TEVETEN

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

TEVETEN 600 mg plėvele dengtos tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje plėvele dengtoje tabletėje yra 600 mg eprosartano (eprosartano mesilato pavidalu).

Pagalbinė medžiaga: laktozės monohidratas.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Plėvele dengta tabletė.

Tabletės yra baltos, kapsulės formos, dengtos plėvele. Vienoje tabletės pusėje yra užrašas „5046“, kitoje – „SOLVAY“.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Pirminės hipertenzijos gydymas.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Rekomenduojama paros dozė yra 600 mg eprosartano. Ją reikia gerti iš ryto.

Daugumai vaistinio preparato vartojančių ligonių kraujospūdis daugiausiai sumažėja po 2 – 3 gydymo savaičių.
Jei 600 mg dozė nepakankamai veiksminga, paros dozę galima didinti iki 800 mg.

Kraujo spaudimą galima mažinti vien eprosartanu arba vaisto galima vartoti kartu su kitokiais medikamentais nuo hipertenzijos, ypač rekomenduojamas tiazidų grupės diuretikų vartojimas. Kartu vartojamų kalcio kanalų blokatorių poveikis taip pat veiksmingas, jei būtinas stipresnis kraujo spaudimą mažinantis poveikis.

Eprosartano galima gerti valgio metu arba nevalgius.

Gydymo laikas neribojamas.

Pagyvenę ( 75 metų) pacientai
Jaunesniems negu 75 metų žmonėms dozės koreguoti nereikia. Senesnius negu 75 metų pacientus patariama pradėti gydyti mažesne doze.

Vaikai
TEVETEN gydyti vaikus ir paauglius nerekomenduojama, nes trūkta duomenų apie jo saugumą ir veiksmingumą.

Dozavimas ligoniams, kurių kepenų veikla sutrikusi
Pacientams, kuriems yra lengvas arba vidutinio sunkumo kepenų funkcijos sutrikimas, dozės koreguoti nereikia.. Pacientų, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, šiuo vaistiniu preparatu gydyti negalima.

Dozavimas ligoniams, kurių inkstų veikla sutrikusi
Pacientams, kuriems yra vidutinio sunkumo arba sunkus inkstų veiklos sutrikimas (kreatinino klirensas mažesnis negu 60 ml/min.), dozės koreguoti nereikia, paros dozė turi būti ne didesnė kaip 600 mg.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas eprosartanui arba bet kuriai pagalbinei Teveten tablečių medžiagai.
Antras ir trečias nėštumo trimestrai (žr. 4.4 ir 4.6 skyrius).
Žindymo laikotarpis.
Sunkus kepenų funkcijos sutrikimas.
Hemodinamikai reikšminga abiejų inkstų arba vieno, jeigu tik vienas funkcionuoja, arterijos stenozė.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Natrio ir (arba) skysčių trūkumas
Pacientams, kurių organizme labai didelis skysčio ir (arba) druskų trūkumas (pvz., ligonis gydomas didele diuretikų doze), pradėjus vartoti eprosartano, gali pasireikšti simptominė hipotenzija, todėl prieš pradedant gydymą reikia koreguoti natrio ir (arba) skysčių tūrį arba sumažinti vartojamų diuretikų dozę.

Inkstų veiklos sutrikimo rizika
Pacientams, kurių inkstų veikla priklauso nuo renino, angiotenzino ir aldosterono sistemos aktyvumo (pvz., ligoniams, sergantiems sunkiu širdies nepakankamumu (IV klasė pagal NYHA klasifikaciją), abiejų inkstų arba vieno, jeigu tik vienas funkcionuoja, arterijos stenoze), angiotenziną konvertuojančių fermentų (AKF) inhibitoriai gali sukelti oliguriją ir (arba) progresuojančią azotemiją bei ūminį inkstų veiklos nepakankamumą (pastaroji komplikacija reta). Kadangi ligonių, sergančių sunkiu širdies nepakankamumu ar inkstų arterijų stenoze, gydymo eprosartanu patirtis nepakankama, teigti, kad dėl renino, aldosterono ir angiotenzino sistemos slopinimo medikamentas negali sutrikdyti inkstų veiklos, negalima.

Jeigu inkstų veikla sutrikusi, prieš pradedant gydyti eprosartanu ir reguliariai gydymo metu reikia tirti inkstų veiklą. Jei ji pablogėja, reikia iš naujo apsvarstyti gydymo eprosartanu tinkamumą.

Hiperkalemija
Kartu vartojant kitus vaistinius preparatus, kurie veikia renino, angiotenzino ir aldosterono sistemą, gali atsirasti hiperkalemija, ypač jei yra inkstų funkcijos sutrikimas ir (arba) širdies nepakankamumas. Eprosartano reikia atsargiai skirti rizikos grupių pacientams, t. y. tiems, kurių inkstų funkcija sutrikusi, kurie serga cukriniu diabetu, vartoja kalį organizme sulaikančius diuretikus, kalio papildus, druskų pakaitalus, kuriuose yra kalio, ar kitus vaistus, galinčius padidinti kalio kiekį organizme (žr. 4.5 skyrių). Gydant tokius pacientus, rekomenduojama stebėti kalio koncentraciją ir rūgščių bei šarmų pusiausvyrą kraujo serume.

Pirminis hiperaldosteronizmas
Pacientų, sergančių pirminiu hiperaldosteronizmu, reakcija į antihipertenzinius vaistus, kurie slopina renino, angiotenzino ir aldosterono sistemą, yra nepakankama, todėl jų gydyti Teveten nerekomenduojama.

Aortos angos ar mitralinė stenozė, hipertrofinė obstrukcinė kardiomiopatija
Kaip ir kitų vazodilatatorių, šio preparato reikia atsargiai skirti pacientams, kuriems yra aortos angos ar mitralinė stenozė arba hipertrofinė obstrukcinė kardiomiopatija.

Inkstų funkcijos sutrikimas
Pacientams, kurių inkstų funkcijos sutrikimas lengvas ar vidutinis (kreatinino klirensas ≥30 ml/min.), dozės koreguoti nereikia. Atsargiai vaistinio preparato reikia skirti pacientams, kurių kreatinino klirensas <30 ml/min., bei tiems, kuriems taikoma hemodializė. Patirties gydant pacientus, kuriems persodinti inkstai, nėra.

Nėštumas
Nėščių moterų pradėti gydyti angiotenzinui II jautrių receptorių blokatoriais negalima. Jeigu angiotenzinui II jautrių receptorių blokatoriais gydoma moteris planuoja pastoti, juos reikia keisti kitokiais antihipertenziniais vaistiniais preparatais, kurių vartojimo saugumas nėštumo metu ištirtas. Nustačius nėštumą, angiotenzinui II jautrių receptorių blokatorių vartojimą būtina nedelsiant nutraukti ir, jei reikia, skirti kitokį tinkamą gydymą (žr. 4.3 ir 4.6 skyrius).

Kitos būklės, kurių metu būtinas atsargumas
Teveten tabletėse yra laktozės. Šio vaistinio preparato negalima vartoti pacientams, kuriems nustatytas retas paveldimas sutrikimas  Lapp laktazės stygius arba gliukozės ir galaktozės malabsorbcija.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Klinikai reikšmingos vaistų sąveikos nepastebėta. Eprosartanas neveikia digoksino farmakokinetikos ir varfarino bei gliburido (glibenklamido) farmakodinamikos. Ranitidinas, ketokonazolas ar flukonazolas poveikio eprosartano farmakokinetikai nedaro.

Šio vaisto buvo saugiai vartota kartu su tiazidų grupės diuretikais, pvz., hidrochlorotiazidu, ir kalcio kanalų blokatoriais, pvz., pailginto atpalaidavimo nifedipino preparatu, klinikai reikšmingos nepageidaujamos sąveikos nepastebėta. Be to, jo saugiai buvo vartota su lipidų kiekį kraujyje mažinančiais vaistais (lovastatinu, simvastatinu, pravastatinu, fenofibratu, gemfibroziliu, niacinu).

Kartu su ličiu vartojant AKF inhibitorių, laikinai padidėdavo ličio koncentracija kraujyje ir sustiprėdavo toksinis jo poveikis. Nepaisant to, kad tokios eprosartano ir ličio preparatų sąveikos nepastebėta, jos galimybės atmesti negalima, todėl minėtų preparatų vartojant kartu, patariama atidžiai stebėti ličio koncentraciją serume.

Nustatyta, kad eprosartanas in vitro žmogaus kepenų citochromo P450 sistemos fermentų CYP1A, 2A6, 2C9/8, 2C19, 2D6, 2E ir 3A neslopina.

Angiotenzino II antagonistų vartojant kartu nesteroidiniais preparatais nuo uždegimo (pvz., selektyvaus poveikio COX-2 inhibitoriais, didesne negu 3 g acetilsalicilo rūgšties paros doze ar neselektyvaus poveikio nesteroidiniais vaistiniais preparatais nuo uždegimo), gali silpnėti antihipertenzinis eprosartano poveikis.

Kartu su angiotenzino II antagonistais, kaip ir angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriais, vartojant NVNU, gali, ypač pacientams, kurių inkstų funkcija buvo silpna prieš pradedant gydyti, padidėti inkstų funkcijos susilpnėjimo, įskaitant ūminį inkstų nepakankamumą ir kalio kiekio padidėjimą kraujo serume, rizika. Šiuos vaistus kartu skirti reikia atsargiai, ypač senyviems pacientams. Jei nusprendžiama šiais vaistiniais preparatais gydyti kartu, pacientą reikia tinkamai hidruoti ir tikrinti inkstų funkciją, pradėjus gydyti ir periodiškai gydymo metu.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Pirmuoju nėštumo trimestru angiotenzinui II jautrių receptorių blokatorių vartoti nerekomenduojama (žr. 4.4 skyrių). Antruoju ir trečiuoju nėštumo trimestrais jų vartoti draudžiama (žr. 4.3 ir 4.4 skyrius).

Epidemiologinių tyrimų duomenys dėl pirmuoju nėštumo trimestru vartojamų angiotenzinui II jautrių receptorių blokatorių teratogeninio poveikio nėra galutiniai, tačiau nedidelio rizikos padidėjimo atmesti negalima. Nors kontrolinių epidemiologinių tyrimų duomenų apie angiotenzinui II jautrių receptorių blokatorių keliamą riziką nėra, tačiau ji gali būti tokia pati, kaip ir gydymo kitais šios klasės preparatais metu. Jeigu angiotenzinui II jautrių receptorių blokatoriais gydoma moteris planuoja pastoti, juos reikia keisti kitokiais antihipertenziniais vaistiniais preparatais, kurių vartojimo nėštumo metu saugumas ištirtas. Nustačius nėštumą, angiotenzinui II jautrių receptorių blokatorių vartojimą būtina nedelsiant nutraukti ir, jei reikia, skirti kitokį tinkamą gydymą.
Žinoma, kad antruoju arba trečiuoju nėštumo trimestrais vartojami angiotenzinui II jautrių receptorių blokatoriai sukelia toksinį poveikį žmogaus vaisiui (inkstų funkcijos susilpnėjimą, oligohidramnioną, kaukolės kaulėjimo sulėtėjimą) ir naujagimiui (inkstų nepakankamumą, hipotenziją, hiperkalemiją) (žr. 5.3 skyrių).
Jeigu moteris antruoju arba trečiuoju nėštumo trimestru vartojo angiotenzinui II jautrių receptorių blokatorių, reikia ultragarsu sekti jos vaisiaus inkstų funkciją ir kaukolę.
Reikia atidžiai sekti, ar naujagimiams, kurių motinos nėštumo metu vartojo angiotenzinui II jautrių receptorių blokatorių, nepasireiškia hipotenzija (žr. 4.3 ir 4.4 skyrius).

Žindymas. Žindyves eprosartanu gydyti nerekomenduojama.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Farmakodinaminės eprosartano savybės yra tokios, jog poveikis gebėjimui vairuoti ar valdyti mechanizmus vargu ar galimas. Vairuojantiems ir valdantiems mechanizmus reikia nepamiršti, kad vartojant vaistų nuo hipertenzijos retkarčiais gali pasireikšti galvos svaigimas ar nuovargis.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Klinikinių tyrimų, kurių metu buvo lygintas eprosartano ir placebo nepageidaujamas poveikis, duomenimis, placebo ir eprosartano nepageidaujamo poveikio dažnis buvo panašus. Nepageidaujamas poveikis dažniausiai buvo lengvas ir laikinas. Dėl jo vaisto vartojimą reikėjo nutraukti tik 4,1 % pacientų (placebo vartojusių ligonių – 6,5 %), dalyvavusių klinikiniame tyrime, kurio metu buvo lygintas eprosartano ir placebo nepageidaujamas poveikis.

KLINIKINIŲ TYRIMŲ METU EPROSARTANU GYDYTIEMS PACIENTAMS PASIREIŠKĘ NEPAGEIDAUJAMI POVEIKIAI

Organų sistemų klasės pagal „MedDRA“
Dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10)
Nedažni (nuo ≥1/1 000 iki <1/100)
Reti (nuo ≥1/10 000 iki <1/1 000)
Labai reti (<1/10 000)
Dažnis nežinomas

Nervų sistemos sutrikimai

Galvos skausmas, galvos svaigimas

Kraujagyslių sutrikimai

Hipotenzija, įskaitant nuo kūno padėties priklausomą kraujospūdžio sumažėjimą
Virškinimo trakto sutrikimai

Pykinimas, vėmimas, viduriavimas, nespecifiniai virškinimo trakto sutrikimai
Odos ir poodinio audinio sutrikimai

Alerginė odos reakcija (pvz., išbėrimas, niežulys, dilgėlinė), veido patinimas, angioneurozinė edema
Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai
Astenija

Klinikinių tyrimų metu pastebėtus nepageidaujamus reiškinius papildė toliau nurodyti šalutinio poveikio simptomai, apie kuriuos buvo pranešta vaistui patekus į rinką. Jų dažnio, remiantis gautais duomenimis, apskaičiuoti negalima (dažnis nežinomas).
Pacientų, kurie 8 savaites kasdien vartojo ne daugiau kaip 1200 mg preparato, klinikinio stebėjimo duomenimis, gydymas buvo veiksmingas, priklausomumo tarp nepageidaujamo poveikio ir dozės nenustatyta.

Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai
Sutrikusi inkstų funkcija, įskaitant inkstų nepakankamumą, pacientams, turintiems rizikos veiksnių (pvz., inkstų arterijos stenozę).

4.9 Perdozavimas

Duomenų apie vaisto perdozavimą žmogui yra nedaug. Išgertas eprosartanas yra toleruojamas (didžiausia žmogaus išgerta vienkartinė dozė yra 1200 mg dozė). Perdozavus dažniausiai galima hipotenzija, todėl jei atsiranda jos simptomų, reikia pradėti palaikomąjį gydymą.

5. FARMAKOLOGINĖS savybės

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – angiotenzino II antagonistai, gryni, ATC kodas – C09CA02.

Angiotenzino II receptorių antagonistai dalijami į tris grupes: ne bifeniltetrazoliai, bifeniltetrazoliai ir neheterocikliniai junginiai. Eprosartanas yra stiprus sintetinis, ne bifeniltetrazolių grupės angiotenzino II receptorių antagonistas. Jis selektyviai prisijungia prie AT1 receptorių. Angiotenzinas II yra stipriai kraujagysles sutraukianti medžiaga ir pagrindinis aktyvus renino, angiotenzino ir aldosterono sistemos hormonas, kuris yra viena iš labai svarbių hipertenzijos patofiziologijos veiksnių. Angiotenzinas II prisijungia prie įvairiuose audiniuose, pvz., kraujagyslių raumenyse, antinksčiuose, inkstuose, širdyje esančių AT1 receptorių ir sukelia svarbų biologinį poveikį: sutraukia kraujagysles, sulaiko organizme natrį, skatina aldosterono išsiskyrimą. Neseniai nustatyta, kad angiotenzinas veikia širdies ir lygiųjų raumenų ląstelių augimą, todėl skatina širdies ir kraujagyslių hipertrofiją.

Sveikiems savanoriams eprosartanas slopino angiotenzino II poveikį kraujo spaudimui, inkstų kraujotakai bei aldosterono sekrecijai. Pirma medikamento dozė nesukelia ortostatinės hipotenzijos, vaistas 24 valandas nuosekliai ir tolygiai mažina kraujo spaudimą. Eprosartano vartojimo nutraukimas nesukelia staigaus kraujo spaudimo padidėjimo, vadinamosios atoveiksmio hipertenzijos.

Ligoniams, sergantiems hipertenzija, dėl kraujo spaudimo sumažėjimo širdies susitraukimų dažnis nepakinta.

Eprosartanas nekeičia nevalgiusių pacientų kraujyje cukraus kiekio bei hipertenzija sergančių nevalgiusių ligonių trigliceridų, bendro cholesterolio ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekio.

Medikamentas nesutrikdo inkstų autoreguliacijos mechanizmų. Nustatyta, kad sveikų suaugusių vyrų organizme eprosartanas didina vidutinę efektyvią plazmos srovę pro inkstus. Šis medikamentas palaiko pirmine hipertenzija ar inkstų veiklos nepakankamumu sergančių ligonių inkstų veiklą. Eprosartanas nemažina glomerulų filtracijos greičio sveikiems vyrams ir ligoniams, sergantiems hipertenzija ar įvairaus laipsnio inkstų nepakankamumu. Jo vartojantiems sveikiems žmonėms, kurių dietoje buvo ribojamas natrio kiekis, padidėjo natrio išsiskyrimas su šlapimu. Kadangi vaistas organizme nesulaiko natrio ir neblogina inkstų veiklos, juo saugu gydyti ligonius, sergančius hipertenzija ar įvairaus laipsnio inkstų nepakankamumu.

Eprosartanas reikšmingai neveikia šlapimo rūgšties išskyrimo su šlapimu.

Medikamentas nestiprina su bradikininu (jo apykaitą veikia AKF) susijusių pokyčių, pvz., kosulio. Specialaus tyrimo, kurio metu buvo lyginta pacientų, gydytų eprosartanu arba AKF inhibitoriais, kosulio dažnis, duomenimis, eprosartano vartojusiems ligoniams kosulys pasireiškė rečiau, negu pacientams, gydytiems AKF inhibitoriais (1,5 % palyginti su 5,4 %, duomenys statistiškai patikimi, p<0,05). Kitų šaltinių duomenimis, eprosartanu gydytiems ligoniams kosulio dažnis buvo mažesnis, negu ligoniams, gydytiems AKF inhibitoriais (21,2 % palyginti su 29,9 %, duomenys statistiškai patikimi, p<0,05). Tolesnio tyrimo, kuriame dalyvavo anksčiau AKF inhibitoriais gydyti ligoniai, kuriems šis vaistas sukėlė kosulį, metu nustatyta, kad sausas nuolatinis kosulys atsirado 2,6 % ligonių, vartojusių eprosartano, 2,7 % pacientų, vartojusių placebo, bei 25 % ligonių, gydytų AKF inhibitoriais. Sauso nuolatinio kosulio dažnis eprosartanu gydytų pacientų grupėje buvo statistiškai patikimai (p<0,01) mažesnis, negu AKF inhibitoriais gydytų pacientų grupėje, o tarp eprosartano ir placebo vartojusių ligonių tokio skirtumo nebuvo. Kitų šaltinių duomenimis, kosulio dažnis eprosartanu gydytiems žmonėms buvo mažesnis (p<0,01), negu vartojusiems AKF inhibitorių, o tarp eprosartano ir placebo vartojusių pacientų tokio skirtumo nebuvo. Be to, 6 dvigubai aklu būdu atliktų klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo 1554 pacientai, duomenimis, pačių pacientų pastebėto kosulio dažnis eprosartanu gydytiems ligoniams (3,5 %) yra maždaug toks pat, kaip ir ligoniams (2,6 %), vartojusiems placebo.

Trijų klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo 791 pacientas, duomenimis, eprosartano kraujo spaudimą mažinantis poveikis buvo bent jau ne mažesnis negu AKF inhibitoriaus enalaprilio ir pasireiškė didesnio eprosartano veiksmingumo tendencija.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Išgėrus vieną 300 mg eprosartano dozę, dėl mažos absorbcijos jo absoliutus biologinis prieinamumas yra 13 %. Vienkartinę dozę išgėrus nevalgius, didžiausia eprosartano koncentracija plazmoje būna po 1 – 2 val. Vaisto koncentracijos priklausomumo nuo dozės tyrimo duomenimis, išgėrus 100 – 200 mg eprosartano dozę, jo koncentracija plazmoje yra proporcinga dozės dydžiui, išgėrus 400 mg – 800 mg dozę, būna mažesnė už proporcingą dozės dydžiui. Galutinės išgerto medikamento pusinės eliminacijos periodas dažniausiai yra 5 – 9 val. Ilgai vartojamas medikamentas organizme nesikaupia. Maistas lėtina kartu vartojamo preparato absorbciją, todėl šiek tiek (mažiau negu 25 %) sumažėja didžiausia jo koncentracija plazmoje (angl. Cmax) bei plotas, kurį koordinačių sistemoje riboja koncentracijos kreivė (angl. AUC), tačiau toks poveikis klinikai yra nereikšmingas.

Maždaug 98 % eprosartano prisijungia prie plazmos baltymų, vartojant terapinę dozę, prisijungimas yra vienodas. Preparato prisijungimas prie plazmos baltymų nepriklauso nuo lyties, amžiaus, kepenų veiklos sutrikimo, lengvo arba vidutinio sunkumo inkstų veiklos sutrikimo, tačiau nustatyta, kad jis gali sumažėti kai kuriems pacientams, kuriems yra sunkus inkstų veiklos sutrikimas.

Žmogui išgėrus arba suleidus į veną radioaktyviąja anglimi (14C) žymėto eprosartano, kraujyje ir išmatose buvo rasta tik eprosartano. Maždaug 20 % su šlapimu išskiriamos radioaktyviosios dozės buvo susijusios su eprosartano acilgliukuronidu, 80 %  sunepakitusiu eprosartanu. Tariamasis eprosartano pasiskirstymo tūris yra maždaug 13 litrų, bendras plazmos klirensas – 130 ml/min. Medikamentas šalinamas su tulžimi ir pro inkstus. Suleidus į veną radioaktyviąja anglimi (14C) žymėto eprosartano, maždaug 61 % radioaktyviosios dozės išsiskyrė su išmatomis, maždaug 37 % – su šlapimu. Išgėrus radioaktyviąja anglimi (14C) žymėto eprosartano, maždaug 90 % radioaktyviosios dozės išsiskyrė su išmatomis ir maždaug 7 % – su šlapimu.

Pagyvenusių pacientų organizme maždaug du kartus padidėja eprosartano Cmax bei AUC, tačiau dėl to keisti dozavimą nebūtina.

Ligonių, kurių kepenų veikla sutrikusi, organizme maždaug 40 % padidėja eprosartano AUC (bet ne Cmax ), tačiau dėl to keisti dozavimą nebūtina.

Ligonių, kuriems yra vidutinio sunkumo inkstų veiklos sutrikimas (kreatinino klirensas yra 30 – 59 ml/min.), organizme eprosartano AUC ir Cmax būna maždaug 30 %, kuriems yra sunkus inkstų veiklos sutrikimas (kreatinino klirensas yra 5 – 29 ml/min.), – maždaug 50 % didesni negu sveikų žmonių, tačiau dėl to keisti dozavimą nebūtina.

Vyrų ir moterų organizme eprosartano farmakokinetika yra vienoda.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Bendras toksinis poveikis
Žiurkėms 6 mėnesius ir šunims 12 mėnesių enteriniu būdu vartojama ne didesnė kaip 1000 mg/kg kūno svorio eprosartano paros dozė reikšmingo nuo vaisto poveikio priklausomo toksinio poveikio nesukėlė.

Poveikis dauginimuisi ir vystymuisi
Nustatyta, kad vėlyvuoju vaikingumo periodu vartojama 10 mg/kg kūno svorio eprosartano paros dozė sukėlė vaikingų triušių patelių ir jų vaisiaus kritimą. Toks poveikis tikriausiai pasireiškė dėl medikamento poveikio renino, aldosterono ir angiotenzino sistemai. 3 mg/kg kūno svorio paros dozė darė toksinį poveikį vaikingai patelei, bet ne jos vaisiui.

Toksinis poveikis genams
Toksinio poveikio genams in vitro ir in vivo tyrimų metu nepastebėta.

Kancerogeninis poveikis
2 metų tyrimo, kurio metu žiurkės kasdien vartojo 600 mg/kg kūno svorio, pelės – 2000 mg/kg kūno svorio dozę, duomenimis, vaistas kancerogeninio poveikio nesukėlė.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Tabletės branduolys
Laktozės monohidratas
Mikrokristalinė celiuliozė
Pregelifikuotas krakmolas
Magnio stearatas
Krospovidonas.

Tabletės plėvelė
Hipromeliozė
Makrogolis
Polisorbatas 80
Titano dioksidas (E 171)

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

3 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25 C temperatūroje.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

PVC/Aclar/Al lizdinė plokštelė.
Kartono dėžutėje yra 14, 28 arba 56 plėvele dengtos tabletės.

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Specialių reikalavimų nėra.