Šeimoje,
auginančioje vaiką, visada iškyla klausimas, ar reikia duoti vaikui
kišenpinigių. Jei taip, tai kiek ir kada. Vieni tėvai tuo klausimu pasisako
labai kategoriškai prieš. Jokių pinigų. Ateis laikas – vaikas pats juos
užsidirbs. Yra ir kita griežta nuomonė – vaikas neturi jausti pinigų stygiaus.
Jei jis paprašo – turi jų gauti.
Sprendžiant šį klausimą, nepatartina pulti į kraštutinumus. Viena aišku: kai
vaikas suvoks pinigo vertę ir panorės turėti savų pinigų, jis turėtų gauti
vadinamų kišenpinigių. Bet kaip ir už ką mokėti?
Kai kurie tėvai moka vaikui už gerus pažymius, už pagalbą namų ruošoje. Atrodo,
tai puiki paskata gerai mokytis, būti tvarkingam, šeimyniškam. Tačiau čia slypi
ir rimtas pavojus.
Taip nuvertinamas susidomėjimas pačiu mokymosi procesu, paneigiamas tikslo
siekimas, valios ugdymas. Juk dėl pinigo vaikas gali tiesiog išmaldauti geresnį
pažymį, kuris tampa svarbiausias mokinio tikslas. Nesvarbu žinios – svarbiausia
pažymys, už kurį gaunamas atlygis.
Tą patį galima pasakyti ir apie pagalbą namų ruošoje. Vaikas turėtų tvarkytis ne
dėl pinigų, o todėl, kad reikia padėti vienas kitam. Juk šeima – tai kolektyvas,
kurio nariai atsakingi už kitus. Juk suaugusiam žmogui šeimoje niekas nemoka už
dantų valymąsi ir indų plovimą.
Image Žinoma, reikia pastebėti ir įvertinti vaiko pastangas gerai mokytis,
padėti tėvams. Trimestro ar mokslo metų pabaigoje įteikta dovana – puikus vaiko
pastangų pastebėjimo ženklas.
Duodant vaikui pinigų, reikia su juo aptarti, kuriam laikui jų turėtų užtekti,
kaip juos tikslingiau išleisti.
Pinigų turėtų būti mažiau nei norisi, bet daugiau nei būtina pragyvenimui. Juk
ir suaugusiems retai kada pinigų būna pakankamai. Pinigų turėtų pakakti tam, kad
vaikas išmoktų priimti savarankiškus sprendimus – nusipirktų knygą, saldainį ar
gumos, lipduką ar suvenyrą mamai, nueitų į kiną, suvalgytų ledų…
Tačiau jokiu būdu neverta vaiko paversti pinigų vergu. Vaikas turėtų suprasti
tėvus, kai šie įprastu laiku negali duoti kišenpinigių. O protingi tėvai visada
padės vaikui nupirkti draugui dovaną, jei jis neapskaičiavo savo išlaidų. Viską
reikia objektyviai aptarti ir priimti bendrą sprendimą.
Su vaiku reikia tartis. Vaikui būtina paaiškinti vienokį ar kitokį savo
sprendimą. Pavyzdžiui, reikia įrodyti, kad šiuo metu visas šeimos biudžetas bus
skirtas būtinam šeimos pirkiniui įsigyti. Su vaiku reikėtų aptarti gaunamas
pajamas ir galimas išlaidas.
Čia nenurodoma suma, kurią reiktų skirti vaikams. Visų materialinė padėtis yra
skirtinga, parduotuvėse kainos taip pat skirtingos, be to, kiekviena šeima
savaip įsivaizduoja pinigų išlaidavimą.
Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau jam reikia. Tai turėtų atminti tėvai ir
neversti vaiko prašinėti pinigų.
Vaikas neturėtų išsiskirti iš kitų. Jei jūs leidžiate vaiką į elitinę ar
privačią mokyklą, jo materialinės galimybės neturėtų labai skirtis nuo jo klasės
draugų.
Vaiko pinigai, dovanoti giminaičių, priklauso pačiam vaikui. Jų neturėtume
priskirti rankpinigiams.
Pinigų neduoti už blogą mokymąsi ar elgesį – draudžiama. Žinoma, jei vaikas
sugadino daiktą, jis turi sumokėti .
Su vaiku svarbu aptarti, ką jis pirks už savo pinigus. Ar tik maitinsis,
pramogaus, o gal įsigis ir sąsiuvinius, knygeles ir t.t.
Labai svarbu laikytis šeimoje nustatytos tvarkos. Jei pradėta duoti vaikui
pinigų, tai taip ir toliau reikia planuoti savo išlaidas. Negalima barti vaiko
už netinkamai panaudotus pinigus. Jei tam išleido – vadinasi, taip reikėjo.
Būtent dėl tos priežasties ir buvo duoti pinigai. Žmogus tik savarankiškai
mąstydamas ir klysdamas gali išmokti racionaliai leisti pinigus, įvertinti savo
galimybes..
Jei mes norime išauginti savarankišką, mąstantį žmogų, mes negalime atimti iš jo
galimybės išbandyti save.