Aortos disekacija

Tai procesas, kurio metu kraujas patenka tarp aortos sienelės sluoksnių (lapelių) ir sukelia jų atsiskyrimą. Manoma, jog procesas prasideda esant aortos vidinio lapelio įplyšimams, per kurį kraujas patenka tarp sienelės lapelių ir jie ima atsiskirti. Dažniausiai atsisluoksniavimas plinta sienele tolyn nuo širdies (anterogradinis plitimas), bet pasitaiko ir atvirkštinių variantų (retrogradinis plitimas). Tai labai pavojinga būklė, ypač jei pažeisti visi tris aortos sienelės lapeliai. Plyšus aortai, žmogus gali nukraujuoti. Mirtingumas siekia iki 80%. 50% pacientų miršta dar nepasiekę ligoninės.

Aorta laikoma stambiausia organizmo arterija. Ji išeina iš kairiojo skilvelio, formuoja arką, leidžiasi žemyn, formuoja pilvine aortą ir skylą į smulkesnes organizmo arterijas. Jomis keliauja deguonies prisotintas kraujas iš kairės širdies pusės. Aortos sienelė sudaryta iš trijų sluoksnių: adventicijos, vidurinio ir vidinio lapelių. Lapelius tarpusavyje jungia fibrozinės skaidulos, todėl aorta yra tokia elastinga ir atlaiko didelį kraujo srovės spaudimą. 

Vyrams aortos disekacija pasireiškia dažniau nei moterims, juodaodžiams – dažniau nei baltaodžiams. Moterims iki 40 metų amžiaus dažniausiai disekacija atsiranda nėštumo metu ar ankstyvo pogimdyviniu periodu. 75% atvejų diagnozuojama 40 – 70 metų amžiuje. Pikas  - 50 – 65 metai. Sergantiems specifinėmis jungiamojo audinio ligomis, pavyzdžiui, Marfano sindromu, 3 – 4-ajame gyvenimo dešimtmetyje.

Disekacijai atsirasti svarbiausias veiksnys – aortos sienelę pažeidžiantis faktorius:

• Arterinė hipertenzija, jungiamojo audinio ligos ir vaskulitai.
• Įgimta širdies yda – dviburis aortos vožtuvas.
• Marfano sindromas - įgimta defektyvaus jungiamojo audinio liga.
• Turnerio sindromas – chromosominė liga, kurios metu trūksta pilnos chromosomos (normalų moters genotipą sudaro 46 chromosomos, kur paskutinioji pora – XX. Šio sindromo metu moteriškos lyties individas turi tik vieną X chromosomą vietoje būdingų dviejų).
• Krūtinės traumos – bukos, avarijų metų ir chirurginių intervencijų metu.
• Sifilis.

• Staigiai atsiradęs plėšiantis, duriantis ar aštrus skausmas.
• Retais atvejais pacientas gali alpti, pasireikšti paralyžius, raumenų jėgos nusilpimas,  širdies funkcijos sutrikimai.
• Priklausomai nuo aortos disekacijos lokalizacijos, gali reikštis tiek aukštas, tiek žemas kraujo spaudimas.
• Auskultuojant aortos klausymo projekcijoje gali būti girdima kraujo srovė.
  

Dėl skurdžios klinikos šią patologiją gali būti gana sunku diagnozuoti. Auksiniai standartais laikomi transezofaginė sonoskopija, magnetinis rezonansas ar kompiuterinė tomografija.

• D–dimerai, didesnė nei 500mcg/mL koncentracija leidžia atmesti aortos disekaciją, tačiau tuo atveju, kai šalia vystosi ir miokardo infarktas, šis tyrimas gali būti klaidinantis.
• Krūtinės ląstos rentgenograma - praplatėjęs aortos lankas, skystis pleuros ertmėje, trachėjos dislokacija gali būti būdingi daugeliui kitų patologijų.

Aortograma - dėl kontrasto naudojimo rekomenduojami kiti, mažiau invazyvūs diagnostikos metodai

Metodas priklauso nuo disekacijos lokalizacijos ir paciento anamnezės. Ligos metu turi būti mažinamas kraujo spaudimas: beta blokeriais, kalcio kanalų inhibitoriais ar nukraunant kairįjį skilvelį.

Operacinis metodas taikomas ūmiems ligoniams su komplikacijomis, taip pat tiems, kuriems:

• Užtrukęs preoperacinis įvertinimas.
• Sergant Marfano ar Ehlers–Danlos sindromais.
• Vyresnio amžiaus.
• Lydinti koronarinė širdies liga.
• Aneurizma.
• Širdies tamponada.
• Šokas.
• Buvęs infarktas ar insultas.
• Inkstų funkcijos nepakankamumas.

Savalaikė arterinio kraujo spaudimo kontrolė ir ankstyva disekacijos diagnostika.