Sergamumas vėžiu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, didėja. Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad naujų vėžio atvejų skaičius nuo 10 mln. dabar padidės iki 15 mln. 2020 metais. Lietuvoje nuo 1990 iki 2002 metų sergamumas onkologinėmis ligomis padidėjo apie 55 proc. Optimizmo teikia nebent tai, kad mirštamumas nuo vėžio didėja ne taip sparčiai, o kai kuriose šalyse net mažėja. Tai liudija tobulėjančius vėžio diagnostiką ir gydymo būdus. Vis dėlto pacientui, išgirdusiam vėžio diagnozę, tai vienas skaudžiausių išgyvenimų, verčiančiu pacientą atsiriboti ir užsisklęsti. Šioje vietoje yra labai svarbus šeimos gydytojo vaidmuo, kuris turbūt geriausiai žino savo pacientus, jų šeimos narius ir tinkamai nukreipia pacientą specialisto konsultacijos bei suteikia psichologinę pagalbą. Tokie pacientai neretai greta cheminių preparatų ieško ir mažiau nepageidaujamų poveikių sukeliančių alternatyvių gydymo būdų. Apie galimus alternatyvius vėžio gydymo būdus, šeimos gydytojo svarbą, prižiūrint vėžių sergančius pacientus, kalbiname Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chemoterapijos skyriaus vedėją, gydytoją onkologę
Teresę Pipirienę-Želvienę.
Koks šeimos gydytojo vaidmuo padedant pacientams kovoti su onkologinėmis ligomis?
Šeimos gydytojo vaidmuo diagnozuojant ir gydant onkologines ligas yra labai svarbus. Būtent jie ligą įtaria, atlieka pirmuosius, mažiau sudėtingus, tyrimus. Šie gydytojai prižiūri pacientų sveikatą po gydymo ar tarp gydymo ciklų, gydo išsivysčius komplikacijoms, teikia paliatyviosios pagalbos paslaugas ir kt. Onkologai, bendradarbiaudami su šeimos gydytojais, nuolatos pabrėžia ne tik apie diagnostiką ir tolesnį onkologinių ligų gydymą, bet ir skatina labiau raginti savo pacientus dalyvauti nemokamos patikros programose. Prevencinių programų nauda neleidžia abejoti Europos šalių, kuriose vėžio prevencijos programos įgyvendinamos ne vieną dešimtmetį, patirtis. Gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencinė programa buvo pirmoji vėžio prevencijos programa, pradėta šalyje įgyvendinti 2004-ųjų vasarą. 2005 metų rugsėjį buvo patvirtinta patvirtinta Atrankinės mamografinės patikros dėl krūties vėžio finansavimo programa, o gruodį – Priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos finansavimo programa. Jos visos finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Lietuvoje buvo praplėstas profilaktiškai tikrinamų dėl gimdos kaklelio vėžio moterų amžiaus intervalas – nuo 25 iki 60 metų (iki 2008-ųjų buvo tikrinamos 30–60 metų moterys). Kaip ir daugelyje šalių, Lietuvoje moterys kviečiamos tikrintis kas trejus metus. Pastarojo meto duomenys rodo, kad Lietuvoje vėžio prevencija vyrai yra susirūpinę kur kas labiau nei moterys – aktyviausiai įgyvendinama vėliausiai pradėta priešinės liaukos (prostatos) vėžio prevencijos programa. Pagal šią programą visi 50–75 metų vyrai bei vyrai nuo 45 metų, kurių tėvai ar broliai yra sirgę priešinės liaukos vėžiu, nemokamai tikrinami dėl šios ligos. Krūties vėžio prevencinė programa irgi išryškino tendenciją: profilaktiniai tikrinimai padeda aptikti ankstyvųjų stadijų vėžį. Pernai apie 80 procentų visų pagal šią programą patikrintų moterų, kurioms diagnozuotas piktybinis navikas, buvo nustatytas I–II stadijų vėžys, o iš susirgusiųjų krūties vėžiu, kurios profilaktiškai nesitikrino, ankstyvosios šios ligos stadijos diagnozuotos 50 procentų. Dėl nemokamo mamografijos tyrimo, atliekamo pagal krūties vėžio prevencijos programą, kiekviena moteris nuo 50 iki 69 metų turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją. Gavusi jo siuntimą išsitirti, ji turėtų užsiregistruoti (galima ir telefonu) mamografijos įrenginį turinčioje sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri atliks tyrimą. Apie tyrimo rezultatus moteris informuos jų šeimos gydytojas, kuris juos gaus iš mamogramas vertinančios įstaigos. Nemokamas mamografijos tyrimas gali būti atliekamas kas dvejus metus.
Ką turėtų žinoti šeimos gydytojas, stebintis pacientus po radikalaus vėžio gydymo?
Ligonių po radikalaus onkologinio proceso gydymo šeimos gydytojų priežiūra yra nuolatinė ir labai svarbi. Ypač šio gydytojo svarbumas iškyla užmiesčio, kaimų gyventojams, kuriems prieinamumas prie specialisto yra sunkesnis. Todėl šeimos gydytojai turėtų atsiminti, kad, baigus radikalų gydymą, pacientai pirmuosius dvejus metus turi būti tikrinami kas 3 mėnesius (keturis kartus per metus), trečiais penktais metais – kas 6 mėnesius (du kartus per metus), vėliau iki 10 metų – kartą per metus. Priklausomai nuo to, kokios lokalizacijos onkologinis procesas, atitinkamai turi būti atliekami ir laboratoriniai bei instrumentiniai tyrimai: PVZ ginekologinis ir rektovagininis tyrimas, citologinis tyrimas ir kolposkopija, pilvo organų echoskopiją, krūtinės ląstos rentgenologinis tyrimas. Jei kurio nors apsilankymo metu įtariamas naviko ataugimas ar tolimos metastazės, navikui nustatyti onkologai atlieka specialiuosius tyrimus. Todėl labai svarbu laiku įtarti ir nukreipti tinkama linkme pacientus bei neriboti atliekamų tyrimų kiekio, nes tai vėliau gali turėti labai neigiamos įtakos tolesnei gydymo taktikai.
Jūsų nuolatinis darbas yra su pacientais, sergančiais onkologinėmis ligomis. Sakykite, kokia reakcija pacientų, išgirdusių „vėžio“ diagnozę? Ar dažnai tenka taikyti jiems psichoterapiją?
Deja, žmogaus pasąmonėje vėžio diagnozė dažnai reiškia nepagydomą ligą, ir pirmiausia kylanti emocija yra baimė, didelis liūdesys ir sielvartas. Didžiausią stresą sukelia pats požiūris į ligą, nes vėžys asocijuojasi su kažkuo baisiu ir nenugalimu. Vis daugiau kalbama, kad psichikos būsena turi didelę reikšm susirgti įvairiomis ligomis ir jų eigai. Manoma, kad vystytis vėžį skatina ilgalaikis bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmas.
Tokių jausmų kankinamas žmogus įsiteigia sau nesąmoningas nuostatas: „nenoriu gyventi“, „lėtai naikinu save“, o imuninė sistema tik įvykdo psichikos nurodymus. Kita vertus, psichikos būsena turi didelę reikšmę pacientų pasveikimui. Vis dėlto vėžio diagnozė pirmiausia asocijuojasi su netektimi. Žmogus, susirgęs vėžiu, gali patirti keturias netektis: funkcinę (netenkama fizinių jėgų), vaidmens (darbingumo praradimas), sisteminę (gyvensenos pokyčiai) ir troškimų neišsipildymo (tenka susitaikyti, kad daug ko jau niekada nebebus). Pavyzdžiui, moters, sužinojusios, kad serga vėžiu, psichologinė būsena praeina keletą fazių: neigimo, pykčio, derybų, depresijos, susitaikymo. Kad ir kaip moteris kentėtų, visos šios stadijos yra reikalingos. Pavyzdžiui, neigimas yra lyg apsauginis barjeras patyrus šoką, padeda sukaupti jėgų ir apsiprasti su sunkia žinia ar netektimi. Antroji stadija – pyktis: „Kodėl man tai atsitiko? Ką aš blogo padariau?“ ir pan. Vėliau prasideda derybų stadija: „Ką daryti, kaip gyventi toliau?“, dar vėliau – depresijos stadija, kai pacientė sielojasi dėl ligos ir savijautos. Labai svarbu, kad depresija neužsitęstų pernelyg ilgai, kad kuo greičiau ją pakeistų susitaikymo su liga stadija. Tik sėkmingai praėjęs visas stadijas ligonis gali išsiugdyti viltį. Tai nebūtinai viltis pasveikti. Net suvokdamas artėjančią mirtį ligonis gali žvelgti į gyvenimą su viltimi matyti brangius žmones, sutikti pavasarį ir t. t.
Ką patartumėte pirminės grandies gydytojams, kuriems tenka nelengvas uždavinys toliau skatinti nepasiduoti ir kovoti pacientą, išgirdusį vėžio diagnozę? Ar patartumėte jiems rekomenduoti nukreipti psichoterapijai?
Dirbant su sunkiais vėžiu sergančiais ligoniais, gydytojo vienas svarbiausių psichoterapijos elementų yra skatinti viltį. Nors teisiniu požiūriu ligoniui visada reikia sakyti tiesą, svarbu prisiminti, kad kartais tiesa gali žmogų net nužudyti. Reikia jautriai reaguoti į paciento klausimus, kurie atspindi, kiek jis yra pasirengęs priimti informacijos. Psichoterapija pacientui yra labai naudinga, gali ne tik pagerinti gyvenimo kokybę, bet ir sumažinti fizinį skausmą ar net pailginti numatomą gyvenimo trukmę. Veiksmingai gali būti taikoma tiek individuali, tiek grupinė psichoterapija. Yra specialios atsipalaidavimo technikos, kada ligoniai išmokomi palaikyti gerą psichologinį kontaktą su aplinka, didinti savivoką, išsakyti savo emocijas – baimę, liūdesį, nerimą. Labai svarbu išmokyti pacientą atsikratyti blogų minčių, gerinti psichologinį kontaktą su artimaisiais, taip pat išgirsti kitus žmones, jų problemas ir skaudulius. Galima priminti pacientui, kad vėžys dabar dažnai yra visiškai pagydomas. Reikia skatinti nepasiduoti abejonėms, pykčiui ir nevilčiai bei daryti tai, apie ką visada svajojo. Padėti pacientui pasveikti, suprasti ir užjausti savo artimuosius. Priminti, kad bet kokiu atveju gyvenimas tęsiasi, ir nereikia pasiduoti nevilčiai bei juodoms mintims.
Kokia Jūsų nuomonė apie fitoterapiją onkologijoje, kaip alternatyvų gydymo būdą? Ar galėtų šeimos gydytojai skirti pacientams kaip papildomą gydymą augalinius vaistinius preparatus?
Gydymas cheminiais preparatais, spindulinė terapija neretai sukelia nemažai nepageidaujamų poveikių, todėl sergantieji po radikalaus gydymo ieško alternatyvių gydymo būdų – fitoterapijos, pasižyminčios imunomoduliaciniu, antioksidaciniu, vėžinių ląstelių medžiagų apykaitą ir dalijimąsi lėtinančiu veikimu, virškinimo ir kvėpavimo organų lygiuosius raumenis atpalaiduojančiu, tulžį gausinančiu, kepenų ląsteles apsaugančiu, uždegimą mažinančiu, įvairių bakterijų ir virusų veiklą slopinančiu ir nervinės reguliacijos veiklą gerinančiu veikimu. Nenuginčijami mokslinių tyrimų duomenys bei įrodymais pagrįstos medicinos pasiekimai suteikė pagrindą skeptiškai vertinti liaudies mediciną. Tačiau optimalus šių dviejų medicinos sričių taikymas šiandien jau pripažįstamas kaip teisingas sprendimas. Šiuolaikinio gydytojo praktikoje svarbios įvairios priemonės, ir kiekviena iš jų turi optimalias taikymo indikacijas. Fitoterapija onkologijoje taip pat turi savo vietą. Ji labai svarbi onkologinių ligonių reabilitacijos laikotarpiu.
Lietuvos gydytojo žurnalas Nr. 7, 2014.
