Įvadas
Anemija žinoma nuo seniausių laikų. Jau XVI amžiaus viduryje pasirodė pirmieji įrašai apie anemiją ir galimas jos priežastis. Iki šių laikų ši liga – didelė sveikatos problema, su kuria susiduria net 12 proc. išsivysčiusių šalių gyventojų. Adekvatus ligos diagnozavimas ir gydymas, dar iki išsivystant anemijai, labai svarbus šeimos gydytojo darbe, nes gali sumažinti anemijos komplikacijų riziką. Todėl būtina teisingai įvertinti ligą ir tinkamai pasirinkti medikamentus.
Anemijų patogenezė ir klasifikacija
Anemija – patologinė būklė, kuriai būdingas per mažas eritrocitų ir / arba hemoglobino kiekis kraujyje, todėl pablogėja deguonies transportas į audinius ir kyla audinių hipoksija. Anemijos skirstomos pagal etiologiją (geležies, folatų stokos, posthemoraginės, kt.), klinikinę eigą (ūmios ir lėtinės), mažakraujystės sunkumo laipsnį. Vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos ir Nacionalinio vėžio instituto rekomendacijomis, anemijos laipsnius atitinka šios hemoglobino normos ribos: lengva anemija (pirmo laipsnio) – hemoglobino ne mažiau nei 100 g/l; vidutinė (antro laipsnio anemija) – 100–80 g/l; sunki (trečio laipsnio) – 79–65 g/l; kai hemoglobinas nukrinta mažiau nei 65 g/l, būklė yra pavojinga gyvybei (ketvirto laipsnio anemija). Suaugusiųjų vidaus ligų klinikinėje praktikoje dažniausiai pasitaiko geležies, vitamino B12 ir folatų stokos anemija, lėtinių ligų sukelta anemija. Taip pat anemijos klasifikuojamos pagal etiologiją:
1) anemija po nukraujavimo (ūminė ir lėtinė);
2) anemija dėl sutrikusios eritropoezės;
Anemija dėl sutrikusios eritropoezės dar skirstoma į grupes pagal eritrocito dydį ir tūrį (1 lentelė).
