Ūminės chirurginės pilvo ligos
Med. dr. V. Sokolovas
Dažnai šeimos gydytojai gana tiksliai diagnozuoja širdies, plaučių, nervų sistemos, endokrininės ligas bei suformuluoja diagnozę. Tačiau, kalbant apie pilvo organų ligas, apsiribojama diagnoze: „ūmus“ pilvas arba naudojama kita dažna „diagnozė“ – ūminis pilvo skausmas. „Ūmus“ pilvas – tai greitai progresuojanti pilvo ertmės organų liga, kuria sergantį žmogų reikia gydyti chirurginiu būdu. Kai yra „ūmaus“ pilvo reiškinių, būtina skubiai ir tiksliai nustatyti ligą. Nes nuo to, kaip greitai ir tiksliai bus nustatyta galima „ūmaus“ pilvo reiškinių priežastis, priklauso, kokią pagalbą ir kur pacientui reikia suteikti. Tuo galima pastebimai sutrumpinti paciento kelią iki reikalingo chirurginio profilio stacionaro, išvengiant bereikalingo ligonio siuntinėjimo, bei sutaupyti savo kolegų laiką, išvengiant nereikalingų konsultacijų. Be to, nuo to, kaip greitai pacientui bus suteikta kvalifikuota chirurginė pagalba, pradėtas vienoks arba kitoks gydymas, priklauso ir ligos išeitis.
Kiekvieną ūmią pilvo organų liga galima įtarti vien tik kruopščiai surinkus anamnezę. Renkant anamnezę, pradžioje reikia leisti pacientui pačiam papasakoti apie negalavimus. Pradėti nuo tikslaus ligos pradžios laiko – kada ir kaip pacientas susirgo? Atkreipti dėmesį į tai, ką jis tuo metu darė (dirbo, valgė, miegojo, kt.). Kokie skundai buvo ligos pradžioje, kaip jie keitėsi? Kokius medikamentus naudojo? Skausmo lokalizacija, jo pobūdis ir stiprumas, iradiacija? Renkant anamnezę, reiktų atkreipti dėmesį, kad kai kurie ligoniai patys nurodo skausmo priežastį. Pavyzdžiui, sako, kad skauda kepenis, skrandį, kasą ar kitą organą. Tačiau pravartu visada paklausti paciento, kur yra jo menamas skausmingas organas. Nes neretai pasitaiko, kad įsivaizduojamas organas yra priešingoje pusėje. Nepamiršti pasiteirauti dėl kitų ligų bei darytų operacijų. Svarbiausia renkant anamnezę – kantrybė.
Ligonio apžiūra – labai svarbus diagnostikos etapas. Apžiūrimas ir vertinamas ne vien tik pilvas, bet ir visas kūnas. Taip pastebėję išblyškusį, prakaituotą veidą galime galvoti apie šoką. Jei pacientas ramiai guli, nejuda, paviršinis kvėpavimas, saugo pilvą – peritonitas. Vertinama pilvo apimtis, simetriškumas, dalyvavimas kvėpavime, esami randai, išvaržų vartai. Dažniausia klaida – netinkama paciento apžiūra. Dėl skausmo, pykinimo ar kitų priežasčių pacientui sunku gulėti. Tačiau tinkamai neapžiūrėjus pilvo galima suklysti. Apžiūrint pilvą, pacientą reikia paguldyti tiesiai ant nugaros ir visada apnuogint pilvą. Dažniausiai apnuoginama ir apžiūrima tik viršutinė pilvo dalis, t. y., virš bambos iki kardinės ataugos. Tuomet lieka nepastebėti randai bei galimos pooperacinės ar kirkšninės bei šlauninės išvaržos apatinėje dalyje. Todėl paguldžius pacientą patogiai ant nugaros pilvą reikia apnuoginti tiek, kad būtų galima apžiūrėti nuo šlauninių išvaržų vartų iki kardinės ataugos.
- Šokas – išblyškęs veidas, prakaitas.
- Peritonitas – ramiai guli, nejuda, paviršinis kvėpavimas:
––įdubęs, „nekvėpuojantis“ pilvas – perforacija.
- Žarnų nepraeinamumas:
––paralyžinis – išsipūtęs pilvas;
––mechaninis – žarnų kilpos.
- Sausas, su apnašom liežuvis.
Kraujavimas iš virškinamojo trakto
Kraujavimas iš virškinamojo trakto skirstomas pagal šaltinio lokalizaciją – viršutinėje ar apatinėje virškinamojo trakto dalyje. Kraujavimui būdingi bendri nukraujavimo požymiai: bendras silpnumas, blyškumas, tachikardija, hipotonija.
Šaltiniai:
1. Stemplė:
- Opos – vėmimas šviežiu krauju. Melenos gali nebūti.
- Navikai – vėmimas šviežiu krauju, disfagijos požymai.
- Pogleivio venos – gausus vėmimas šviežiu veniniu krauju, gali būti melena. Apžiūrint pacientą stebimi cirozės požymiai (išsiplėtusios pilvo sienos venos, ascitas).
2. Skrandis ir dvylikapirštė žarna:
- Opos – skausmas epigastriume, rėmens griaužimas, melena. Gali vemti šviežiu krauju.
- Erozijos – skausmas epigastriume, rėmens griaužimas, melena. Gali vemti šviežiu krauju.
3. Plonasis žarnynas – nelokalizuotas pilvo skausmas, melena.
4. Storasis žarnynas – šviežias, tamsus, neapvirškintas kraujas.
5. Tiesioji žarna – šviežias kraujas.
Kepenų ir tulžies latakų, kasos ligos
Dažnai šeimos gydytojai susiduria su pilvo skausmais epigastriume bei dešiniojoje pašonėje. Kokių organų ligos gali sukelti skausmus šioje pilvo srityje? Skrandžio, kepenų, tulžies latakų, kasos.
Skausmo priežastys
Tulžies pūslės ir latakų akmenligė. Tulžies pūslės akmenligės diagnostika paprasta. Pagrindinis simptomas yra skausmas dešiniojoje pašonėje ir epigastriume, lydymas pykinimo. Skausmas kolikos pobūdžio. Dažniausiai atsiranda po valgio. Nuo maudimo iki stipraus. Pranyksta nuo spazmolitikų. Apžiūrint pacientą – lokalus skausmingumas deš. pašonės srityje. Teigiamas Ortnerio simptomas (lengvai stuksenant per šonkaulio lanką, jaučiamas jautrumas dešinėje pusėje). Diagnozė patvirtinama sonoskopiniu tyrimu. Reikėtų skirti nuo skundų dėl skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, opos penetracijos į kasą. Diagnostika paprasta – atlikti FEGDS. Reikia nepamiršti, kad pirma atlikus sonoskopiją ir radus akmenis tulžies pūslėje, nereikia nurimti. Nes skausmą galį sukelti opaligė. Todėl FEGDS reikalinga. Jei atlikus patikrinamąją sonoskopiją rasti akmenys tulžies pūslėje, o akmenligės klinikos nėra – operacinio gydymo galimybė svarstytina. Operacinis gydymas siūlomas besikartojant skausmams, sonoskopiškai patvirtinus tulžies pūslės akmenligę bei nesant skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligės.
Tulžies latakų akmenligė yra lydima stiprių skausmų dešiniojoje pašonėje bei akių ir / ar odos pageltimų. Skausmas stiprus, nepraeina vartojant spazmolitikus. Būdinga, kad pacientai po skausmų priepuolio pagelsta (akys, oda). Apžiūrint stebimas akių ar / ir odos pageltimas. Palpuojant – lokalus skausmingumas dešiniojoje pašonėje. Teigiamas Ortnerio simptomas. Diagnozę patvirtina sonoskopinis tyrimas. Radus prasiplėtusius intrahepatinius ar ekstrahepatinius tulžies latakus, pacientą reikia siųsti į chirurginio profilio stacionarą, kur bus endoskopiškai atstatytas tulžies nutekėjimas.
Panašius skundus – geltą bei skausmą – gali sukelti ir kitos ligos: virusinis hepatitas, tulžies latakų ar kasos galvos navikai. Ūminis virusinis hepatitas gali sukelti panašius skausmus dešiniojoje pašonėje bei geltą. Anamnestiškai atskirti bus sunku, nes virusiniam hepatitam būdinga klinika, prodromai gali būti panašūs ir sutapti su cholangito klinika. Laboratoriniai tyrimai atskiriant šias ligas negali padėti. Todėl pagrindinis diagnostinis tyrimas yra sonoskopija, ieškoma stazės biliardiniame medyje. Kasos ar ekstrahepatinių tulžies latakų navikai. Būdinga ryški gelta bei neryškus skausminis sindromas. Pacientai, skirtingai nuo latakų akmenligės, pirma pastebi, kad pagelsta akys ar / ir oda. Skausmas būna neryškus, nelokalizuotas. Pirmojo pasirinkimo tyrimas – sonoskopija. Jos metu įvertinami tulžies latakai, kasa. Esant navikų, sonoskopuotojas ras intrahepatinių latakų stazę, matys kasos galvos naviką.
Ūminis apendicitas
Ūminis apendicitas – tai kirmėlinės ataugos uždegimas. Dažniausia ūminė pilvo ertmės organų liga, apie kurią, atrodytų, viskas seniai pasakyta, ir visiems aišku, kaip gydyti. Ūminio apendicito klinikinės eigos įmantrybės, padaromų diagnostikos klaidų pobūdis verčia gydytojus kaskart apžiūrint ligonius turėti galvoje ir šią ligą. Geriau apsirikti apendicito hiperdiagnostikos prasme nei pražiopsoti ligą. Klaida nėra lemtinga – be reikalo padaryta apendektomija nenusineša žmogaus gyvybės. Didesni pavojai tyko, kai nediagnozuojamas apendicitas. 70 % atvejų tiksliai diagnozei nustatyti pakanka vien kruopščiai surinktos anamnezės duomenų. 90 % atvejų diagnozė grindžiama anamnezės ir klinikinių tyrimų duomenimis. Laboratorinių tyrimų duomenys neretai neatitinka anamnezės ir klinikinių tyrimų duomenų.
Klinikos įvairovę lemia kirmėlinės ataugos padėtis:
- ileoinguinalinė;
- dubens;
- kepenų;
- tarpžarninė;
- retrocekalinė.
Ūminio apendicito klinika
Pagrindinis simptomas – lokalus skausmas dešiniojoje klubinėje srityje. Kaip parodyta lentelėje, klasikinis simptomų derinys pasitaiko tik 50 proc. sergančiųjų.
Diagnozė dažniausiai pagrindžiama anamneze ir klinikiniu apžiūrėjimu. Nėra nei vieno specifinio ūminiam apendicitui laboratorinio tyrimo. Laboratoriniai tyrimai gali tik PADĖTI diagnozuoti ūminį apendicitą, tačiau lemiamo vaidmens nevaidina. Laboratoriniai tyrimai (leukocitozė) tik patvirtina diagnozę. Bet leukocitozės nebuvimas nepaneigia ūminio kirmėlinės ataugos uždegimo. Rečiau diagnostikai naudojamas ultragarsinis tyrimas. Jo metu patyręs sonoskopuotojas gali pamatyti sustorėjusią kirmėlinę ataugą. Bet dažniausiai sonoskopija naudojama diferencinei diagnostikai.
Atipiniai ūminiai apendicitai
Kirmėlinės ataugos empiema
Nebūna teigiamo Kocherio simptomo. Skausmai stiprėja palaipsniui (3–5 d.). Šalčio krėtimas, temperatūra – 38–39 oC. Pilvo siena neįsitempusi. Giliai palpuojant skauda. Leukocitozė – N 20,0 x 109/l.
Periapendicitinis infiltratas
3 % ligonių, sergančių kirmėlinės ataugos uždegimu. Pirmomis paromis – tipinė klinika. Savijauta pagerėja, bet išlieka subfebrili temperatūra. Infiltrato simptomai atsiranda tik 3–5 dieną. Palpuojant pilvą nėra raumenų tempimo. Čiuopiamas infiltratas.
Retrocekalinis ūminis apendicitas
25 % visų ūminių apendicitų. Klinika priklauso nuo topografinės padėties (prie kepenų, deš. inksto, juosmens raumenų). Retrocekalinis ūminis apendicitas. Skausmas epigastriume. Pereina į dešinį lateralinį kanalą arba juosmens sritį. Viduriavimas. Dizurijos reiškiniai. Pilvaplėvės dirginimo nebūna. Temperatūra aukšta, kraujyje leukocitozė.
Dubenyje esančios kirmėlinės ataugos uždegimas
Moterys – 21 %, vyrai – 11 %. Skauda epigastriume arba visą pilvą. Skausmas lokalizuojasi virš simfizės arba virš dešiniojo kirkšninio raiščio. Viduriavimas, dizurija. Pilvaplėvės dirginimo simptomų nebūna. Tarpvietės skausmai (n.pudendus). Kairiojoje pilvo pusėje esančios kirmėlinės ataugos uždegimas
Ūminis apendicitas ir gastroduodeninių opų prakiurimas
Suklystama, kai ūminis apendicitas prasideda staigiais skausmais. Įvyksta pridengta perforacija, klinikinė eiga panaši į Kocherio simptomą. Stiprus skausmas, prakiurus kirmėlinei ataugai – opos prakiurimo skausmas. Gangrenavus kirmėlinei ataugai, išnyksta skausmas. Trumpalaikio pagerėjimo įspūdis.
Senyvo amžiaus žmonių apendicitas vystosi be raiškios klinikos. Bendro pobūdžio negalavimai: pilvo pūtimas, pykinimas, dujų, išmatų susilaikymas. Paskyrus klizmą, savijauta pagerėja, skausmai sumažėja. Senyvo amžiaus žmonėms gali nebūti ryškesnio apsauginio priekinės pilvo sienos raumenų įtempimo. Paprastai būna normalus leukocitų skaičius ir normali temperatūra.
Rekomendacijos
Kiekvienas ūmių pilvo skausmų atvejis turi būti konsultuotas pilvo chirurgo. Bendras kraujo ir šlapimo tyrimas turi būti atliekamas, nes tai gali padėti diagnozuoti ūminį apendicitą kai kuriais atipiniais jo eigos atvejais.
Ūminės chirurginės pilvo ligos
Med. dr. V. Sokolovas
Dažnai šeimos gydytojai gana tiksliai diagnozuoja širdies, plaučių, nervų sistemos, endokrininės ligas bei suformuluoja diagnozę. Tačiau, kalbant apie pilvo organų ligas, apsiribojama diagnoze: „ūmus“ pilvas arba naudojama kita dažna „diagnozė“ – ūminis pilvo skausmas. „Ūmus“ pilvas – tai greitai progresuojanti pilvo ertmės organų liga, kuria sergantį žmogų reikia gydyti chirurginiu būdu. Kai yra „ūmaus“ pilvo reiškinių, būtina skubiai ir tiksliai nustatyti ligą. Nes nuo to, kaip greitai ir tiksliai bus nustatyta galima „ūmaus“ pilvo reiškinių priežastis, priklauso, kokią pagalbą ir kur pacientui reikia suteikti. Tuo galima pastebimai sutrumpinti paciento kelią iki reikalingo chirurginio profilio stacionaro, išvengiant bereikalingo ligonio siuntinėjimo, bei sutaupyti savo kolegų laiką, išvengiant nereikalingų konsultacijų. Be to, nuo to, kaip greitai pacientui bus suteikta kvalifikuota chirurginė pagalba, pradėtas vienoks arba kitoks gydymas, priklauso ir ligos išeitis.
Kiekvieną ūmią pilvo organų liga galima įtarti vien tik kruopščiai surinkus anamnezę. Renkant anamnezę, pradžioje reikia leisti pacientui pačiam papasakoti apie negalavimus. Pradėti nuo tikslaus ligos pradžios laiko – kada ir kaip pacientas susirgo? Atkreipti dėmesį į tai, ką jis tuo metu darė (dirbo, valgė, miegojo, kt.). Kokie skundai buvo ligos pradžioje, kaip jie keitėsi? Kokius medikamentus naudojo? Skausmo lokalizacija, jo pobūdis ir stiprumas, iradiacija? Renkant anamnezę, reiktų atkreipti dėmesį, kad kai kurie ligoniai patys nurodo skausmo priežastį. Pavyzdžiui, sako, kad skauda kepenis, skrandį, kasą ar kitą organą. Tačiau pravartu visada paklausti paciento, kur yra jo menamas skausmingas organas. Nes neretai pasitaiko, kad įsivaizduojamas organas yra priešingoje pusėje. Nepamiršti pasiteirauti dėl kitų ligų bei darytų operacijų. Svarbiausia renkant anamnezę – kantrybė.
Ligonio apžiūra – labai svarbus diagnostikos etapas. Apžiūrimas ir vertinamas ne vien tik pilvas, bet ir visas kūnas. Taip pastebėję išblyškusį, prakaituotą veidą galime galvoti apie šoką. Jei pacientas ramiai guli, nejuda, paviršinis kvėpavimas, saugo pilvą – peritonitas. Vertinama pilvo apimtis, simetriškumas, dalyvavimas kvėpavime, esami randai, išvaržų vartai. Dažniausia klaida – netinkama paciento apžiūra. Dėl skausmo, pykinimo ar kitų priežasčių pacientui sunku gulėti. Tačiau tinkamai neapžiūrėjus pilvo galima suklysti. Apžiūrint pilvą, pacientą reikia paguldyti tiesiai ant nugaros ir visada apnuogint pilvą. Dažniausiai apnuoginama ir apžiūrima tik viršutinė pilvo dalis, t. y., virš bambos iki kardinės ataugos. Tuomet lieka nepastebėti randai bei galimos pooperacinės ar kirkšninės bei šlauninės išvaržos apatinėje dalyje. Todėl paguldžius pacientą patogiai ant nugaros pilvą reikia apnuoginti tiek, kad būtų galima apžiūrėti nuo šlauninių išvaržų vartų iki kardinės ataugos.
- Šokas – išblyškęs veidas, prakaitas.
- Peritonitas – ramiai guli, nejuda, paviršinis kvėpavimas:
––įdubęs, „nekvėpuojantis“ pilvas – perforacija.
- Žarnų nepraeinamumas:
––paralyžinis – išsipūtęs pilvas;
––mechaninis – žarnų kilpos.
- Sausas, su apnašom liežuvis.
Kraujavimas iš virškinamojo trakto
Kraujavimas iš virškinamojo trakto skirstomas pagal šaltinio lokalizaciją – viršutinėje ar apatinėje virškinamojo trakto dalyje. Kraujavimui būdingi bendri nukraujavimo požymiai: bendras silpnumas, blyškumas, tachikardija, hipotonija.
Šaltiniai:
1. Stemplė:
- Opos – vėmimas šviežiu krauju. Melenos gali nebūti.
- Navikai – vėmimas šviežiu krauju, disfagijos požymai.
- Pogleivio venos – gausus vėmimas šviežiu veniniu krauju, gali būti melena. Apžiūrint pacientą stebimi cirozės požymiai (išsiplėtusios pilvo sienos venos, ascitas).
2. Skrandis ir dvylikapirštė žarna:
- Opos – skausmas epigastriume, rėmens griaužimas, melena. Gali vemti šviežiu krauju.
- Erozijos – skausmas epigastriume, rėmens griaužimas, melena. Gali vemti šviežiu krauju.
3. Plonasis žarnynas – nelokalizuotas pilvo skausmas, melena.
4. Storasis žarnynas – šviežias, tamsus, neapvirškintas kraujas.
5. Tiesioji žarna – šviežias kraujas.
Kepenų ir tulžies latakų, kasos ligos
Dažnai šeimos gydytojai susiduria su pilvo skausmais epigastriume bei dešiniojoje pašonėje. Kokių organų ligos gali sukelti skausmus šioje pilvo srityje? Skrandžio, kepenų, tulžies latakų, kasos.
Skausmo priežastys
Tulžies pūslės ir latakų akmenligė. Tulžies pūslės akmenligės diagnostika paprasta. Pagrindinis simptomas yra skausmas dešiniojoje pašonėje ir epigastriume, lydymas pykinimo. Skausmas kolikos pobūdžio. Dažniausiai atsiranda po valgio. Nuo maudimo iki stipraus. Pranyksta nuo spazmolitikų. Apžiūrint pacientą – lokalus skausmingumas deš. pašonės srityje. Teigiamas Ortnerio simptomas (lengvai stuksenant per šonkaulio lanką, jaučiamas jautrumas dešinėje pusėje). Diagnozė patvirtinama sonoskopiniu tyrimu. Reikėtų skirti nuo skundų dėl skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, opos penetracijos į kasą. Diagnostika paprasta – atlikti FEGDS. Reikia nepamiršti, kad pirma atlikus sonoskopiją ir radus akmenis tulžies pūslėje, nereikia nurimti. Nes skausmą galį sukelti opaligė. Todėl FEGDS reikalinga. Jei atlikus patikrinamąją sonoskopiją rasti akmenys tulžies pūslėje, o akmenligės klinikos nėra – operacinio gydymo galimybė svarstytina. Operacinis gydymas siūlomas besikartojant skausmams, sonoskopiškai patvirtinus tulžies pūslės akmenligę bei nesant skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligės.
Tulžies latakų akmenligė yra lydima stiprių skausmų dešiniojoje pašonėje bei akių ir / ar odos pageltimų. Skausmas stiprus, nepraeina vartojant spazmolitikus. Būdinga, kad pacientai po skausmų priepuolio pagelsta (akys, oda). Apžiūrint stebimas akių ar / ir odos pageltimas. Palpuojant – lokalus skausmingumas dešiniojoje pašonėje. Teigiamas Ortnerio simptomas. Diagnozę patvirtina sonoskopinis tyrimas. Radus prasiplėtusius intrahepatinius ar ekstrahepatinius tulžies latakus, pacientą reikia siųsti į chirurginio profilio stacionarą, kur bus endoskopiškai atstatytas tulžies nutekėjimas.
Panašius skundus – geltą bei skausmą – gali sukelti ir kitos ligos: virusinis hepatitas, tulžies latakų ar kasos galvos navikai. Ūminis virusinis hepatitas gali sukelti panašius skausmus dešiniojoje pašonėje bei geltą. Anamnestiškai atskirti bus sunku, nes virusiniam hepatitam būdinga klinika, prodromai gali būti panašūs ir sutapti su cholangito klinika. Laboratoriniai tyrimai atskiriant šias ligas negali padėti. Todėl pagrindinis diagnostinis tyrimas yra sonoskopija, ieškoma stazės biliardiniame medyje. Kasos ar ekstrahepatinių tulžies latakų navikai. Būdinga ryški gelta bei neryškus skausminis sindromas. Pacientai, skirtingai nuo latakų akmenligės, pirma pastebi, kad pagelsta akys ar / ir oda. Skausmas būna neryškus, nelokalizuotas. Pirmojo pasirinkimo tyrimas – sonoskopija. Jos metu įvertinami tulžies latakai, kasa. Esant navikų, sonoskopuotojas ras intrahepatinių latakų stazę, matys kasos galvos naviką.
Ūminis apendicitas
Ūminis apendicitas – tai kirmėlinės ataugos uždegimas. Dažniausia ūminė pilvo ertmės organų liga, apie kurią, atrodytų, viskas seniai pasakyta, ir visiems aišku, kaip gydyti. Ūminio apendicito klinikinės eigos įmantrybės, padaromų diagnostikos klaidų pobūdis verčia gydytojus kaskart apžiūrint ligonius turėti galvoje ir šią ligą. Geriau apsirikti apendicito hiperdiagnostikos prasme nei pražiopsoti ligą. Klaida nėra lemtinga – be reikalo padaryta apendektomija nenusineša žmogaus gyvybės. Didesni pavojai tyko, kai nediagnozuojamas apendicitas. 70 % atvejų tiksliai diagnozei nustatyti pakanka vien kruopščiai surinktos anamnezės duomenų. 90 % atvejų diagnozė grindžiama anamnezės ir klinikinių tyrimų duomenimis. Laboratorinių tyrimų duomenys neretai neatitinka anamnezės ir klinikinių tyrimų duomenų.
Klinikos įvairovę lemia kirmėlinės ataugos padėtis:
- ileoinguinalinė;
- dubens;
- kepenų;
- tarpžarninė;
- retrocekalinė.
Ūminio apendicito klinika
Pagrindinis simptomas – lokalus skausmas dešiniojoje klubinėje srityje. Kaip parodyta lentelėje, klasikinis simptomų derinys pasitaiko tik 50 proc. sergančiųjų.
Diagnozė dažniausiai pagrindžiama anamneze ir klinikiniu apžiūrėjimu. Nėra nei vieno specifinio ūminiam apendicitui laboratorinio tyrimo. Laboratoriniai tyrimai gali tik PADĖTI diagnozuoti ūminį apendicitą, tačiau lemiamo vaidmens nevaidina. Laboratoriniai tyrimai (leukocitozė) tik patvirtina diagnozę. Bet leukocitozės nebuvimas nepaneigia ūminio kirmėlinės ataugos uždegimo. Rečiau diagnostikai naudojamas ultragarsinis tyrimas. Jo metu patyręs sonoskopuotojas gali pamatyti sustorėjusią kirmėlinę ataugą. Bet dažniausiai sonoskopija naudojama diferencinei diagnostikai.
Atipiniai ūminiai apendicitai
Kirmėlinės ataugos empiema
Nebūna teigiamo Kocherio simptomo. Skausmai stiprėja palaipsniui (3–5 d.). Šalčio krėtimas, temperatūra – 38–39 oC. Pilvo siena neįsitempusi. Giliai palpuojant skauda. Leukocitozė – N 20,0 x 109/l.
Periapendicitinis infiltratas
3 % ligonių, sergančių kirmėlinės ataugos uždegimu. Pirmomis paromis – tipinė klinika. Savijauta pagerėja, bet išlieka subfebrili temperatūra. Infiltrato simptomai atsiranda tik 3–5 dieną. Palpuojant pilvą nėra raumenų tempimo. Čiuopiamas infiltratas.
Retrocekalinis ūminis apendicitas
25 % visų ūminių apendicitų. Klinika priklauso nuo topografinės padėties (prie kepenų, deš. inksto, juosmens raumenų). Retrocekalinis ūminis apendicitas. Skausmas epigastriume. Pereina į dešinį lateralinį kanalą arba juosmens sritį. Viduriavimas. Dizurijos reiškiniai. Pilvaplėvės dirginimo nebūna. Temperatūra aukšta, kraujyje leukocitozė.
Dubenyje esančios kirmėlinės ataugos uždegimas
Moterys – 21 %, vyrai – 11 %. Skauda epigastriume arba visą pilvą. Skausmas lokalizuojasi virš simfizės arba virš dešiniojo kirkšninio raiščio. Viduriavimas, dizurija. Pilvaplėvės dirginimo simptomų nebūna. Tarpvietės skausmai (n.pudendus). Kairiojoje pilvo pusėje esančios kirmėlinės ataugos uždegimas
Ūminis apendicitas ir gastroduodeninių opų prakiurimas
Suklystama, kai ūminis apendicitas prasideda staigiais skausmais. Įvyksta pridengta perforacija, klinikinė eiga panaši į Kocherio simptomą. Stiprus skausmas, prakiurus kirmėlinei ataugai – opos prakiurimo skausmas. Gangrenavus kirmėlinei ataugai, išnyksta skausmas. Trumpalaikio pagerėjimo įspūdis.
Senyvo amžiaus žmonių apendicitas vystosi be raiškios klinikos. Bendro pobūdžio negalavimai: pilvo pūtimas, pykinimas, dujų, išmatų susilaikymas. Paskyrus klizmą, savijauta pagerėja, skausmai sumažėja. Senyvo amžiaus žmonėms gali nebūti ryškesnio apsauginio priekinės pilvo sienos raumenų įtempimo. Paprastai būna normalus leukocitų skaičius ir normali temperatūra.
Rekomendacijos
Kiekvienas ūmių pilvo skausmų atvejis turi būti konsultuotas pilvo chirurgo. Bendras kraujo ir šlapimo tyrimas turi būti atliekamas, nes tai gali padėti diagnozuoti ūminį apendicitą kai kuriais atipiniais jo eigos atvejais.