Sedacoron

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Sedacoron 50 mg/ml koncentratas infuziniam tirpalui

2 KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

1 ml koncentrato yra 50 mg amjodarono hidrochlorido.
Vienoje ampulėje (3 ml koncentrato) yra 150 mg amjodarono hidrochlorido.

Pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. VAISTO FORMA

Koncentratas infuziniam tirpalui

Koncentratas yra skaidrus, bespalvis arba šviesiai geltonas.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Į veną leidžiamais amjodarono preparatais gydomi tik sunkūs širdies ritmo sutrikimai tuo atveju, jeigu kiti antiaritminiai preparatai yra neveiksmingi arba netinka.
 Su Volfo-Parkinsono-Vaito sindromu susijusi tachikardija.
 Prieširdžių virpėjimas arba plazdėjimas tuo atveju, jeigu kiti vaistiniai preparatai netinka.
 Bet kokios rūšies tachikardija, įskaitant supraventrikulinę, atrioventrikulinę mazginę ir skilvelinę tuo atveju, jeigu kiti vaistiniai preparatai netinka.
 Skilvelių virpėjimas tuo atveju, jeigu kiti vaistiniai preparatai netinka.

Sedacoron koncentratu infuziniam tirpalui galima gydyti pacientus, kuriems būtinas greitas amjodarono poveikis arba kurie jo negali gerti.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Pradėti gydyti amjodaronu ir įprastiniu būdu gydymo eigą sekti galima tik ligoninėje arba specialistui prižiūrint..

Sedacoron koncentratu infuziniam tirpalui galima gydyti tik skyriuose, kuriuose yra širdies veiklos sekimo, širdies defibriliacijos bei elektrinės stimuliacijos įranga.

Sedacoron intraveniniu koncentratu galima gydyti prieš DC kardioversiją.

Įprastinė rekomenduojama dozė yra 5 mg/kg kūno svorio. Ji į veną infuzuojama 20 min. – 2 val. Prieš infuziją reikiamą dozę reikia praskiesti 250 ml 5 giukozės tirpalo. Po šios dozės galima per 24 val. dar sulašinti ne didesnę kaip 1 200 mg (maždaug 15 mg/kg kūno svorio) dozę, praskiestą 500 ml 5 gliukozės tirpalo. Infuzijos greitį reikia nustatyti, atsižvelgiant į sukeliamą poveikį (žr. 4.4 skyrių).

Jeigu būtina itin skubi pagalba, gydytojo nuožiūra 150 – 300 mg dozę, praskiestą 10 – 20 ml 5 giukozės tirpalo, galima lėtai, t. y. per 3 minutes, suleisti į veną. Po to mažiausiai 15 min. kitos dozės švirkšti negalima Tokiu būdu gydomus pacientus būtina atidžiai prižiūrėti, pvz., intensyviosios terapijos skyriuje (žr. 4.4 skyrių).

Intraveninių preparatų keitimas geriamaisiais
Pasireiškus reikiamai reakcijai, reikia pradėti gydyti ir Sedacoron tabletėmis (pvz., skirti gerti po vieną 200 mg tabletę 3 kartus per parą). Gydymą į veną leidžiamu koncentratu reikia nutraukti palaipsniui mažinant dozę.

Vaikai
Naujagimių ir prieš laiką gimusių kūdikių Sedacoron intraveniniu koncentratu gydyti paprastai draudžiama, kadangi jame yra benzilo alkoholio (žr. 4.3 skyrių).
Kontrolinių tyrimų su vaikais neatlikta. Remiantis publikuotais nekontrolinių tyrimų duomenimis, veiksmingas turėtų būti toliau nurodytas dozavimas (žr. 4.4 skyrių).
- Pradinė įsotinamoji dozė: 5 mg/kg kūno svorio. Ji lašinama į veną 20 min. – 2 val.
- Palaikomasis gydymas. Paros dozė  10 – 15 mg/kg kūno svorio. Ja gydoma kelias valandas arba paras. Prireikus galima kartu pradėti gydyti ir geriamaisiais amjodarono preparatais.

Senyvi žmonės
Pagyvenusius ligonius, kaip ir visus kitus žmones, reikia gydyti mažiausia veiksminga doze. Kad senyviems žmonėms reikėtų keisti dozę, duomenų nėra, tačiau gydant per didele doze, jiems yra didesnė bradikardijos ir širdies laidumo sutrikimų tikimybė. Ypač svarbu sekti tokių ligonių skydliaukės funkciją (žr. 4.3, 4.4 ir 4.8 skyrius).

Širdies ir plaučių veiklos gaivinimas
Rekomenduojama dozė skilvelių virpėjimui ar defibriliavimui atspariai bepulsei skilvelinei tachikardijai gydyti yra 300 mg (arba 5 mg/kg kūno svorio). Šią dozę reikia praskiesti 20 ml 5 gliukozės tirpalo ir greitai sušvirkšti į veną. Jeigu skilvelių virpėjimas nepraeina, galima į veną injekuoti papildomą 150 mg (arba 2,5 mg/kg kūno svorio) dozę.
Žr. 6.2 skyrių.

4.3 Kontraindikacijos

- Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei Sedacoron koncentrato infuziniam tirpalui medžiagai ar jodui.
- Sinusinė bradikardija, sinoatrialinė blokada.
- Sinusinio mazgo silpnumo sindromas (išskyrus tuos atvejus, kai pacientui implantuotas stimuliatorius).
- Sunkus širdies laidumo sutrikimas: didelio laipsnio atrioventrikulinė blokada, bifascikulinė arba trifascikulinė blokada (išskyrus tuos atvejus, kai pacientui implantuotas stimuliatorius).
- Esamas arba buvęs skydliaukės veiklos sutrikimas (prieš pradedant gydyti amjodaronu, reikia ištirti kiekvieno paciento skydliaukės funkciją).
- Sunkus kvėpavimo nepakankamumas, kraujotakos kolapsas ar sunki arterinė hipotenzija. Iš karto į veną vaistinio preparato draudžiama švirkšti ir tuo atveju, jeigu yra hipotenzija, širdies nepakankamumas ar kardiomiopatija.
- Derinimas su medikamentais, galinčiais sukelti polimorfinę paroksizminę skilvelinę tachikardiją (žr. 4.5 skyrių).
- Sedacoron koncentrate infuziniam tirpalui yra benzilo alkoholio. Suleidus į veną tirpalo, kuriame buvo šio konservanto, naujagimiams buvo mirtino dusinimo sindromo (hipotenzija, bradikardija, širdies ir kraujagyslių sistemos kolapsas) atvejų. Naujagimiams ir prieš laiką gimusiems kūdikiams į veną Sedacoron koncentrato leisti negalima, išskyrus tuos atvejus, kai širdies ritmo sutrikimas yra pavojingas gyvybei ir atsparus kitiems preparatams arba kiti medikamentai netinka.
- Nėštumas (išskyrus išimtinius atvejus, žr. 4.6 skyrių).
- Žindymo laikotarpis (žr. 4.6 skyrių).

Visos išvardytos kontraindikacijos netaikomos amjodarono vartojimui širdies ir plaučių funkcijai gaivinti tuo atveju, jeigu yra elektrinei širdies defibriliacijai atsparus skilvelių virpėjimas.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Naujagimiams ir mažesniems negu 3 metų vaikams benzilo alkoholis gali sukelti toksines ir alergines reakcijas.

Sedacoron koncentrato galima leisti tik specialiame skyriuje, nepertraukiamai stebint EKG ir kraujospūdį.
Į veną preparato geriau ne iš karto švirkšti, bet infuzuoti, kadangi su greita injekcija kartais būna susijęs poveikis hemodinamikai (žr. 4.8 skyrių). Per greitas leidimas ar perdozavimas gali skatinti kraujotakos kolapsą (tokie pacientai, kuriems buvo bradikardija, sėkmingai buvo gydyti atropinu).

Kartotinai ar nuolat preparato infuzuojant į periferinę veną, galima injekcijos vietos reakciją (žr. 4.8 skyrių). Jeigu numatoma preparato infuzuoti kartotinai ar nuolat, rekomenduojama naudoti centrinės venos kateterį.

Sedacoron infuzijos metu gali sumažėti lašų dydis, todėl prireikus galima tikslinti infuzijos greitį.

Anestezija (žr. 4.5 skyrių). Prieš operaciją anesteziologui reikia pasakyti, kad pacientas gydomas amjodaronu.

Širdies sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)

Pacientus, kuriems yra hipotenzija, dekompensuota kardiomiopatija ar sunkus širdies nepakankamumas, reikia gydyti atsargiai (žr. ir 4.3 skyrių).

Amjodaronas sukelia silpną proartiminį poveikį. Buvo naujos aritmijos atsiradimo ir gydomos pasunkėjimo atvejų, kurie kartais buvo mirtini. Preparato neveiksmingumą svarbu, nors ir sunku, atskirti nuo proaritminio poveikio, tiek susijusio, tiek nesusijusio su širdies funkcijos pablogėjimu. Proaritminis poveikis paprastai pasireiškia vaistinių preparatų sąveikos ir (arba) elektrolitų pusiausvyros sutrikimo metu (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius).

Per didelė dozė gali sukelti sunkią bradikardiją ir laidumo sutrikimą, susijusį su idioventrikulino ritmo atsiradimu, ypač senyviems ar rusmenės glikozidų vartojantiems pacientams. Tokiu atveju gydymą Sedacoron reikia nutraukti. Prireikus galima gydyti beta adrenomimetikais arba gliukagonu. Kadangi amjodarono pusinės eliminacijos laikas ilgas, pasireiškus sunkiai simptominei bradikardijai, svarstytina širdies stimuliatoriaus implantacija.

Dėl farmakologinio amjodarono poveikio galimi EKG pokyčiai: QT intervalo pailgėjimas (priklauso nuo repoliarizacijos pailgėjimo), U dantelio atsiradimas ir T dantelio deformacija. Šie pokyčiai toksinio amjodarono poveikio neatspindi.

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpusienio sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Gydant į veną leidžiamais amjodarono preparatais, labai retais atvejais pasireikšdavo intersticinė pneumonija. Tokį sutrikimą įtarus, reikia rentgenu peršviesti krūtinės ląstą. Būtina iš naujo peržiūrėti gydymo amjodaronu būtinumą. Jo vartojimą nutraukus anksti, intersticine pneumonija paprastai išnyksta, tačiau gali prireikti gydyti kortikosteroidais (žr. 4.8 skyrių). Klinikiniai simptomai dažnai išnyksta per kelias savaites, o rentgenu nustatomi pokyčiai ir plaučių funkcijos rodmenys gerėja lėčiau. Kai kurių pacientų būklė gali sunkėti ir nutraukus amjodarono vartojimą. Buvo mirtino toksinio poveikio plaučiams atvejų.
Labai retais atvejais, paprastai tuoj pat po operacijos atsirasdavo sunkių, kartais mirtinų, kvėpavimo organų komplikacijų (ūmus suaugusių žmonių kvėpavimo distreso sindromas). To priežastis gali būti sąveika su didele deguonies koncentracija organizme (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius).

Kepenų ir tulžies sistemos sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Amjodarono suleidus į veną, pirmųjų 24 val. laikotarpiu gali pasireikšti sunkus kepenų ląstelių nepakankamumas, kuris kartais gali būti mirtinas. Pradėjus gydyti amjodaronu, rekomenduojama atidžiai matuoti transaminazių kiekį.

Vaistų sąveika (žr. ir 4.5 skyrių)
Amjodarono nerekomenduojama vartoti kartu su beta adrenoblokatoriais, širdies ritmą retinančiais kalcio kanalų blokatoriais (verapamiliu, diltiazemu) ar stimuliuojančiais vidurių laisvinamaisiais preparatais, galinčiais sukelti hipokalemiją.
Amjodaronas gali didinti kartu vartojamo flekainido koncentraciją kraujo plazmoje. Tokio gydymo metu reikia atitinkamai mažinti flekainido dozę ir atidžiai pacientą prižiūrėti.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Svarbiausi vaistiniai preparatai, sąveikaujantys su amjodaronu, yra varfarinas, diogoksinas, fenitoinas ir medikamentai, ilginantys QT intervalą.

Amjodaronas, slopindamas CYP 2C9 izofermentų aktyvumą, didina geriamųjų antikoaguliantų (varfarino) ir fenitoino koncentraciją kraujo plazmoje. Kartu su amjodaronu vartojamo varfarino dozę reikia atitinkamai mažinti. Tokio gydymo metu ir po jo patariama dažniau matuoti protrombino laiką. Atsiradus perdozavimo požymių, reikia mažinti fenitoino dozę ir galima matuoti jo koncentraciją kraujo plazmoje.

Digoksinu gydomiems pacientams, pradėjusiems vartoti amjodarono, padidėja digoksino koncentracija kraujo plazmoje, todėl skatinamas su didele pastarojo medikamento koncentracija susijusių simptomų ir požymių atsiradimas. Taip gydant, patariama sekti klinikinius simptomus, EKG bei biocheminių tyrimų duomenis ir perpus mažinti digoksino dozę. Galimas sinergetinis poveikis širdies ritmui ir atrioventrikuliniam laidumui.

Kartu su toliau išvardytais vaistiniais preparatais, ilginančiais QT intervalą, amjodarono vartoti draudžiama, kadangi didėja polimorfinės paroksizminės skilvelinės tachikardijos rizika (žr. 4.3 skyrių):
 I klasės antiaritmikai, pvz., chinidinas, prokainamidas, dizopiramidas;
 III klasės antiaritmikai, pvz., sotalolis, bretilis;
 į veną leidžiami eritromicino preparatai, kotrimoksazolas ar injekciniai pentamidino preparatai;
 kai kurie preparatai nuo psichozės, pvz., chlorpromazinas, tioridazinas, flufenazinas, pimozidas, haloperidolis, amisulpiridas ir sertindolis;
 lits ir tricikliai antidepresantai, pvz., doksepinas, maprotilinas, amitriptilinas;
 kai kurie antihistamininiai preparatai, pvz., terfenadinas, astemizolis, mizolastinas;
 vaistiniai preparatai nuo maliarijos, pvz., chininas, meflokvinas, chlorokvinas, halofantrinas.

Vaistiniai preparatai, kurių kartu su amjodaronu vartoti nerekomenduojama:
 beta adrenoblokatoriai bei kai kurie kalcio kanalų blokatoriai, t. y. diltiazemas ir verapamilis (gali stiprėti neigiamas chronotropinis ir laidumą slopinantis poveikis);
 stimuliuojamojo poveikio vidurių laisvinamieji preparatai, galintys sukelti hipokalemiją (didėja polimorfinės paroksizminės skilvelinės tachikardijos rizika). Kitokių vidurių laisvinamųjų medikamentų kartu su amjodaronu vartoti galima.

Vaistiniai preparatai, kurių kartu su amjodaronu reikia vartoti atsargiai:
 kiti medikamentai, galintys sukelti hipokalemiją arba hipomagnezemiją, pvz., diuretikai, sisteminio poveikio kortikosteroidai, tetrakosaktidas, į veną leidžiami amfotericino preparatai.

Pasireiškus hipokalemijai, reikia sunormalinti kalio kiekį ir sekti QT intervalą. Pasireiškusią polimorfinę paroksizminę skilvelinę tachikardiją antiaritminiais preparatais gydyti negalima. Galima naudoti širdies stimuliatorių, į veną leisti magnio preparatų.

Atsarga būtina pacientams, kuriems sukeliama bendroji anestezija arba kurie gydomi didele deguonies doze.

Sukeliant bendrąją anesteziją amjodarono vartojantiems pacientams buvo komplikacijų, kurios gali būti sunkios, atvejų: į atropiną nereaguojančios bradikardijos, hipotenzijos, laidumo sutrikimo, širdies išstumiamo kraujo tūrio sumažėjimo.

Keliems suaugusiems žmonėms, daugiausiai tuoj pat po operacijos, pasireiškė kvėpavimo distreso sindromas. Galima manyti, kad to priežastis yra amjodarono sąveika su didele deguonies koncentracija organizme.

Greipfrutų sultys slopina citochromo P 450 3A4 izofermentų aktyvumą, todėl gali didinti amjodarono koncentraciją kraujo plazmoje. Vartojant geriamųjų amjodarono preparatų, greipfrutų sulčių gerti negalima.

Vaistiniai preparatai, kuriuos metabolizuoja citochromo P 450 3A4 izofermentai
CYP 3A4 izofermentų inhibitorius amjodaronas gali didinti kartu vartojamų vaistinių preparatų, kuriuos metabolizuoja šie fermentai, koncentraciją kraujo plazmoje ir dėl to stiprinti toksinį jų poveikį.
 Ciklosporinas. Kartu su amjodaronu vartojamo ciklosporino koncentracija kraujo plazmoje gali būti net 2 kartus didesnė. Kad ji būtų terapinė, gali prireikti mažinti ciklosporino dozę.
 Kiti CYP 3A4 izofermentų metabolizuojami medikamentai, pvz., statinai, lidokainas, takrolimuzas, sildenafilis, fentanilis, midazolamas ir ergotaminas.
 Gydymas amjodaronu kartu su simvastatinu buvo susijęs su miopatijos arba rabdomiolizės atvejais (žr. gamintojo parengtą simvastatino informaciją).

Flekainidas
Amjodaronas slopina 2D6 izofermentų aktyvumą, todėl gali didinti flekainido, kurį metabolizuoja daugiausiai šie izofermentai, koncentraciją kraujo plazmoje. Taip gydant, patariama 50 mažinti flekainido dozę ir atidžiai sekti, ar nepasireiškia nepageidaujamas poveikis. Be to, tokio gydymo metu griežtai rekomenduojama matuoti flekainido koncentraciją kraujo plazmoje.

Vaistiniai preparatai, kurie yra CYP 450 izofermentų substratai
Tyrimų in vitro rezultatai rodo, kad amjodaronas per svarbiausią metabolitą gali slopinti CYP 1A2, CYP 2C19 bei CYP 2D6 izofermentų aktyvumą. Tikėtina, kad kartu su amjodaronu vartojamų vaistinių preparatų, kuriuos metabolizuoja šie izofermentai, koncentracija kraujo plazmoje bus didesnė.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas
Apie amjodarono vartojimą nėštumo laikotarpiu duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti toksinį jo poveikį, nepakanka. Vis dėlto atsižvelgiant į galimą preparato poveikį vaisiaus skydliaukei, nėščioms moterims amjodarono vartoti draudžiama, išskyrus išimtinius atvejus.

Žindymo laikotarpis
Su motinos pienu išsiskiria reikšmingas amjodarono kiekis, todėl žindyvėms šio vaistinio preparato vartoti draudžiama.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Duomenys neaktualūs.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Pastebėtos nepageidaujamos amjodarono reakcijos išvardytos pagal organų sistemų klases. Sutrikimų dažnis apibūdinamas taip: labai dažni ( 10), dažni ( 1,  10), nedažni ( 0,1,  1), reti ( 0,01,  0,1), labai reti ( 0,01).

Širdies sutrikimai
Dažni: bradikardija, paprastai vidutinė.
Labai reti: ženkli bradikardija, sinusinio mazgo funkcijos sustojimas, ypač pacientams, kurių sinusinio mazgo funkcija sutrikusi, arba (ir) senyviems žmonėms. Dėl jo gydymą amjodaronu būtina nutraukti. Aritmija ar jos pasunkėjimas, po kurio kartais sustoja širdis (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius).

Virškinimo trakto sutrikimai
Labai reti: pykinimas.

Kepenų ir tulžies sistemos sutrikimai (žr. 4.4 skyrių)
Labai reti: atskiras, paprastai vidutinis transaminazių kiekio padidėjimas (1,5 – 3 kartus didesnis už normalų), kraujo serume gydymo pradžioje. Jis gali sunormalėti savaime arba sumažinus dozę. Ūminis kepenų funkcijos sutrikimas, susijęs su dideliu transaminazių kiekio kraujo serume padidėjimu ir (arba) gelta, įskaitant kepenų nepakankamumą, kuris kartais būna mirtinas (žr. 4.4 skyrių).

Imuninės sistemos sutrikimai
Labai reti: anafilaksinis šokas.

Nervų sistemos sutrikimai
Labai reti: gerybinis vidinio kaukolės spaudimo padidėjimas (tariamasis smegenų auglys), galvos skausmas.

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpusienio sutrikimai
Labai reti: intersticinė pneumonija (žr. 4.4 skyrių). Sunkios kvėpavimo sistemos komplikacijos (ūmus suaugusių žmonių kvėpavimo distreso sindromas), kartais mirtinos. Sunkiu kvėpavimo nepakankamumu, ypač astma, sergantiems ligoniams  bronchų spazmas ir (arba) apnėja.

Odos ir poodinio audinio sutrikimai
Labai reti: prakaitavimas.

Kraujagyslių sutrikimai
Dažni: kraujospūdžio sumažėjimas, paprastai vidutinis ir laikinas. Preparato perdozavus ar greitai suleidus, buvo hipotenzijos arba kolapso atvejų.
Labai reti: karščio pylimas.

Bendri sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai
Dažni: injekcijos vietos reakcija, pvz., skausmas, eritema, edema, nekrozė, ekstravazacija, infiltracija, uždegimas, sukietėjimas, tromboflebitas, flebitas, celiulitas, infekcija, pigmentacijos pokytis.

4.9 Perdozavimas

Apie intraveninių amjodarono preparatų perdozavimą informacijos nėra, apie ūminį geriamųjų jo preparatų perdozavimą jos yra mažai. Buvo keli sinusinės bradikardijos, širdies blokados, skilvelinės tachikardijos priepuolio, polimorfinės paroksizminės skilvelinės tachikardijos, kraujotakos nepakankamumo bei kepenų pažaidos atvejai. Galimi savaime praeinantys skilvelinės tachikardijos priepuoliai.
Perdozavimo gydymas yra simptominis ir įprastinis palaikomasis. Pacientą būtina stebėti. Pasireiškusią bradikardija reikia šalinti beta adrenomimetikais arba gliukagonu. Atsižvelgiant į amjodarono farmakokinetiką, pacientą rekomenduojama tinkamai ir ilgai stebėti, ypač širdies būklę. Dialize iš organizmo nepašalinamas nei amjodaronas, nei jo metabolitai.

5. FARMAKOLOGINĖS savybės

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – antiaritmikai (III klasė), ATC kodas – C01BD01.

Santykinė molekulinė masė. 681,8
pKa. 5,6
Preparatas labai lipofilinis, jame yra 37,3% jodo.

Amjodaronas dėl tiesioginio poveikio visuose širdies audiniuose (įskaitant sinusinį ir AV mazgus, prieširdžius bei skilvelius) ilgina veikimo potencialo trukmę ir refrakterinį periodą, tačiau membraninio potencialo pastebimai nekeičia. Preparatas mažina sinusinio ir AV jungties automatizmą, lėtina impulso sklidimą per AV jungtį, slopina spontaninį Purkinje skaidulų automatizmą. Ligoniams, kuriems yra Volfo, Parkinsono ir Vaito sindromas, medikamentas pailgina papildomo pluošto audinių refrakterinį periodą, slopina laidumą. Be to, jis nekonkurenciniu būdu blokuoja alfa ir beta adrenoreceptorius bei kalcio srovės kanalus, veikia skydliaukės hormonų metabolizmą, tačiau ar dėl to daroma įtaka antiaritminiam poveikiui, nežinoma. Pagal Vaughan ir Williams klasifikaciją, Sedacoron priklauso III antiaritmikų klasei, tačiau jam būdingos ir I, II bei IV klasės savybės.

Kitoks poveikis
Amjodaronas gali sukelti silpną neigiamą inotropinį poveikį, kuris preparato suleidus į veną būna stipresnis, negu išgėrus. Kairiojo skilvelio funkcija dėl to paprastai neslopinama. Preparatas plečia širdies vainikines ir periferines kraujagysles, todėl mažėja periferinis pasipriešinimas (širdies pokrūvis). Hipotenziją sukelia tik didelė išgerta dozė.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Absorbcija
Išgerto amjodarono absorbcija yra lėta ir nevienoda, absorbuojama maždaug 20 - 55% dozės.

Pasiskirstymas
Amjodarono pasiskirstymo tūris yra didelis ir nevienodas, kadangi daug jo susikaupia riebaliniame audinyje ir organuose, kurių kraujotaka intensyvi (pvz., kepenyse, plaučiuose, blužnyje, širdyje). Dėl to pusiausvyrinė, vadinasi, ir sukelianti terapinį poveikį, koncentracija kraujo plazmoje nusistovi negreitai, o eliminacija yra lėta.

Biologinis prieinamumas
Išgerto amjodarono biologinis prieinamumas yra 22-86%.

Jungimasis prie kraujo plazmos baltymų
Prie kraujo plazmos baltymų jungiasi 96% absorbuoto amjodarono.

Biotransformacija
Daug amjodarono metabolizuojama kepenyse. Vienas aktyvus jo metabolitas desetilamjodaronas eliminuojamas su tulžimi. Preparatas tikriausiai metabolizuojamas ir atskiriant jodą (iš 300 mg dozės išsiskiria 9 mg elementinio jodo, kuris pašalinamas su šlapimu).

Pusinė eliminacija
Amjodarono eliminacija yra dvifazė. Pradinės fazės metu amjodarono pusinės eliminacijos laikas yra 8 min., lėtosios fazės metu - 14 – 10 parų (vidutiniškai: 7 paros).

Gydomąjį poveikį sukelianti koncentracija kraujo plazmoje
Terapinis poveikis pasireiškia, kai pusiausvyrinė koncentracija kraujo plazmoje būna 1 - 2,5 mg/l (ji atsiranda po 2 mėnesių gydymo). Atsižvelgiant į koncentraciją kraujo plazmoje, antiaritminį poveikį nuspėti sunku. Toksinis poveikis galimas net tada, kai koncentracija yra terapinė.

Veikimo trukmė
Amjodaronas veikia kelias savaites ar net mėnesius. Vartojimą nutraukus, koncentraciją kraujyje įmanoma išmatuoti net 9 mėnesius.

Eliminacija
Amjodaronas eliminuojamas su tulžimi. Apie 25% dozės išsiskiria su motinos pienu. Hemodialize medikamento iš organizmo pašalinti neįmanoma.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Kancerogeninis ir tumorigeninis poveikis
Žiurkėms, vartojusioms dozę, kuri yra perpus mažesnė už didžiausią palaikomąją dozę, rekomenduojamą vartoti žmogui, dažniau atsirado skydliaukės folikulinių ląstelių adenoma ir (arba) karcinoma.

Mutageninis poveikis
Mutageninio poveikio tyrimų (Ames, mikrobranduolių bei lizogeninis testai) metu amjodaronas nesukėlė.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Polisorbatas 80
Benzilo alkoholis
Praskiesta vandenilio chlorido rūgštis
Injekcinis vanduo

6.2 Nesuderinamumas

Sedacoron koncentratą galima skiesti tik 5 gliukozės arba 0,9 fiziologiniu tirpalu. Kitais tirpalais skiesti nerekomenduojama.

6.3 Tinkamumo laikas

3 metai

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25 °C temperatūroje. Negalima šaldyti.
Ampules laikyti išorinėje dėžutėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos.
Laikant žemesnėje nei 15 °C temperatūroje, pavieniais atvejais atsiranda nuosėdų. Pašildžius maždaug iki 40 °C temperatūros, jos per 24 val. ištirpsta.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

I tipo bespalvio stiklo ampulė.
Kartoninėje dėžutėje yra 5 ampulės po 3 ml koncentrato.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Specialių reikalavimų nėra.