Daugelio 6-8 metų mažylių tėvai viena pagrindinių auklėjimo problemų laiko
vaiko užsispyrimą. Neretai tas užsispyrimas prasiveržia tokia forma, tarsi tarp
tėvų ir vaikų vyktų tikrų tikriausias karas ir mažylis tiesiog norėtų
pademonstruoti, kad jo pozicija yra stipriausia, taigi jis nieku gyvu
nenusileis. Tėvai savo ruožtu vis dažniau susimąsto: o gal vertėtų nusileisti?
Bet dažniausiai laiku suvokia: nusileisi šiandien, rytoj, kaip sakoma liaudyje,
ir ant sprando užlips. Tikra tiesa, mažieji greitai pajunta, kur gali tėvus
„spustelėti“ ir vėliau itin noriai naudojasi savo galia.
Užsispyrimas – ne visada blogai
Vaiko užsispyrimą tėvai dažniausiai įvardija kaip neigiamą charakterio bruožą.
Ir visai be reikalo. Mat užsispyrimas paprastai savyje turi didesnę dalį
teigiamo prado. Užsispyrimas ne tik parodo, kad vaikas jau gali pats spręsti
kilusius sunkumus, bet ir yra puiki proga išsakyti savo mintis, pasirinkti ir
atstovauti savo poziciją. Atkakliai laikydamasis savo sprendimo, tegul ir
neteisingo, vaikas pajunta, jog pats, savomis jėgomis gali valdyti situaciją, o
tai – labai svarbus žingsnis jo savęs suvokimo ir savo vertės pajutimo link.
Kita vertus, tėvams vis dėlto vertėtų gerai apgalvoti ir išsiaiškinti, kokios
būtent priežastys sukėlė vaiko užsispyrimą?
Pedagogiško elgesio strategija
Ir vėl kilo ginčas, ir vėl atžala užsispyrė elgtis taip, kaip jūs visai
nenorite, kad jis elgtųsi? Svarbiausia – apsišarvuokite kantrybe, neleiskite
prasiveržti savo neigiamoms emocijoms, bet vis dėlto laikykitės savo pozicijos.
Jei kovingai nusiteikęs užsispyrėlis nesulauks „atsakomojo smūgio“, t.y.
neišgirs jūsų pakelto tono ir užgaulių replikų, veikiausiai ir pats taps
sukalbamesnis, noriau leisis į kompromisą. O jūs savo ruožtu veikite toliau:
Išsiaiškinkite problemą, kuri sukėlė užsispyrimą, ir motyvuokite vaiką, kad jis
pats surastų ne bet kokį, o geriausią ir tinkamiausią sprendimą.
Leiskite vaikui suprasti, kad nenorite kištis į jo sprendimus, bet jei tik
reikės – visada esate pasirengę padėti viską geriau apgalvoti. Taip liausitės
buvę savo vaiko priešais, tapsite jo sąjungininkais.
Jei manote, kad užsispyręs vaikas tokiu būdu ieško dėmesio, nori parodyti, koks
jis suaugęs ir savarankiškas, nuo šios akimirkos skirkite jam daugiau laiko,
bendraukite, tarkitės su atžalėle įvairiais klausimais, galbūt patikėkite
atsakingesnių užduočių ir darbų, parodykite, kad nebesielgiate su juo kaip su
kūdikiu.
Neprovokuokite vaiko būti užsispyrusiu: venkite ultimatumų „arba…, arba…“,
nereikalaukite atlikti kokios nors užduoties, kai jis įnikęs į žaidimą,
perspėkite iš anksto, kada turės ką nors nuveikti, kad jis spėtų baigti savo
užsiėmimus.
Užduotis, kurias, jūsų manymu, vaikas privalo atlikti (pvz. susitvarkyti savo
kambarį ar nunešti lėkštę, iš kurios valgė, į indaplovę), pateikite taip, kad
jis suprastų: tai – reikalavimas, o ne prašymas padaryti paslaugą.
Kuo dažniau girkite vaiką, kai jis elgsis gerai, išklausykite jį ir atsakykite į
visus jam rūpimus klausimus, būkite pasirengusi jam suprantamais žodžiais
pagrįsti visus savo reikalavimus ir namuose nustatytas taisykles.
