Prof. habil. dr. Antanas Gendrolis
Dažnai galvoju, kad žmonės gyvenime susitinka neatsitiktinai – bendras nueitas kelias tampa naujų idėjų ir darbų pradžia, kuri keičia Pasaulį. Noriu pasidalinti savo prisiminimais apie susitikimą su Profesorių Lašų šeima.
Tuo metu dirbau statomos Kauno endokrininių preparatų gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi. Statybos darbams einant į pabaigą, buvau paskirtas įmonės direktoriumi. Ruošėmės gamybai. Buvo gautos lėšos kadrams parengti. Pirmas uždavinys buvo sukomplektuoti gamyklos administracinį, o po to ir gamybinį personalą. Pirmiausia reikėjo rasti kvalifikuotą vyr. inžinierių, su kuriuo kartu galėtume rinkti tarnybų vadovus, cechų ir laboratorijų viršininkus ir kitus reikalingus darbuotojus. Su Kauno politechnikos instituto doc. Liudviku Lašu (dabar profesorius habil. Technologijos mokslų dr.) susipažinau 1971 metais. Kadangi endokrininių preparatų gamyba visiškai skiriasi nuo cheminės farmacinės technologijos, rasti tinkamą vyr. inžinierių, kuris nors kiek geriau būtų susipažinęs su endokrininių preparatų gamyba, buvo nelengva. Tiesa, Maskva (gamykla priklausė Sąjunginei medicinos pramonės ministerijai) siūlė padėti kvalifikuotais kadrais, nes ten jau veikė tokio tipo įmonė, tačiau to nesinorėjo daryti. Pasitarus su statybos direkcijoje jau dirbančia vyr. technologe provizore Vida Kivilšiene, nutarėme gamyklos vyr. Inžinieriaus pareigoms pakviesti Kauno politechnikos instituto doc. Liudviką Lašą, kuris antraeilėse pareigose dirbo Kauno mėsos kombinato Organopreparatų ceche ir buvo susipažinęs su jų gamybos technologija, domėjosi tėvo akademiko Vlado Lašo pradėtais hormonų tyrimais. Deja, mano pasiūlymo doc. L. Lašas atsisakė. Tačiau tolesnio pokalbio metu supratau, kad jis mielai sutiktų dirbti laboratorijoje, kurioje būtų sprendžiami tiriamieji darbai, susiję su gamyba.
Nusiminęs grįžau į gamyklą, vėl pasitarėme su Vida Kivilšiene (kuri vėliau buvo paskirta vyriausiąja inžiniere), ką daryti, kad jaunas, perspektyvus, jau turintis šiek tiek patirties specialistas ateitų į įmonę ir padėtų spręsti iškilusias problemas. Nors gamyklos projekte laboratorijos, kuri užsiimtų moksliniais tyrimais, nebuvo numatyta, nutarėme tokią laboratoriją įrengti. Taip 1971 m. rugsėjo 15 d. Kauno endokrininių preparatų gamykloje be ministerijos žinios buvo įteisinta Centrinė gamyklos laboratorija (CGL), kuriai pradėjo vadovauti doc. L. Lašas. Taip nepastebimai, dirbant kartu su juo prabėgo beveik 20 metų, kol nutariau palikti įmonę.
Per tą laiką CGL, kaip ir pati gamykla, pasiekė gražių laimėjimų. Laboratorijoje buvo sukurta daug naujų originalių preparatų. Norint apie juos parašyti, reikėtų ne vieno žurnalo numerio. Tačiau apie vieną jų – žmogaus augimo hormoną somatotropiną, išgarsinusį Lietuvą toli už jos ribų, reikia pakalbėti kiek išsamiau. Nes dėl šio preparato pirkimo varžėsi JAV, Vakarų Europos ir Japonijos farmacijos kompanijos. Žaliavos, iš kurios bus gaminamas žmogaus augimo hormonas, įteisinimas, hormo- no iš žaliavos išskyrimas, išgryninimas, vaisto formos technologijos sukūrimas, kokybės kontrolės analizės metodų pritaikymas ir po viso to įdiegimas į pramoninę gamybą, naujo preparato ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai, farmakopėjos straipsnių parengimas ir daug kitų klausimų išsprendimas CGL viršininkui buvo vienas iš sunkiausių uždavinių. Norint tai suvokti, reikia pradėti iš pradžių. Kai CGL viršininkas L. Lašas ėmėsi šio darbo, planuojamo preparato gamybai dar nebuvo net įteisintos žaliavos. O ta žaliava – žmogaus hipofizė, kuri turėjo būti išimama iš mirusių žmonių. Ir kaip galėjo būti kitaip, nes buvo daug skeptikų ir abejojančių, kaip tai iš viso buvo galima daryti? Vieni aiškino, kad neetiška šiam tikslui naudoti lavonų dalis, kiti – kaip žmogus po mirties be hipofizės nueis į Dievo teismą, treti aiškino, kaip galima gaminti produktą, kurio žaliavos vertė niekinė, nes mirusiajam nesumokėsi. Buvo ir tokių, kurie sakė, kad iš šio darbo nieko neišeis.
Šiam sudėtingam žingsniui galėjo ryžtis tik žmogus, giliai suvokiantis šio darbo svarbą, nebijantis sunkumų, pasitikintis turimomis žiniomis ir patirtimi. Tuo metu, kai buvo pradėta organizuoti žmonių lavonų hipofizių rinkimas preparato gamybai, iš pradžių tai buvo daroma pusiau legaliai, t. y. tik su žodiniu Lietuvos sveikatos apsaugos ministro pritarimu, neturint oficialaus leidimo. Kaip nurodo prof. L. Lašas, šį procesą padėjo išjudinti laimingas atsitiktinumas: „1974 m. į mūsų namus paskambino iš Lietuvos komunistų partijos centro komiteto ir nurodė laukti klinikose aukšto pareigūno. Atvažiavo vyriausybiniai automobiliai ir atvežė A. A. Šabaliną. Tai buvo inteligentiškas žurnalistas, Baltarusijos Centro Komiteto I sekretoriaus Mašerovo patarėjas. Jo duktė turėjo problemą. Jį informavo, kad mergaitei gali padėti Londone arba Kaune. Gydymas žmogaus somatotropino preparatu vyko sėkmingai, tačiau neilgai, dėl netrukus užsidariusių augimo zonų, bet gydymo rezultatai buvo geri. Į klausimą, kaip atsilyginti už pagalbą, atsakiau, kad būtų gerai gauti oficialų leidimą rinkti žmonių lavonų hipofizes Baltarusijoje. Jie atsakė, kad nebus problemų, nes gerai pažįsta Baltarusijos sveikatos apsaugos ministrą N. S. Ševčenko. Vėliau prisipažino, kad buvo labai sunku, bet savo žadėtą tikslą pasiekė ir man tokį įsakymą įteikė. Tai jau buvo precedentas ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijai taip pat išleisti atitinkamą įsakymą. Šie du įsakymai buvo labai svarbūs, norint gauti SSRS sveikatos apsaugos ministro įsakymą“, – rašo prof. L. Lašas. Tačiau, nepaisant didelių doc. L. Lašo pastangų, SSRS SAM įsakymas buvo pasirašytas tik 1977 m., kuriame buvo numatyta Kaune įsteigti ir hipofizių banką, vėliau tapusį didžiausiu pasaulyje. Į Kauną iš visų buvusių SSRS respublikų bei regionų žmonių lavonų hipofizės buvo gabenamos autotransportu, traukiniais, lėktuvais ir net pašto banderolėmis. Kai jau buvo išskirta ir išgryninta somatotropino substancija, pagaminti preparato pavyzdžiai ir pasiektas terapinis poveikis, buvo didžiulė šventė. Bet dar buvo daug ir neišspręstų problemų. Daug laiko atėmė įvairūs preparato tyrimai, vaisto registracijos dokumentų rengimas, kol pagaliau preparatas buvo įrašytas į SSRS vaistų registrą. Nebūnant tų dienų liudininku, sunku suvokti, kiek reikėjo prof. L. Lašui jėgų ir energijos, kantrybės ir darbštumo, gebėjimo įveikti visas kliūtis, kurių tikrai buvo nemažai. Tik didelis ryžtas, atsidavimas, šio preparato svarbos, lemiančios daugelio nelaimingų žmonių likimus, suvokimas galėjo suteikti jėgų užsibrėžtam tikslui įgyvendinti. Šio darbo rezultatas akivaizdus. Priminsiu tik vieną skaičių: vien tik už žmogaus somatotropino eksportą į Japoniją buvo gauta 13 milijonų JAV dolerių. Tais laikais dolerio vertė buvo labai reikšminga. Bet ar įmanoma apskaičiuoti, kiek per tą laiką buvo išgydyta ligonių buvusios sąjungos mastu, paskelbta mokslinių darbų, technologijos, analizės, gydymo praktikos tobulinimo ir kt. Šia tema apgintos dvi habilituoto daktaro disertacijos.
Tai, ką čia paminėjau, tik maža dalelė to, kokią reikšmę turėjo žmogaus somatotropino sukūrimas ir įdiegimas į gydymo praktiką. Norint geriau suprasti ir įvertinti naujo originalaus preparato somatotropino ir jo autorių novatoriškumo vertę, noriu pateikti keletą prisiminimų. Kai 1976 m. ELTA ir TASS išplatino informaciją, kad Kaune, Kauno endokrininių preparatų gamykloje sukurtas preparatas, padedantis spręsti žemaūgiškumo problemas, pasipylė laiškų ir telefono skambučių ne tik iš SSRS regionų, vadinamojo Rytų bloko šalių, bet ir Vakarų pasaulio. Iš visur vienas ir tas pats klausimas – kaip galima šio preparato gauti? Gamyklos administracija padėti žmonėms įsigyti preparato neturėjo jokios galimybės, nes jis buvo skirstomas Maskvoje respublikų bei atskirų sričių vaistų sandėliams pagal griežtai nustatytą tvarką. Tai buvo deficitinis vaistas, nes jo gamyba buvo ribota, priklausė nuo žaliavos, t. y. nuo surenkamų hipofizių kiekio.Nors nuo tų dienų prabėgo keturi dešimtmečiai, iš atminties neišblėso keletas giliai įstrigusių atvejų, kai žmonės, prispausti rimtų problemų, ieškojo būdų, kaip gauti jiems taip reikalingo vaisto. Prisimenu vieną iš gautų laiškų, atsiųstą iš Donecko srities kalėjimo, kurį pasirašė Leonidas F. Laiškas parašytas pieštuku ant dviejų sąsiuvinio lapų. Tai lyg ir jaunuolio išpažintis nepažįstamam žmogui.
O viskas buvo taip. Dėl žemo ūgio Leonidas dar mokyklos suole jautė bendraamžių užgauliojimus. Tuo metu jis manė, kad tai vaikų nesubrendimas, o vėliau viskas išsispręs savaime. Deja, taip neatsitiko. Baigė vidurinę mokyklą, pradėjo dirbti, bet dėl mažo ūgio ir čia neišvengė patyčių. Kartą, kai jį stipriai įžeidė bendradarbis, neištvėrė ir per muštynes metu jį sužalojo. Vėliau šis ligoninėje mirė. Už sunkų nusikaltimą jaunuolis buvo nuteistas 12 metų kalėti. Kaip rašė Leonidas, jis niekaip negali suvokti, kaip tai galėjo atsitikti, kad mirtinai galėjo sužaloti žmogų, nes jis ir žvirblio negalįs nuskriausti, o čia – žmogus. Kalėjime, klausydamas vietinę radijo laidą, Leonidas išgirdo, kad Kaune, apie kurį jis nebuvo girdėjęs, sukurtas preparatas, galintis padėti išspręsti žemaūgiškumo problemą. Laiške Leonidas prisipažino, kad išgirdęs šią žinią, pirmą kartą gyvenime pravirko ne iš skausmo, kas buvo ne kartą, o iš džiaugsmo, nes patikėjo galimybe gydytis.
Džiaugtis, deja, teko ne ilgai. Po kelių dienų radijo laidoje toliau buvo kalbama išsamiau apie šį vaistą. Šį kartą Leonidui teko labai nusivilti, nes buvo pasakyta, kad preparatas gali būti vartojamas tik iki tam tikro amžiaus, o jam kalėjime sėdėti dar buvo likę 10 metų. Vadinasi, visos jo viltys žlugo. Vėl skausmo ir nusivylimo ašaros, nes kalėjimo medikai, į kuriuos jis kreipėsi, padėti atsisakė. Bet liko dar viena viltis – Kauno endokrininių preparatų gamykla, kuri gamina taip reikalinga preparatą. Per didelį vargą gavęs gamyklos adresą, Leonidas atsiuntė šį laišką su prašymu padėti, nes, kaip jis nurodė laiške: „Jūs vienintelė mano viltis. Ar gyvenime aš kada nors galėsiu pasijusti visaverčiu žmogumi ir nepakartosiu padarytos klaidos, priklauso nuo jūsų.“ Panašių laiškų gamykla gaudavo ne vieną dešimtį, tik, žinoma. situacijos buvo skirtingos, o padėti šiems nelaimingiems žmonėms galimybių praktiškai nebuvo. Negaliu nepaminėti dar vieno atvejo, kuris labai giliai įstrigo į atmintį.
Vieną rytą atvykus į darbą, gamyklos sargas pranešė, kad dar iš vakaro yra atvykusi moteris ir nori su manim pasikalbėti. Pamatęs rytietiškos išvaizdos vidutinio amžiaus moterį, supratau, kad tai ne kokia nors viešnia iš ministerijos ar giminingos įmonės, o asmeniniais reikalais. Moteris prisistatė atvykusi iš Taškento ir norinti gauti augimo hormono dukrai. Ilgai aiškinau, kad gamykla negali piliečiams parduoti vaistų, kad Taškento vaistų sandėlis gauna tam tikrą šių vaistų kiekį. Be to, šių vaistų galima skirti tik gerai ištyrus ligonį. Mano aiškinimai nieko nepadėjo. Moteris pareiškė esanti pati gydytoja ir neišeisianti iš kabineto, kol nebus pažadėta padėti. Kai pasakiau, kad pakviesiu sargybą ir išves už gamyklos teritorijos ribų, ji manęs paklausė, ar turiu vaikų. Atsakiau, kad turiu. Tada ji vėl paklausė, ar mano vaikas žudėsi. Man pasidarė nejauku. Moteris pravirko ir pradėjo pasakoti savo išgyvenimus dėl dukros žemaūgiškumo. Ji prieš metus buvo persipjovusi venas, ir tik atsitiktinumo dėka pavyko grąžinti į gyvenimą. Iš spaudos sužinojusi, kad Kaune yra vaistų fabrikas, kuriame sukurtas ir gaminamas jai reikalingas preparatas. Dukrai atsirado viltis ir noras gyventi. Išlydėdama mane į Kauną, dukra pasakė, jog, jei mama sugrįš be vaistų, ji to neištversianti.
Pasakykite, ką motina dar gali padaryti dėl savo vaiko, kad išgelbėtų ne tik dukters gyvybę, bet ir jos ateitį? Šį kartą, pasitarę su bendradarbiais, padarėme nusižengimą, nes tuo metu gatavos produkcijos sandėlyje buvo žmogaus augimo hormono likučių. Parašėme Taškento vaistų sandėlio vedėjui raštą, kad jiems skiriama papildomai augimo hormono vieno ligonio gydymui, kad šie vaistai skiriami pilietei S. Moteris tik tiek tepasakė: „Kaip gerai, kad yra žmonių, kuriančių ir gaminančių vaistus, suteikiančius žmonėms ne tik viltį, bet ir gyvenimą.“ Prisimenu dar vieną atvejį, apie kurį niekam nebuvau prasitaręs. Tai įvyko tuo metu, kai augimo hormono technologijos tiriamasis darbas ėjo į pabaigą ir reikėjo apsispręsti dėl preparato autorystės. Netikėtai paskambino vienas iš Rusijos medicinos mokslų akademijos Eksperimentinės endokrinologijos ir hormo nų chemijos instituto atsakingų vadovų ir paklausė, ar rytojaus rytą galėčiau jį sutikti Kauno geležinkelio stotyje. Atsakiau teigiamai, tik paklausiau, ar reikia užsakyti viešbutį ir kuriam laikui. Svečias atsakė, kad viešbučio užsakyti nereikia. Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. Padėjęs telefono ragelį, susimąsčiau, kokiu tikslu svečias nori atvykti ir kodėl krei- pėsi į mane mažiau pažįstamą žmogų, o ne į prof. Jurgį Danį, su kuriuo dažnai bendrauja. Neramiai laukiau ryto ir susitikimo. Tuo metu traukinys iš Maskvos atvažiuodavo gana anksti ryte. Svečiui pasiūliau važiuoti į namus papusryčiauti arba į gamyklą, jis atsisakė ir vieno, ir kito pasiūlymo. Tada pasiūliau važiuoti į Laisvės alėją, nes tikėjausi kur nors išgerti kavos. Jaučiau, kad svečiui buvo sunku paaiškinti atvykimo tikslą.
Pagaliau jis paklausė, ar negalėčiau pakalbėti su doc. L. Lašu, kad ataskaitoje apie žmogaus augimo hormono išskyrimą, technologijos sukūrimą ir kitus su tuo susijusius klausimus tarp gamyklos laboratorijos darbuotojų būtų ir bent keleto minėto instituto mokslininkų pavardės. Jo manymu, instituto mokslininkai daug prisidėjo konsultacijomis kuriant šį preparatą, be to, naujas preparatas greičiau ir lengviau bus įregistruotas kaip vaistas. Mūsų institutas priklauso Medicinos mokslų akademijai, taigi instituto pavadinimas ir jame dirbančių mokslininkų autoritetas padėtų išspręsti daugelį problemų, kurių neišvengtumėte darydami tai vieni. Iš tolesnio pokalbio supratau, kad tai ne visai nuoširdus, draugiškas patarimas, o greičiau panašus į šantažą. Norėjau pasakyti, ką galvoju, bet to negalėjau padaryti. Patikinau, kad pakalbėsiu su doc. L. Lašu, padėkojau už paramą ir rūpestį sprendžiant svarbų klausimą. Prieš atsisveikindamas svečias paklausė, ar negalėčiau jo nuvežti į Vilnių. Žinoma, neatsisakiau, bet vėl nerami mintis – kokius klausimus ir su kuo svečias spręs Vilniuje? Viskas paaiškėjo sugrįžus vairuotojui. Jie važiavo tiesiai į Vilniaus oro uostą, iš kur paslaptingasis svečias išskrido į Maskvą. Iškilo problema – vykdyti svečio prašymą ar ne. Kad nekiltų kokių nors nesusipratimų dėl autorystės, nusprendžiau apie svečio vizitą ir jo prašymą niekam nesakyti, nes nežinojau, ar svečias ką nors žino apie juridiškai neįteisintos instituto filialo darbuotojų laboratorijos darbą gamykloje, ar ne. Jei žino – puikios galimybės ne tik šantažuoti, bet ir grėsmė mano tolesniam darbui gamykloje. Kita vertus, neturėjau teisės kištis į doc. L. Lašo vadovaujamos CGL sprendimus. Dar norėčiau paminėti vieną prof. L. Lašo savybę. Visada profesorių prisimenu kaip optimistą, geranoriškai besišypsantį, nuoširdų žmogų. Tik kartą užėjęs pas mane į kabinetą jis atrodė ne kaip visada. Supratau, kad kažkas buvo nutikę. Neapsirikau, jis pasiskundė, kad jau kuris laikas jį spaudžia apsispręsti eiti Vilniuje esančio Sąjunginės taikomosios Enzimologijos mokslinio tyrimoinstituto direktoriaus pareigas (vėliau „Fermentas“). Man jo atsisakymo motyvai eiti siūlomas pareigas buvo suprantami, be to, nenorėjau netekti perspektyvaus mokslininko ir puikaus žmogaus, todėl pasisiūliau padėti. Tuomet paruošėme motyvuotą atsakymą, kad L. Lašas labiau reikalingasKaune kuriant naują, efektyvesnęžmogaus somatotropino formą Augoną bei radioimuninius rinkinius, reikalingus hormonųpreparatų analizei. Radioimuniniai rinkiniai tuo metu buvo perkami iš vadi namųjų kapitalistinių šalių už valiutą. Be to, šių rinkinių galiojimo laikas buvo labai trumpas. Todėl, kol jie pasiekdavo gamyklą, dažnokai jau būdavo ne visada kokybiški. Su tokiais motyvais kartu su doc. L. Lašuvažiavome į Vilnių. Kalbantis su šį klausimą kuruojančiu darbuotoju, dar paaiškinome, kad šie darbai jau vykdomi ir kaip labai svarbūs yra užregistruoti ne tik Medicinos pramonės ministerijoje, bet ir SSRS Mokslo ir technikos komitete. Taigi, jei docentui,
šių darbų vadovui, tektų palikti gamyklą ir darbai sužlugtų, nes kito tokio specialisto Lietuvoje nėra, sulauktume daug nemalonumų. Mus suprato. Gamykloje ir CGL vėl vyko normalus kasdienis darbas. Apie tai rašau todėl, nes noriu pažymėti dar vieną šio žmogaus savybę. Jam buvo svetimas karjerizmas. Jis atsisakė būti gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi ir žinomo mokslinio tyrimo instituto direktoriaus posto bei Vilniuje siūlomo buto. Tai žmogus, kuris labai mylėjo savo darbą, sėkmingai sugebėjo jį dirbti, gerai suprato sergančius ir nelaimingus žmones ir iš visų jėgų stengėsi jiems padėti. Ir tik turėdamas didelę mokslinę bei organizacinę patirtį 1991–2005 m. dirbo Kauno medicinos instituto Endokrinologijos instituto direktoriaus pareigose.
Sukurti preparatą ir pradėti jo gamybą dar nereiškia, kad ligoniai gali juo pasinaudoti ir džiaugtis puikiais rezultatais. Norint pradėti sėkmingai gydyti, reikia žinoti, kaip tai daryti. Deja, kai jau žmogaus somatotropinas buvo sukurtas, apie jo panaudojimą gydymo praktikoje buvo tik minimalios žinios. Nors
Vakarų pasaulyje keliose laboratorijose laboratoriniu būdu pagamintas somatotropinas buvo taikomas gydymo praktikoje, apie tai tuo metu žinios sunkiai buvo prieinamos. Todėl, tik pradėjus somatotropino tiriamuosius darbus, Kauno klinikose dirbanti gydytoja Danutė Lašienė (dabar profesorė, habil. daktarė) jau gilinosi į augimo hormono veikimo mechanizmą. Kaip tik buvo gautas leidimas klinikiniams tyrimams pradėti. Vėliau savo tyrimų duomenis ji apibendrino medicinos mokslų daktaro ir habil. dr. disertacijose. Kaip rašo doc. habil. dr. Valentinas Matulevičius, Danutė Lašienė viena pirmųjų įrodė augimo hormono veiksmingumą mergaitėms, sergančioms Turnerio sindromu, nors tuo metu duomenis paskelbti sutrukdė SSRS biurokratiniai barjerai. Vėliau prof. D. Lašienė tyrė visus naujai sukurtus augimo hormonus, plėtojo darbą, dalyvaudama kompleksinėse augimo hormono tyrimų programose. Profesoriai Danutė ir Liudvikas Lašai, sukūrę augimo hormono išskyrimo mechanizmus, atlikę tyrimus ir sukūrę gydymo metodikas, jau skaitė pranešimus daugely je universitetų, mokslo bei gydymo įstaigų, konferencijų JAV, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Švedijoje, Vokietijoje, buvusioje SSRS ir kitose šalyse. Danutė Lašienė ir Liudvikas Lašas yra Lietuvos mokslų akademijos akademiko Vlado Lašo premijos laureatai (medicinos srityje).
Ne visas būtų mano pasakojimas apie šią išskirtinę mokslininkų šeimą, jei nepaminėčiau, kad Danutės ir Liudviko Lašų duktė Lina Lašaitė, tik baigusi Kauno medicinos universiteto Farmacijos fakultetą, įsijungė į senelio ir tėvų pradėtus tyrimus hormonų srityje. Dirbdama Endokrinologijos instituto Hormonologijos laboratorijoje, 1999 m. įstojo į Kauno medicinos universiteto doktorantūrą ir 2003 apgynė disertaciją „Natūralių sekretagogų įtaka idiopatinių žemaūgių augimo hormono sekrecijai, augimui, kūno kompozicijai bei kai kuriems psichologinės būklės aspektams“ biomedicinos mokslų daktaro laipsniui gauti. Dr. Lina Lašaitė ir toliau sėkmingai dirba šioje srityje. Reikėtų paminėti dar vieną faktą. Jei Kauno endokrininių preparatų gamyklai iš maždaug 200 Medicinos pramonės ministerijai priklausančių įmonių vienintelei buvo suteiktas „pavyzdinės įmonės“ vardas, tai čia nemažas indėlis priklauso ir CGL kolektyvui bei jos viršininkui doc. Liudvikui Lašui, nes vienas iš svarbių įmones vertinančių kriterijų buvo naujų originalių preparatų sukūrimas ir įdiegimas į gamybą. Suprantama, kad atlikti tokius sudėtingus darbus vien CGL kolektyvas nebūtų pajėgęs. Į daugelio darbų atlikimą buvo įjungti ir kiti gamyklos padaliniai. Tačiau iniciatyva ir mokslo tiriamasis darbas buvo CGL uždavinys. Dar norėčiau paminėti ir tai, kad gamyklos ir šios laboratorijos darbai prisidėjo prie to, kad Kaune buvo įkurtas sąjunginio Endokrinologijos instituto ne tik filialas, bet ir klinika. Apie tai ne kartą rašė savo knygose ir straipsniuose šio filialo įkūrimo iniciatorius ir jo pirmasis direktorius prof. habil. dr. Jurgis Danys (Jurgis Danys „Nesustoti pusiaukelėje“, Kaunas, 1999, 158 p.).
Žinoma, negaliu nepasakyti ir to, kad prof. L. Lašo darbai valiutos atnešė ne tik Medicinos pramonės ministerijai, bet turtingesnis tapau ir aš, žinoma, ne materialine prasme. Stebėjau, kaip buvo ruošiamasi organizuoti CGL, o ją įkūrus, kaip buvo organizuojami tiriamieji darbai. Stebėjau ir mokiausi, kaip doc. L. Lašas ramiai ir kantriai, nesiblaškydamas metodiškai sprendė kilusius klausimus. Iš jo mokiausi ir kitų subtilybių. Manau, kad jo darbštumo, sprendžiamo klausimo reikšmės suvokimo ir pasitikėjimo turimomis žiniomis pavyzdys paskatino ir mane kibti į rimtesnius mokslo tiriamuosius darbus, kuriuos buvau pradėjęs ankstesnėje darbovietėje vaistų technologijos ir oftalmologijos srityse. Nors profesoriai D. Lašienė ir L. Lašas išėjo į užtarnautą poilsį, visą gyvenimą intensyviai dirbę, ir toliau rašo straipsnius, leidžia knygas, domisi mokslo naujienomis ir džiaugiasi gyvenimu.
Ačiū, Profesoriau, kad buvote kartu, kai buvo sunkiausias metas tik ką suburtam jaunam Kauno endokrininių preparatų gamyklos kolektyvui žengiant pirmuosius žingsnius ir, žinoma, man, nepatyrusiam vadovui.
Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas“