Močiutėms atrodo, kad nepavaišinti vaiko saldainiu ar nepasaldinti arbatos –
tiesiog nusikaltimas. O mamos kaip įmanydamos stengiasi, kad sąvoka „saldus
gyvenimas“ kuo vėliau prasiskverbtų į kasdienį vaiko valgiaraštį.
Saldus, gardus, bet… nepageidaujamas?
Pirmaisiais gyvenimo metais vaikui išties nereikia cukraus. Taigi mamos,
atidžiai skaitančios kūdikiams skirtų produktų etiketes ir besirenkančios
cukrumi nepagardintas košes, tyreles ir arbatėles, visiškai teisios. Šiuo metu
duoti papildomą apkrovą ir taip jautriai mažylio kasai pavojinga.
Nerekomenduojama ir saldinti košės nusistačius tikslą kuo daugiau jos
sumaitinti.
O ir po 1-ojo gimtadienio saldžių, nenatūralių produktų perteklius negatyviai
veikia besivystantį vaiko organizmą. Greitai įsisavinamos kalorijos neretai
provokuoja vaikų nutukimą ir cukrinį diabetą. Tai – viena pagrindinių
priežasčių, dėl ko išties verta saugoti savo atžalą nuo saldumynų pertekliaus.
Beje, ne veltui dietologai rekomenduoja net ir būsimoms mamoms nepasiduoti
pagundai prisivalgyti daug saldumynų: juose esanti gliukozė lengvai
prasiskverbia pro placentą ir veikia dar negimusio kūdikio insulino sekreciją.
Kita ne mažiau svarbi priežastis atsisakyti cukraus – ėduonis, pažeidžianti
dantis. Ėduonis ypač nemaloni patiems mažiausiesiems. Saldi plėvelė ant pirmųjų
dantukų – viliojanti terpė bakterijoms, o netvirtas vaikiškų dantukų emalis
pažeidžiamas ypač lengvai.
Ar tikrai cukrus – priešas?
Jau sulaukęs 1-erių mažylis puikiai supranta, kad suaugusieji pasimėgaudami
valgo saldumynus, tad netrunka parodyti, jog ir jam knieti paragauti. Na kaip gi
neduosi, jei mažylis nori? Bet jei duosite pargauti – tikriausiai neišvengsite
sąžinės priekaištų: ar tik šis malonumas nepridarys daugybės nemalonumų?
Iš tikrųjų cukrus – labai svarbi suaugusiųjų valgiaraščio dalis. Kad ir kokią
blogą reputaciją jis bebūtų įgijęs, būtent cukrus normalizuoja centrinės nervų
sistemos veiklą, aprūpina organizmą jam labai reikalinga medžiaga, glikogenu,
maitinančiu raumenis ir širdį.
1-3 metų vaikams rekomenduojama per dieną gauti 40 g cukraus, 3-6 metų – 50 g.
Kitaip tariant, cukrus – svarbus ir reikalingas, svarbiausia – jo nepadauginti.
O potraukį saldumynams vaikai turi nuo gimimo. Motinos piene esama saldžios ir
skanios laktozės – pieno cukraus, tad mažyliui su pirmaisiais pieno lašais visam
gyvenimui įskiepijama sąsaja: saldumas – tai meilė, šiluma, ramybė (veikiausiai
iš čia – ir mūsų, suaugusiųjų įprotis savo negandas ir nusivylimus malšinti
saldumynais).
Vėliau būtent nuo saldžių produktų prasideda mažylio primaitinimas: sultys,
vaisių tyrelės. Sulaukusiam pusės metukų kūdikiui jau galima duoti kisieliaus,
vaikiškų sausainių. Sulaukęs 1-erių jis jau gali paragauti įvairių kepinių nuo
suaugusiųjų stalo.
Nuo trejų metų vaikui jau galima duoti paragauti pyragėlių, tortų, neriebių
ledų. Tačiau šokoladinius skanėstus geriau palikti vėlesniam amžiui.
Atsargiai: Jo Didenybė Šokoladas!
Šokolade esantis teobrominas pernelyg įaudrina ir taip jautrią vaiko nervų
sistemą. Be to, šokolade esama ir kitos medžiagos – tanino, dažnai sukeliančio
galvos skausmus. Tanino taip pat yra ir raudonajame vyne – tik prisiminkite,
kaip nuo jo gali skaudėti galvą, jei išgėrėte bent keliais gurkšneliais per
daug.
Nevertėtų pamiršti, kad šokoladas – dar ir labai stiprus alergenas. Vaikui,
linkusiam į alergiją, šokolado geriau nesiūlyti, kuo vėliau jis jo paragaus –
tuo geriau. Pageidautina, kad šio saldėsio jis gautų daug vėliau už savo
nealergiškus bendraamžius.
Medus – ne tik gardus…
Kalbant apie alergijas negalima nepaminėti ir medaus. Alergiškiems vaikams
medaus siūlykite itin atsargiai, ne anksčiau, kaip po 3-iojo gimtadienio, ir tik
pasikonsultavus su gydytoju. Paros norma neturėtų viršyti 1-2 arbatinių
šaukštelių.
Medus laikomas vienu skaniausių ir naudingiausių natūralių saldėsių. Jame yra
lengvai įsisavinamo cukraus, gliukozės, fruktozės, tad 100 gramų turi net 335
kcal.
Medus labai maistingas, teigiamai veikia virškinamąjį traktą, stimuliuoja
apetitą, gydo gerklės skausmus ir uždegimą.
Nepakeičiamų nėra?
Jei vaikas serga ligomis, verčiančiomis griežtai apriboti cukraus vartojimą,
tėvams tenka ieškoti alternatyvų. Tai saldūs produktai, turintys gerokai mažiau
kalorijų, nei cukrus: cukraus pakaitalai (fruktozė, ksilitas, sorbitas) ir
intensyvieji saldikliai (sacharinas, aspartamas, ciklamatas, sukraliozė,
acesulfamas).
Cukraus pakaitalai
Cukraus pakaitalai – tai į cukrų panašios gamtinės medžiagos, paprastai daug
saldesnės už įprastą cukrų.
Fruktozė – natūralus vaisių cukrus. Ji 1,7 karto saldesnė už įprastą cukrų. Jos
kaloringumas panašus, tačiau kadangi fruktozė saldesnė, jos suvartojama mažiau.
Be to, ląstelės ją įsisavina apsieidamos be hormono insulino, todėl fruktozė
naudojama ir dietinėje mityboje, ji „draugiškesnė“ už cukrų ir diabetikams.
Sorbitas. Savo chemine struktūra jis priklauso spiritams. Tai taip pat gliukozės
forma. Sorbito esama obuoliuose, kriaušėse, persikuose. Jis gali sukelti pilvo
pūtimą, viduriavimą, todėl maisto gamyboje naudojamas retai. Bene daugiausiai jo
į mūsų organizmą patenka su kramtomąja guma.
Ksilitas (E 967) taip pat dažniausiai naudojamas kaip kramtomosios gumos
saldiklis.
Intensyvūs saldikliai
Tai ne cukraus kilmės medžiagos. Saldumu jie kelis šimtus kartų pranoksta cukrų
ir neturi kalorijų. Ši savybė ypač naudinga saldinant gėrimus.
Dar viena naudinga savybė – tai, kad saldikliai iš organizmo pašalinami
nepakitę.
Tiesa, jų vartojimą vis dar gaubia gausybė mitų. Ilgai ir plačiai diskutuota
apie galimą jų ryšį su vėžiu, ypač vartojant dideles dozes.
Nepaisant rekomenduojamų saugių normų, ikimokyklinukams geriau apskritai vengti
saldikliais saldintų produktų. Jie ypač dažnai naudojami gazuotuose gėrimuose,
saldžiuose užkandžiuose.
Ką daryti?
Galiausiai patarimas tėvams: visiškai uždrausti saldumynus sveikam vaikui tikrai
nereikėtų. Saldus užkandis kasdien – ne blogybė, jei cukraus kiekis neviršys
rekomenduojamos paros normos. O svarbiausia – kuo anksčiau išmokykite vaiką, jog
malonumą galima patirti ne tik suvalgius saldumyną, bet ir nuo kitų skonio
potyrių.