaikus, kurių jie vengia,kurie nepatinka.
Suprantama, kad vaikų nuomonė apie bendraamžius priklauso nuo asmeninės
patirties (kas su kuo draugauja), arba nuo paskutinių įvykių grupėje (kas su kuo
susimušė). Tačiau paprastai 2-3 atstumtųjų ir populiariųjų mažylių vardus kartos
skirtingi vaikai.
Vaikų darželio auklėtojos ne visuomet gali teisingai nurodyti populiariausią
grupės vaiką. Pedagogai dažniausiai orientuojasi į ikimokyklinukų
paklusnumą,kultūringumą ir jo motyvaciją. Tačiau patiems vaikams šie bruožai
nėra patrauklumo kriterijus. Būna taip, kad auklėtojų nuomone populiariausi ir
didžiausią autoritetą turintys vaikai ne tik kad nėra populiarūs, bet net
bendraamžių laikomi atstumtaisiais.
Dėmesingi tėvai, stebėdami savo vaiką, gali įvertinti ,ar kiti vaikai jį
mėgsta,ar kviečia žaisti, ar, atvirkščiai – vengia su juo bendrauti. Ir
svarbiausia, ar vaikas suvokia savo „atstūmimą‘, įsižeidžia, o gal, atvirkščiai
– jis ramus dėl tokio bendraamžių požiūrio ir dėl to nesijaudina.
Moraliniai populiarių vaikų bruožai
Psichologų atlikti tyrimai parodė, kad svarbiausi bruožai, skiriantys
populiarius vaikus nuo nepopuliarių- ne intelekto gebėjimai ir ne kūrybiškumas,
ne bendravimas ir netgi ne organizatoriaus gebėjimai, o tie bruožai, kuriuos
priimta laikyti moralės bruožais; gerumas, empatija, gebėjimas padėti ir
nusileisti, geranoriškumas.Tai pagarbos verta besiformuojanti asmenybė,gerbianti
kitus,jiems padedanti. Populiarus vaikas nuoširdus ir atviras. Todėl populiarūs
vaikai nesunkiai nusileidžia ir padeda bendraamžiams,nuoširdžiai džiaugiasi jų
pasiekimais. Toks vaiko požiūris atsiranda jau ikimokykliniame amžiuje.
Žinoma, tai nereiškia, kad populiarūs vaikai nesipyksta, neįsižeidžia ir
nerungtyniauja. Tačiau jiems, atvirkščiai nei nepopuliariems vaikams, tai nėra
tikslas. Gynyba, savojo aš pripažinimas jiems nėra vienintelis gyvenimo tikslas.
Kaip būtų keista, būtent gebėjimas nusileisti,pripažinti kito gabumus,vertinti
draugą ir sudaro sąlygas vaikui tapti pripažintam.
Atstumtųjų vaikų santykiai su bendraamžiais
Vaikai, kuriuos atstumia bendraamžiai, linkę šalintis kitų. Pagrindinis jų
uždavinys bendraujant – įrodyti savo pranašumą arba atsiriboti nuo kitų. Toks
gynybinis elgesys gali būti labai įvairių formų: nuo ryškaus agresyvumo iki
visiško užsisklendimo savyje. Toks elgesys sukelia įvairius bendravimo
sunkumus…
Vieni vaikai siekia parodyti savo pranašumą naudodami fizinę jėgą, girdamiesi
įvairiais daiktais. Todėl jie dažnai pešasi, atiminėja iš kitų vaikų žaislus,
bando komanduoti ir vadovauti bendraamžiams. Kiti, atvirkščiai, nedalyvauja
bendruose žaidimuose, bijo pasireikšti, vengia bendravimo. Tačiau bet kuriuo
atveju jie yra susikoncentravę ties savuoju AŠ,ties savo trūkumais ar
gebėjimais. Nusišalinančio elgesio dominavimas kelia nerimą,nes tai apsunkina
vaiko bendravimą su bendraamžiais,o ir ateityje gali sukelti daugybę problemų
tiek jam pačiam, tiek ir aplinkiniams.
Todėl vaikui reikia padėti įveikti šį pavojingą nusistatymą,įrodant,kad
aplinkiniai jam nori gero…
Kaip padėti vaikui įgyti bendraamžių palankumą
Tai sudėtingas uždavinys, nes nei aiškinimas, nei pamokslavimai, nei teigiami
pavyzdžiai, nei nuobaudos ar paskatinimai čia nepadės. Problema gali išsispręsti
tik kasdienybėje, bendraujant su kitais vaikais.
Šiai problemai spręsti buvo sukurta speciali korekcinių žaidimų metodika,
susidedanti iš kelių etapų. Trumpai ją aprašysime.
Pirmojo etapo užduotis – gynybinės pozicijos,stumiančios vaiką atsiriboti nuo
kitų, sugriovimas. Baimė, kad tavęs neįvertina, atstumia, sukelia norą bet kokiu
būdu įsitvirtinti. Tai gali būti agresyvumas arba atsiribojimas, aplinkinių
ignoravimas. Pabrėžtinas bendraamžių dėmesys ir geranoriškumas gali padėti tai
įveikti. Taip galima žaisti žaidimus, kuriuose vaikai vienas kitam turi sakyti
kažką teigiamo, vadinti švelniais vardais,akcentuoti tik gerus kito bruožus,
stengtis draugui padaryti kažką malonaus. Pavyzdžiui, žiūrint kaimynui į akis
reikia pasakyti jam keletą gerų žodžių, už kažką pagirti, pažadėti ar palinkėti
ko nors gero, išrinkti dovaną ir ją įteikti…galima pasiūlyti vaikui užsidėti
„rožinius akinius‘ ir pasistengti įžvelgti kiek galima daugiau teigiamų draugo
savybių. Ypač bus malonu, kai vėliau šiuos privalumus ir kiti pastebės.
Pagrindinis šių žaidimų uždavinys – parodyti „sunkiems“ vaikams, kad kiti juos
mėgsta ir pasirengę dėl jų padaryti kažką malonaus. Tačiau toli gražu ne visi
agresyvūs ir uždari vaikai pasirengę girti kitus, sakyti jiems malonius žodžius
ir dovanoti dovanas. Jokiu būdu negalima jų versti ar barti už taisyklių
nesilaikymą. Tegu jie iš pradžių stebi kitus, juokauja ar tiesiog tyli. Patirtis
rodo, kad tuomet, kai nepopuliarūs vaikai girdi pagyrimus savo adresu, gauna
dovanas, jie nustoja ignoruoti aplinkinius ir patiria didelį malonumą dėl
aplinkinių rodomo draugiškumo. Toks bendraamžių dėmesys ir pripažinimas anksčiau
ar vėliau sulaukia atsakomosios reakcijos.
Kitas darbo etapas – išmokyti vaikus teisingai įvertinti bendraamžių elgesį, jų
judesius, veiksmus, pasisakymus. Kaip būtų keista, bet ikimokyklinukai jų dažnai
nepastebi. Jei vaikas susikoncentravęs į save, jis kitus vaikus pastebi tik
tuomet, kai šie jam trukdo ar grasina, kai mato kitų vaikų rankose įdomius
žaislus. Suaugusiojo užduotis atkreipti mažylio dėmesį į kitus vaikus, išmokyti
įsiklausyti ir įsižiūrėti. Geriausias būdas – svetimų žodžių ar veiksmų
atkartojimas. Gebėjimas taip atkartoti- svarbus žingsnis empatijos ir bendrumo
link. Šio gebėjimo formavimui skirta daugelis vaikiškų žaidimų. Pavyzdžiui,
„sugedęs telefonas‘, ‚aidas“, „veidrodis“, „kur mes buvom – nesakysim, mes
parodysim, ką veikėm“ ir kiti.
Tolesnis darbas suteikti nepopuliariam vaikui galimybę pačiam padėti kitiems.
Tokia pagalba bendraamžiams, nors ir sąlygota žaidimo taisyklių, suteikia vaikui
galimybę pajusti malonumą padarius gerą darbą. Abipusis rūpestis ir pagalba
vieni kitiems sujungia vaikus. Šis palaikymas nereikalauja iš vaiko didelių
pastangų, nes tai yra nesudėtingi žaidybiniai veiksmai: užleisti kažkam kelią
ant siauro tiltelio, padėti žaidime bejėgei „lėlytei‘, ar „senai močiutei“.
Tačiau visus šiuos veiksmus vaikai atlieka patys, be instrukcijų ir suaugusiųjų
raginimo.
Pagrindinė užduotis ugdant moralines vaiko savybes ir įveikiant bendravimo
sunkumus- bendrumo su kitais jausmo formavimas.
Šaltinis: kleo.ru