Carbamazepin Actavis

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Carbamazepin Actavis 200 mg tabletės

2. kokybinė ir kiekybinė sudėtis

Vienoje tabletėje yra 200 mg karbamazepino.

Pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. vaisto forma

Tabletės

4. klinikinĖ informacija

4.1 Terapinės indikacijos

Karbamazepinu galima efektyviai gydyti visų formų židininę ir generalizuotą epilepsiją, psichomotorinius traukulius bei jiems ekvivalentišką sutrikimą ir miokloninius traukulius. Didžiausią poveikį medikamentas daro židininiams traukuliams, kuriems būdinga sudėtinė (psichomotorinė, smilkininės skilties) simptomatika. Karbamazepinas neveikia atipinių arba generalizuotų mažųjų traukulių (petit mal, traukulių, kurių metu pasireiškia absansas), atoninių ar miokloninių traukulių, kuriems prasidėjus yra didesnis generalizuotų traukulių atsiradimo pavojus.

Preparatas mažina skausmo sindromą pacientams, kuriems pasireiškė trišakio ar liežuvinio ryklės nervo neuralgija arba skausmingas raumenų trūkčiojimas.

Karbamazepinas sukelia teigiamą poveikį ligoniams, kurie serga kai kuriomis nervų ligomis, pvz., nugaros smegenų džiūtimi, išsėtine skleroze, kurios metu atsiranda neuralginių skausmų, bei tiems žmonėms, kuriems pasireiškė ūminis idiopatinis neuritas (Guillain ir Bare sindromas), periferinė diabeto sukelta ir potrauminė neuropatija arba neuralgija, atsirado fantominis galūnių skausmas, hemifacialinis spazmas.

Medikamentu galima gydyti kai kuriuos psichikos sutrikimus: šizoafektines ligas, atsparią vaistų poveikiui šizofreniją, limbinės sistemos sutrikimą.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Epilepsija. Gydymo pradžioje paprastai reikia gerti po 100 mg arba 200 mg (pusę tabletės arba 1 tabletę) du kartus per dieną. Kas savaitę dienos dozę reikia didinti atitinkamai 100 mg arba 200 mg, kol ji taps palaikomoji, t. y. 600 – 1600 mg.

Neuralgija. Gydymo pradžioje rekomenduojama gerti po 100 mg (pusę tabletės) du kartus per dieną. Kas savaitę dienos dozę reikia didinti tol, kol ji taps 200 mg. Jeigu reikia, kol praeis skausmas, kas 12 valandų papildomai galima gerti 100 mg karbamazepino.

Psichikos sutrikimas. Gydymo pradžioje reikia gerti po 100 mg arba 200 mg (pusę tabletės arba 1 tabletę) du kartus per dieną. Dienos dozę palaipsniui reikia didinti tol, kol ji taps reikiama, t. y. 1,6 g.

12 – 15 metų vaikams negalima gerti daugiau nei 1 g karbamazepino per dieną, vyresniems kaip 15 metų – daugiau nei 1,2 g. Pastaruoju atveju kartais gali tekti vartoti suaugusiems skirtą, t. y. 1,6 g, dienos dozę.

6 – 12 metų vaikams gydymo pradžioje reikia gerti po 100 mg medikamento du kartus per dieną. Kas savaitę dozę reikia didinti 100 mg per dieną tol, kol bus pasiekta mažiausia tinkama gydomoji dozė. Palaikomoji dozė paprastai yra 400 – 800 mg karbamazepino per dieną. Dienos dozė turi būti ne didesnė kaip 1 g. Jeigu įmanoma, rekomenduojama ją išgerti per 3 – 4 kartus.

Jaunesniems kaip 6 metų vaikams reikia gerti po 10 – 20 mg/kg kūno svorio medikamento dienos dozę. Ją reikia suvartoti per 2 – 3 kartus. Jeigu organizmas vaistą toleruoja, dienos dozę kas savaitę galima didinti 100 mg tol, kol ji taps 250 – 350 mg. Dienos dozė negali būti didesnė kaip 35 mg/kg kūno svorio.

Karbamazepino reikia gerti valgant, kadangi organizmas taip jį pasisavina lengviausiai. Geriamas nepriklausomai nuo valgymo laiko medikamentas dirgina virškinimo traktą.

Praleistą dozę reikia išgerti kiek galima greičiau. Jeigu artėja kitos dozės gėrimo laikas, praleistos dozės vartoti nereikia, kadangi dvigubą gerti draudžiama.

Norint išvengti nepageidaujamo medikamento poveikio, gydymą rekomenduojama pradėti nuo mažesnės dozės ir kas savaitę palaipsniui ją didinti, kol bus pasiekta tinkama palaikomoji dozė.

Jeigu pacientas vartoja kitokių traukulius slopinančių medikamentų, gydymo pradžioje reikia gerti mažesnę karbamazepino dozę ir vėliau ją palaipsniui didinti, tuo pat metu mažinti anksčiau vartoto preparato nuo epilepsijos dozę, išskyrus tuos atvejus, jei vartojama fenitoino, kurio dozę galima didinti. Nustatant tinkamiausią dozę, patariama tikrinti preparato koncentraciją kraujo plazmoje. Norint išvengti medikamento koncentracijos kraujo plazmoje sumažėjimo dėl autoindukcijos, gali prireikti didinti palaikomąją dozę.

Nutraukiant karbamazepino vartojimą, tam, kad nesuintensyvėtų traukulių priepuoliai ir neatsirastų status epilepticus, dozę rekomenduojama mažinti palaipsniui.

Jeigu medikamentu gydomas skausmo sindromas, skausmui sumažėjus, dozę reikia mažinti palaipsniui kas mėnesį ir, kai visiškai išnyksta skausmas, vaisto vartojimą laipsniškai nutraukti.

4.3 Kontraindikacijos

Jeigu paciento jautrumas šiam arba kitokiems tricikliams junginiams (amitriptilinui, dezipraminui, imipraminui, protriptilinui, nortriptilinui) yra padidėjęs, jei labai pakito kraujo sudėtis (labai sumažėjo leukocitų, eritrocitų ir trombocitų, geležies koncentracija serume), atsirado kaulų čiulpų slopinimas arba jeigu jis gali paūmėti, karbamazepino vartoti draudžiama.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Medikamento pacientui reikia skirti atsargiai, jeigu:

jis piktnaudžiauja alkoholiu (didėja depresija ir lėtėja vaisto skilimas);
pakito jo elgsena (gali suaktyvėti latentinė psichozė, pagyvenusiems žmonėms, ypač kartu vartojantiems kitokių medikamentų, gali atsirasti sujaudinimas ir sumišimas);
yra širdies pažeidimas (organinė širdies liga, išeminė širdies liga, širdies funkcijos nepakankamumas), diabetas (šlapime gali padidėti gliukozės koncentracija), glaukoma (dėl nedidelio anticholinerginio poveikio gali padidėti spaudimas akies obuolio viduje);
sutriko jo kepenų arba inkstų funkcija, kitokiems medikamentams atsirado hematologinė reakcija, susilaikė šlapimas;
dėl neadekvačios antidiurezinio hormono sekrecijos sindromo arba kitokio sutrikimo (hipopituitarizmo, hipotireozės, antinksčių nepakankamumo) kraujo plazmoje sumažėjo natrio koncentracija.

Karbamazepinas nėra įprastas vaistas nuo skausmo, skausmui malšinti paprastai jo vartoti nerekomenduojama.

Kokį poveikį medikamentas sukelia jaunesniems kaip 6 metų vaikams, nežinoma, nes išsamių tyrimų neatlikta, todėl dėl galimų tokio amžiaus pacientų elgesio pokyčių preparato reikia vartoti atsargiai.

Palyginti su jaunesniais pacientais, pagyvenusiems žmonėms karbamazepinas dažniau sukelia sujaudinimą, sumišimą, atrioventrikulinę blokadą ir mažina širdies susitraukimų dažnį. Kartais dėl medikamento sukeliamos leukopenijos ir trombocitopenijos gali dažniau pasireikšti infekcinė liga, kraujuoti dantenos ir lėčiau gyti žaizdos. Taigi pacientai, kurie vartoja karbamazepino, privalo griežtai laikytis dantų ir burnos ertmės higienos ir, jeigu reikia gydyti dantis, apie tai, kad vartoja medikamento, būtinai turi informuoti stomatologą.

Gali padidėti jautrumas šviesai.

Jeigu ligonis vartoja karbamazepino, gali pakisti kai kurių klinikinių ir laboratorinių mėginių: nėštumo nustatymo, kepenų funkcijos, cholesterolio, trigliceridų, baltymų, skydliaukės hormonų kiekio ir kt., rodmenys.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Karbamazepinas gali sąveikauti su kai kuriais medikamentais, todėl jo ir kitokių preparatų reikia vartoti atsargiai. Nepageidaujamos sąveikos profilaktikai patariama nustatyti tikslią dozę bei stebėti vaisto koncentraciją kraujo serume. Toliau aprašyta karbamazepino ir kitokių dažniau vartojamų medikamentų tarpusavio sąveika.

Vartojant karbamazepino ir kitokių traukulius slopinančių vaistų (fenitoino, fenobarbitalio, hidantoino, sukcinimido, valprojinės rūgšties, valproatų ir barbitūratų), stiprėja abipusis skaidymas, kadangi aktyuojama kepenų mikrosomų fermentų sistema. Karbamazepinas reikšmingai trumpina fenitoino, varfarino, doksiciklino ir teofilino biologinį pusinės eliminacijos periodą. Kraujo plazmoje sumažėja haloperidolio ir valprojinės rūgšties koncentracija. Eritromicinas, cimetidinas, propoksifenas, izoniazidas, fluoksetinas ir kalcio kanalų blokatoriai didina karbamazepino koncentraciją kraujo plazmoje, todėl didėja apsinuodijimo šiuo vaistu pavojus. Tokia sąveika galima ir tuo pat metu vartojant ličio preparatų. Karbamazepinas daro įtaką skydliaukės veiklai, didina ksantinų skaidymą kepenyse, todėl didėja teofilino klirensas.

Preparatas skatina kepenų mikrosomų fermentų sistemos aktyvumą bei antikoaguliantų metabolizmą, todėl mažėja pastarųjų preparatų poveikis. Tokiu atveju, norint nustatyti tinkamą dozę, būtina tikrinti protrombino laiką. Karbamazepinas mažina kortikosteroidų preparatų poveikį. Antidepresantai (tricikliai, haloperidolis, loksapinas, maprotilinas, fenotiazinai arba tioksantinai) veikia CNS, todėl stiprėja karbamazepino sukeliamas slopinimas, mažėja traukulių slenkstis, bei jų slopinimas, gali stiprėti anticholinerginis poveikis, atsirasti sumišimas bei delyras. Jei karbamazepino vartojama su paracetamoliu, didėja hepatotoksinio poveikio pavojus. Toksinį karbamazepino poveikį gali stiprinti diltiazemas, verapamilis, estrogenų preparatai bei kontraceptikai.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Medikamentas prasiskverbia per placentos barjerą, yra žinoma, kad jis sukelia vaisiaus pažeidimą, todėl nėščioms moterims karbamazepino vartoti nerekomenduojama.

Vaistas patenka į motinos pieną, jame vaisto koncentracija, atitinka 60  karbamazepino koncentracijos, esančios motinos kraujo plazmoje, todėl naujagimiui dažniau galimas nepageidaujamas poveikis.

Jeigu nėštumo laikotarpiu karbamazepino vartoti būtina, reikia atidžiai tikrinti medikamento koncentraciją motinos kraujo plazmoje, nes nustatyta, kad žalingas poveikis vaisiui pasireiškia tik tuomet, kai ji didesnė.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Kol palaikomoji dozė tinkamai nenustatyta ir kol liga, t. y. skausmo sindromas, neišnykęs, vairuoti transportą ir prižiūrėti veikiančius įrenginius nerekomenduojama. Žmonėms, sergantiems epilepsija, tokia veikla draudžiama.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Dažniausiai atsirandantis poveikis

Mieguistumas, svaigulys, pykinimas, vėmimas, dvejinimasis akyse, judesių koordinacijos sutrikimas.
Ligoniams, ypač vartojantiems didelę karbamazepino dozę, gali padažnėti traukulių preipuoliai.

Nepageidaujamas poveikis, kurį turi kontroliuoti gydytojas

padidėjęs jautrumas medikamentui (jeigu ligonio jautrumas tricikliams antidepresantams yra padidėjęs, jis gali būti padidėjęs ir karbamazepinui, todėl tokiu atveju medikamento reikia vartoti atsargiai);
alerginė reakcija, Stivenso ir Džonsono sindromas, toksinė epidermio nekrolizė, odos išbėrimas, dilgėlinė, niežulys;
į raudonąją vilkligę panašus sindromas: išbėrimas, dilgėlinė, niežulys, gerklės, kaulų bei sąnarių skausmas, neįprastas nuovargis ir silpnumas;
gydymo pradžioje pasireiškiantis kepenų ir kasos funkcijos sutrikimas, kuris išnyksta per keturis mėnesius (būtina kontroliuoti gydymo eigą);
centrinės nervų sistemos pažeidimas: dvejinimasis akyse, nistagmas, ypač vaikams – elgesio pakitimas, ilgai trunkantis galvos skausmas, silpnumas ir neįprastas mieguistumas, traukulių padažnėjimas;
sunkus viduriavimas;
hiponatremija (kaip vėlyva gydymo pasekmė); ypač pagyvenusiems žmonėms, kurie serga širdies liga dėl antidiurezinio hormono atpalaidavimo stimuliavimo organizme susilaiko skysčiai, sumažėja osmoliariškumas bei natrio jonų koncentracija. Letargija, silpnumas, pykinimas, vėmimas, sumišimas, priešiškumas, neurologinis sutrikimas, stuporas arba padažnėję priepuoliai gali būti natrio koncentracijos sumažėjimo kraujo serume požymiai.

Retai atsirandantis nepageidaujamas poveikis

Gali pasireikšti adenopatija, limfadenopatija, kraujo sudėties sutrikimas (t. p. aplazinė anemija), agranulocitozė, eozinofilija, leukopenija, pancitopenija, trombocitopenija, kaulų čiulpų veiklos slopinimas, poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai (t. p. širdies ritmo sutrikimas), širdies atrioventrikulinė blokada, bradikardija, širdies veiklos nepakankamumas, pabrinkimas, hipertenzija, hipotenzija, alpulys, hepatitas, hipokalcemija, inkstų veiklos sutrikimas, tromboflebitas.

Jeigu atsiranda nepageidaujamas poveikis, būtina nutraukti vaisto vartojimą, kasdien tikrinti kraujo ląstelių kiekybinę sudėtį, nustatyti trombocitų ir retikulocitų kiekį, kraujodarai tikrinti atlikti kaulų čiulpų biopsiją.

4.9 Perdozavimas

Perdozavus karbamazepino, gali atsirasti sąmonės pritemimas, koma, didesnis dirglumas, traukuliai, kvėpavimo slopinimas, anurija, oligurija, šlapimo susilaikymas, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimas (t. p. tachikardija), mėšlungis, tikas, judesių koordinacijos sutrikimas, atetoziniai judesiai, choreoatetozė, sprando raumenų rigidišumas, vyzdžių išsiplėtimas.

Perdozavus reikia sukelti vėmimą, išplauti skrandį, duoti aktyvuotos anglies bei vidurių laisvinamųjų preparatų. Jeigu apsinuodijimas sunkus, tinka greita ir stipri diurezė. Atsiradus hipotenzijai ir ištikus šokui, reikia aukščiau pakelti gulinčio apsinuodijusio paciento kojas, į veną lašinti skysčių, vartoti kraujagysles sutraukiančių preparatų. Būtina atidžiai stebėti širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, inkstų veiklą, kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, išsiskiriančio šlapimo kiekį.

5. FARMAKOLOGINĖS savybės

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – antiepilepsiniai vaistai. ATC kodas – N03A F01

Karbamazepinas yra triciklis iminostilbeno darinys, chemine struktūra artimas tricikliams antidepresantams (imipraminui). Jis, kaip ir fenitoinas, slopina židininį aktyvumą, slopina jaudinimo impulsų sklidimą potencialus, veikia sistemą fermentų, kurie moduliuoja mediatorius. Medikamentas labai mažina polisinapsinę reakciją ir blokuoja potetaninius potencialus. Toks poveikis tikriausiai yra susijęs su nuo įtampos priklausomais natrio jonų kanalais (vaistas lėtina jų atsigavimo greitį). Manoma, kad neuralgijos slopinimas atsiranda ir dėl medikamento poveikio GABAb receptoriams bei gal būt yra susijęs su kalcio kanalais.

Karbamazepino sukeliamą manijos ir psichozės slopinimą galima paaiškinti po antitraukuliniu ir antineuralginiu poveikiu. Pastebėta, kad karbamazepinas gali mažinti depresiją, atpalaiduoti raumenis ir sunormalinti širdies ritmą.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Iš virškinimo trakto organizmas lėtai pasisavina visą išgertą karbamazepiną, tačiau pasisavinimo greitis kinta. Biologinis pasisavinimas būna daug didesnis tuo atveju, jei vaisto geriama valgio metu, nei tuomet, kai žmogus būna nevalgęs. Skrandžio sulčių rūgštingumą mažinantys preparatai nekeičia biologinio medikamento pasisavinimo. Išgėrus pirmą dozę, didžiausia preparato koncentracija kraujo plazmoje atsiranda vidutiniškai po 6 valandų (2 – 24 valandų), kai koncentracija serume yra nusistovėjusi – vidutiniškai po 3 valandų (1 – 5 valandų). Vaisto vartojant ilgai, dėl autoindukcijos padidėja jo šalinimas iš organizmo. Apie 25  karbamazepino kraujo plazmoje būna laisvo. Prie plazmos baltymų prisijungia 55 – 59  (vaikų) ir 76  (suaugusių žmonių) kraujyje esančio vaisto. Karbamazepiną metabolizuoja kepenys, atsiradę skilimo produktai yra 10,11 – epoksidas, transdiolis ir hidroksimetilakridano dariniai. Aktyvusis karbamazepino skilimo produktas yra 10,11 – epoksidekarbamazepinas, kuris sukelia antiepilepsinį, antineuralginį bei antidepresinį poveikį. 72  dozės išsiskiria su šlapimu, 28  - su išmatomis. Medikamento vartojant ilgai, skilimo produktų padaugėja iki 35 . Išgėrus vienkartinę dozę, pusinės eliminacijos iš kraujo plazmos laikas yra 35 valandos, vaisto vartojant ilgai – 11 – 27 valandos. Gydomoji karbamazepino koncentracija yra 6 – 12 mkg/ml, tačiau ji gali labai kisti. Jeigu koncentracija yra didesnė kaip 9 mkg/ml, gali atsirasti nepageidaujamas medikamento poveikis. Gydomojo poveikio pradžia kiekvieno žmogaus organizme nevienoda: sergantiems epilepsija poveikis atsiranda po kelių dienų ar mėnesio, neuralgija – po 8 – 72 valandų, psichoze – po 7 – 10 dienų. Preparatas per 30 – 60 minučių prasiskverbia per placentą ir patenka į vaisiaus audinius.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Ūminis toksinis poveikis
Preparato davus lakti, LD50 pelėms buvo 1100 – 3570 mg/kg kūno svorio, žiurkėms – 3850 – 4025 mg/kg kūno svorio, triušiams – 1500 – 2680 mg/kg kūno svorio, jūrų kiaulytėms – 920 mg/kg kūno svorio.

Kancerogeninis ir mutageninis poveikis
Tyrimų metu nustatyta, kad karbamazepinas žiurkėms sukelia kancerogeninį poveikį, tačiau žmonėms jo nepastebėta. Sprague – Dawley žiurkėms buvo duodamos 25 mg/kg, 75 mg/kg ir 250 mg/kg kūno svorio dozės. Nustatyta, kad priklausomai nuo dozės patelėms padažnėja hepatoceliulinių neoplazmų, o patinams – gerybinių intersticinių sėklidžių ląstelių adenomų.

Nėštumas ir dauginimasis
Karbamazepinas prasiskverbia per placentos barjerą. Kūdikių, kurių motinos nėštumo laikotarpiu vartojo preparato, palyginti su nevartojusių karbamazepino, galvos perimetras gali būti mažesnis, jie gali mažiau sverti, gimti su kaukolės ir veido defektais, hipoplaziniais nagais, lėčiau vystytis, jų stuburas gali būti įskilas.

Tyrimų metu nustatyta, kad vaikingoms patelėms davus dozes, kurios 10 – 25 kartus viršija gydomąją žmogui skiriamą dozę, jaunikliams atsiranda zuikio lūpa, letenų deformacija, banguotų šonkaulių ir kitų apsigimimų. Nustatyta, kad davus karbamazepino ir kitokių traukulius slopinančių medikamentų, šiek tiek padidėja teratogeninis poveikis.

Vaistas patenka į motinos pieną, jame atsiranda koncentracija, atitinkanti 60  preparato koncentracijos, esančios motinos kraujo plazmoje, todėl dažniau galimas naujagimio pažeidimas. Tyrimų metu gyvūnams sugirdžius didesnę dozę nustatyta, kad būna mažesnis atsivestų jauniklių kūno svoris.

Žindymas
Karbamazepinas išsiskiria su motinos pienu.

6. farmacinė informacija

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Mikrokristalinė celiuliozė
Povidonas
Glicerolis
Krospovidonas
Bevandenis koloidinis silicio dioksidas
Talkas
Magnio stearatas

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

3 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25 C temperatūroje.
Laikyti gamintojo pakuotėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos ir drėgmės.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Gamintojo pakuotė, kurioje yra 50 Carbamazepin Actavis 200 mg tablečių.

6.6 Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu instrukcija

Specialių reikalavimų nėra.