Atmintis – viena iš svarbiausių CNS funkcijų, kurios pagrindu organizmas gali mokytis ir panaudoti savo patyrimą kasdieninio savo gyvenimo metu. Įgimta (arba rūšinė) atmintis – tai genuose užkoduota informacija, perduodama iš kartos į kartą. Įgyta (arba individuali) atmintis priklauso nuo veiksnių, kurie mums sukelia tam tikrus pojūčius, ir nuo procesų, kurių pagalba smegenys užkoduoja gautą informaciją, ją išlaiko ir, reikalui esant, atgamina. Įgyta atmintis yra tapati mokymuisi (taigi, ypač svarbi studentams ... ), todėl mes pagrindinai ir aptarsime šią atmintį.
Atminties vieta smegenyse. Buvo pastebėta, kad, sužalojus net labai plačias smegenų sritis, atmintis paprastai nesutrinka. Eksperimentiškai ir kliniškai buvo rasta, kad dvipusė Amono ragų (hipokampų) smegenyse rezekcija sutrikdo naujos informacijos įrašymą į atminties fondus. Pažeidus kairįjį hipokampą, sutrinka sugebėjimas įsiminti žodinę informaciją, o dešiniojo Amono rago pažeidimas sutrikdo regimąją, erdvinę bei muzikinę atmintį ( taigi, šias struktūras galima laikyti mūsų nuosavos biologinės “videokameros” įrašančiomis galvutėmis ...). Smegenų pusrutulių kaktinių skilčių žievės suardymas sutrikdo valingą informacijos paiešką atminties fonduose ir dėl to pasireiškia nekontroliuojamas informacijos įrašymas ir iškvietimas. Smilkininių galvos smegenų pusrutulių žievės suardymas sutrikdo atsiminimų eiliškumą (nėra teisingos atsiminimų sekos). Be to, struktūros, esančios viduriniame gumbure, o taip pat smegenų kamieno kylančioji aktyvuojančioji tinklinio darinio dalis turi didelę reikšmę informacijos įrašymui ir atgaminimui.
Individualios atminties saugojimas nėra susijęs su DNR metabolizmu. Galvojama, kad individualios atminties saugojime pagrindinai dalyvauja RNR, nes preparatai, skatinantys RNR sintezę ( pvz., amfetaminai), pagerina atsiminimo ir mokymosi galimybes. Eksperimentiškai buvo rasta, kad gyvūnų “mokymosi” metu jų smegenyse sustiprėja RNR sintezė. Be to, buvo rasta, kad mokymosi metu smegenyse susidaro žymiai daugiau naujų tarpneuroninių ryšių. Mokymasis tiesiogiai veikia smegenų struktūrinę organizaciją. Žmonėms ir eksperimentiniams gyvuliukams, gyvenantiems sudėtingesnėse (bet ne ekstremaliose!) gyvenimo sąlygose, susidaro daugiau tarpneuroninių sinapsių, sustorėja posinapsinės neuronų membranos kai kuriuose smegenų žievės sluoksniuose.
Šiuo metu pagrindiniu individualios atminties substratu yra laikomos sinapsės. Atsiminimo metu vyksta posinapsinių membranų baltyminių makromolekulių konformaciniai ir struktūriniai pokyčiai, jos pereina į neurono kūno baltymus.
Pagal laiką, kurį mūsų atmintyje išsilaiko gauta informaciją, galima atmintį suskirstyti į trumpalaikę, vidutinės trukmės ir ilgalaikę. Trumpalaikė atmintis – tai įsiminimas to, ką perskaitai, pamatai ar išgirsti net visai atsitiktinai. Galimybė atsiminti ir pakartoti tokią informaciją trunka tol, kol subjekto dėmesį atitraukia koks nors kitas dirgiklis. Šią atmintį galima patikrinti labai paprastai – tiriantysis pasako skaičių seriją (10) ir pacientas čia pat juos turi pakartoti ( norma 7±2). Trumpalaikės atminties stadija siejama su elektriniais procesais sinapsėse. Galvojama, kad trumpalaikis informacijos įrašymas įvyksta dėl elektrinio impulso reverberacijos uždarose neuronų grandinėse, trunkančios sekundės dalis. Trumpalaikės atminties sutrikimai paprastai pasireiškia tik asmenims su pritemusia sąmone ar kliedintiems ligoniams, o asmenims net su organiniais galvos smegenų pakenkimais žymesnių trumpalaikės atminties sutrikimų beveik nebūna.
Vidutinės trukmės atmintis leidžia atsiminti informaciją iki 24-48 val. ( ši atminties rūšis yra ypač išsivysčiusi studentams; pamėginkite paklausti studento, kuris išlaikė egzaminą, tų pačių dalykų, už kuriuos jis gavo 10, praėjus 3 dienoms po egzamino ... ). Ją patikrinti galima, paklausus ligonio apie kokius nors praeitą dieną buvusius įvykius, pvz., ką jis vakar valgė pietums. Tam, kad informacija būtų pervedama į vidutinės trukmės atmintį, reikalinga daug ilgesnė elektrinių impulsų reverberacija, kurią reikia palaikyti 2-12 minučių ( pamėginkite šį sakinį perskaityti 17 kartų iš eilės ...). Jos metu prasideda biocheminės reakcijos, kurios metu sinapsėse sintezuojamos naujos baltyminės makromolekulės ir neurospecifiniai baltymai. Eksperimentuose buvo išskirti ir tam tikri “atminties peptidai”, veikiantys posinapsinių membranų joninį laidumą. Šis atsiminimo etapas yra vadinamas konsolidacijos stadija. Konsolidacijos stadija – tai perėjimas į ilgalaikę atmintį. Ilgalaikė atmintis prasideda po šio periodo ir atsiminimai išlaikomi ilgiau, nei 24-48 val.
Teoriškai ilgalaikė atmintis leidžia išsaugoti informaciją visą gyvenimą. Būdai, kuriais iš ilgalaikės atminties paimama reikiama informacija, yra nežinomi. Net patys tobuliausi kompiuteriai pagal savo veikimo principus kažin ar nors kiek primena žmogaus smegenis pagal sugebėjimą rasti tam tikru momentu reikalingą informaciją. Kompiuterių kūrėjas N.Vineris, lygindamas pačių moderniausių kompiuterių ir žmogaus proto sugebėjimas, pasakė: - “kompiuteris yra nepaprastai darbštus idiotas, kuriam kiekvieną kartą, kai reikia rasti ką nors konkretaus, tenka peržiūrėti visą turimą informaciją”.
Atminties sutrikimai. Paprastai nurodomos dvi atminties sutrikimų rūšys: 1) defektai atmintyje apie jau buvusius įvykius (retrogradinė amnezija) ir 2) negalėjimas atsiminti dabarties įvykius (antegradinė amnezija). Nurodoma, kad žmogaus atmintis savo maksimumą pasiekia apie 30 jo amžiaus metus. Daugelis vidutinio amžiaus ir vyresni asmenys junta vis didėjantį, bet santykinai ribotą sunkumą, prisimenant pavardes bei dabarties įvykius, turinčius mažesnę reikšmę. Senėjimo metu sutrinka procesai, kurių pagalba informacija įrašoma į ilgalaikę atmintį. Tačiau, net ir stipriai nusilpus atminčiai, seni žmonės sugeba palaikyti pokalbį, kadangi jiems išlieka visa anksčiau susiformavusi kalbinė atmintis. Paprastai žodžiai ir funkcijos, kurias ligoniai išmoko iki 14 m. amžiaus, atsimenami normaliai ar beveik normaliai net ir tais atvejais, kai suaugusiems ligoniams yra smegenų pakenkimai, kurie žymiai sutrikdo atmintį ( taigi, dabar darosi aišku, kad užsienio kalbų reikia mokytis vaikystėje ir kodėl seneliai dažnai geriau susikalba su anūkais, negu tėvai ...).
Atminties sutrikimai gali pasireikšti sugebėjimo įsiminti informaciją sutrikimais ( sutrinka fiksacija), sugebėjimo išlaikyti informaciją sutrikimais (sutrinka atminties retencija) ir sugebėjimo “iškviesti” reikiamą informaciją reikiamu momentu sutrikimais (atminties reprodukcijos sutrikimai). Tais atvejais, kai kiekybiniai atminties sutrikimai pasireiškia kartu su klaidinančia atminties informacija ( pvz., sumaišoma praeitis ir dabartis, realybė ir vaizduotė ir kt.), kalbama apie atminties disfunkciją ( arba paramnezijas).
Kiekybiniai atminties sutrikimai skirstomi į amneziją, hipermneziją ir hipomneziją. Amnezija – tai visiškas atminties netekimas. Kartais vidutinio amžiaus asmenims ir seneliams pasireiškia praeinanti visiška amnezija. Ligonis kelioms minutėms ar valandoms praranda antegradinę atmintį, nebesiorientuoja laike ir vietoje ir gali kelias valandas iš eilės klausinėti aplinkinių, kur jis yra ir kas čia atsitiko. Tokius priepuolius lemia laikinas smegenų kraujotakos sutrikimas abiejų pusių hipokampų ir gumburo srityse. Paprastai tokie priepuoliai liekamųjų reiškinių nepalieka.
Iš tokio pobūdžio sutrikimų galima būtų paminėti Korsakovo sindromą, atsirandantį dėl didelio laipsnio ilgalaikio vit.B1 deficito. Jo metu morfologiniai pokyčiai randami hipokampuose, speniniuose kūnuose ir gumburo branduoliuose. Šio sindromo metu visiškai prarandama antegradinė atmintis, nesiorientuojama aplinkoje ir laike, pasireiškia plepumas. Išsivysčiusiose šalyse šis sindromas dažniausiai atsiranda alkoholikams. Kartais jis būna kartu su kliedėjimo būkle, vadinama Vernikės sindromu (“baltoji karštinė”). Panašūs reiškiniai gali būti stebimi ir esant smegenų ischemijai, užsitęsus epileptinei būklei ar po subarachnoidalinės hemoragijos. Minėti procesai pažeidžia hipokampų neuronus, kurie normaliai atlieka mūsų “videomagnetofono galvutės” vaidmenį. Net vidutinio sunkumo smegenų trauma taip pat pradžioje sukelia visišką amneziją: po traumos sutrinka tarpneuroniniai ryšiai hipokampuose ir tarpinėse smegenyse. Pradžioje sutrinka antegradinė atmintis ir kiek mažiau retrogradinė atmintis. Daugumoje atvejų retrogradinės atminties defektai vėliau išnyksta, tuo tarpu sugebėjimas mokytis (antegradinė atmintis) sumažėja proporcingai traumos sunkumui. Yra pastebėta, kad pacientai, kurių amžius viršija 25 metus, po smegenų komocijos niekada pilnai neatgauna atminties galimybių. Kartais gana žymų (kartais ir stabilų) atminties sutrikimą sukelia Herpes virusų sukelti encefalitai, nes šis sukėlėjas turi polinkį sukelti uždegimus ir nekrotinius pakenkimus smilkininėse smegenų žievės srityse bei limbinėje sistemoje.
Hipermnezija pasireiškia atsiminimų ir ypač jų kiekio padaugėjimu. Toks atminties reprodukcijos sustiprėjimas sukelia mentizmo (ne nuo mentas, o nuo lot. mens – mintis) būklę, idėjų šuoliavimo būklę, mąstymo nerišlumą. Tokios hipermnezijos stebimos maniakinių būklių metu, taip pat pradinėse girtumo stadijose (vartojant alkoholį ar hašišą; prisiminkite savo svečių būklę, kai praeina pusvalandis po pirmo “drinko” ...).
Hipomnezija yra dažniausiai pasitaikanti atminties sutrikimo forma. Jos metu pirmiausiai sutrinka atminties retencija ir reprodukcija (atsiminimų išlaikymas ir atgaminimas). Paprastai žymiai sumažėja galimybės įsiminti dabarties įvykius: pirmiausiai užmirštama pati naujausia informacija, vėliau palaipsniui nyksta vis seniau gauta informacija, o galiausiai išnyksta automatizuoti įgūdžiai ( Ribo dėsnis). Ankstyvasis hipomnezijos požymis – negalėjimas prisiminti informacijos, reikalingos būtent šiuo momentu; kai jos nereikia, ji pati išplaukia į paviršių (pvz., patofiziologijos egzamino metu ir po to išėjus į koridorių ... ). Pirmiausia mažėja atmintis vardams, datoms, terminams. Vėliau blogėja orientavimasis laike, sutrinka sugebėjimas išdėstyti informaciją chronologine tvarka, išsitrina informacija apie tam tikrus gyvenimo laikotarpius.