Tai yra plokščiųjų kirmėlių, subrendusiosios stadijos gyvenančių žinduolių organizme, ir lervos stadijos šiltųjų vandenų moliuskuose sukeltos ligos. Yra penkios sukėlėjų rūšys, kurios yra išplitusios trijuose žemynuose.
Etiologija
Balta kirmėlė, 10–15 mm ilgio patinėlis, plokščios formos, užraitytais kraštais, turi kanalėlį. Jame prisitvirtinusi 15–30 mm ilgio patelė (19.8 pav., žr. sp. įkliją).
a) Schisostoma haematobium
Tai yra šlapimo ir lytinių organų (urogenitalinės) bilarziozės sukėlėjas. Suaugę parazitai turi tropizmą veniniams šlapimo pūslės ir tiesios žarnos rezginiams. Patelės deda kiaušinėlius į minėtų organų sieneles. Dalis jų išsiskiria su šlapimu, dalis lieka audiniuose ir sudaro granulomas.
Žmogus yra vienintelis šio parazito rezervuaras. Tarpiniai šeimininkai Bulinus ir Physopis šeimų moliuskai. Kirmėlės kiaušinėliai, išskirti į aplinką virsta lervomis, kurias suryja moliuskai. Žmogus užsikrečia tiesioginio sąlyčio (kontakto) būdu, maudydamasis (nors ir labai trumpą laiką – mažiau kaip 10 min.). Patekęs per odą jis krauju keliauja į vietą, kuriai būdingas didžiausias tropizmas. Šios kirmėlės patenka į paravezikalinius ir pararektalinius veninius rezginius. Visi parazitai panašiai vystosi, tik gali būti kitas tarpinis šeimininkas.
Klinikiniai požymiai
Dažniausiai kirmėlė pažeidžia šlapimo pūslę. Pirmasis simptomas yra mikrohematurija, iš pradžių – be jokio skausmo. Laikui bėgant, kraujo šlapime atsiranda vis daugiau, būna skausmingas šlapinimasis, skausmas plinta į tarpvietę, lytinius organus. Per ilgesnį laiką pažeidžiamas visa šlapimo (urogenitalinė), būna cistito, pielonefrito ar pielonefrozės požymių. Gali būti pažeisti visi lytiniai organai, visiems pažeidimams būdingi klinikiniai požymiai.
b) Schisostoma mansoni
Tai žarnyno ir kepenų bilarziozės sukėlėjas. Subrendusios kirmėlės skverbiasi į veninius žarnyno mezenterinius (pasaito) rezginius ir kepenis. Jo gyvenimo trukmė aplinkoje – iki 10 metų, nereikia žmogaus. Gamtoje rezervuaras yra graužikai (apie 30 rūšių). Tarpiniai šeimininkai – moliuskai. Šios ligos paplitimas parodytas 8 pav. Dažniausiai ji nustatoma atogrąžų Afrikoje. Be to, tai vienintelis sukėlėjas, nustatomas Antilų salose ir Pietų Amerikoje. Jam artimas yra S. intercalatum. Abu sukėlėjai sukelia žarnų ir kepenų pažeidimus.
Klinikiniai požymiai
Būna įvairaus dažnio viduriavimas, panašus į šigeliozę, arba užkietėjimai, sukeliantys labai stiprius pilvo skausmus. S. intercalatum dažniau pažeidžia tiesiąją žarną. Būdinga, kad išmatose būna kraujo priemaišų. Taip pat šie sukėlėjai sukelia kepenų pažeidimą, pasireiškiantį kepenų padidėjimu, kurio padarinys yra vartų venos hipertenzija.
c) Schisostoma japonicum
Sukelia arterioveninę bilarziozę. Subrendusios kirmėlės iš plexus mezentericus (pasaitinio rezginio) pasiekia plaučių arteriją. Jo rezervuaras yra žmonės ir labai daug laukinių ir naminių gyvūnų. Tarpinis šeimininkas – moliuskai Oncomelania. Tai yra pats pavojingiausias šios ligos sukėlėjas. Jis yra tik Azijos parazitas, paplitęs Japonijoje, Taivane, Kinijoje, Filipinuose ir Celebeso jūroje. Artimas jam sukėlėjas yra S. mekongi.
Klinikiniai požymiai
Tai sunkiausia šios ligos forma, pasireiškianti hepatosplenomegalija, gelta, kraujavimu iš žarnyno sukeltu portinės hipertenzijos, ascitu, bei hipersplenizmu. Ligos prognozė visada labai bloga.
d) Schisostoma intercalatum
Sukėlėjas būna perirektaliniuose veniniuose rezginiuose. Liga nustatoma tik Afrikoje (9 pav.) griežtai apibrėžtoje teritorijoje. Nežarninę bilarziozę sukelia didelė embolija gyvų kirmėlių kiaušinėlių pro portokavalinę anostomozę. Atsiranda širdies bei kraujagyslių ir nervų sistemų pažeidimai. Dažniausi jų sukėlėjai yra S. mansoni ir S. japonicum.
Diagnostika
Šia liga gali sirgti grįžę iš endeminės vietos turistai, kurie maudėsi upėse, ežeruose ar baseinuose. Pirmieji įtartini ligos požymiai būna karščiavimas, hematurija ir kraujas išmatose. Kartais kraujo tyrimu nustatoma eozinofilija.
Jei parazitai dar nesubrendę, diagnozę pagrindžia eozinofilija ir savitųjų antikūnų nustatymas kraujyje praėjus 4–6 savaitėms po maudymosi. Taikomi imunofluorescencijos, hemagliutinacijos slopinimo ir ELISA metodai. Kai kirmėlių kiaušinėliai subręsta, jų galima rasti šlapime ir išmatose arba gleivinėje (granuloma) atlikus biopsiją. Jie atsiranda praėjus 2–3 mėnesiams po maudymosi užterštame vandens telkinyje. Atsižvelgiant į kirmėlių kiaušinėlius, galima nustatyti ligos sukėlėjo rūšį.
Šlapimo takų pažeidimo atveju atliekama cistoskopija, intraveninė urografija arba echotomografija. Atsiradus CNS pažeidimams, atliekamas BMR tyrimas ir patikslinama pažeidimo vieta.
Gydymas
Gydymas pradedamas vėliau, po invazinės fazės. Skiriama prazikvantelio (Biltracide) 40 mg/kg per 1 arba 2 kartus, vieną dieną (arba 4 tabl. po 600 mg, jeigu yra šlapimo ir lytinių organų ir žarnų bilarziozė) ir 60 mg/kg, jeigu yra arterioveninė bilarziozė. Kartais, jeigu vaistai negydo, tenka skirti chirurginį gydymą. Po gydymo pacientas stebimas ir tikrinamas po 2, 6 ir 12 mėn.
Pasveikimas patvirtinamas kraujo tyrimu – išmatose ir šlapime nėra sukėlėjo kiaušinėlių. Žuvę kiaušinėliai gali po gydymo skirtis keliolika mėnesių. Žuvus kirmėlėms, gali padidėti eozinofilija bei antikūnų titrai kraujyje. Jų normalizacija būna tik po 10–12 mėnesių. Išliekant hematurijai arba didėjant eozinofilijai, gydymą kartais reikia pakartoti.
Profilaktika
Kova su moliuskų paplitimu, žmonių, turinčių kirmėlių, gydymas bei sanitarijos ir higienos sąlygų gerinimas žmonių bendruomenėje. Daugelyje endeminių židinių yra skiriamas profilaktinis gydymas prasikvanteliu, kuris mažina sukėlėjų turėtojų skaičių. Būtina įspėti turistus, kad jie maudytųsi tik tam skirtose vietose – baseinuose prie viešbučių.
Svarbu žinoti:
- Bilarzioze galima užsikrėsti maudantis šiltame vandenyje, kur yra tarpinių ligos pernešėjų – moliuskų.
- Ligos simptomai priklauso nuo sukėlėjo rūšies.
- Hematurija yra šlapimo ir lytinių organų (urogenitalinės) bilariozės požymis.
- Ligą padeda įtarti eozinofilija esant klinikiniams ir epidemiologiniams duomenims.
- Ligą padeda nustatyti sukėlėjų kiaušinėliai šlapime, išmatose arba biopsinėje (tiesiosios žarnos, šlapimo pūslės, kepenų) medžiagoje.
- Diagnozę patvirtina serologiniai tyrimai, gydoma prazikvanteliu.
- Ligos profilaktika – kova su vandens užteršimu moliuskais, parazitų turėtojų gydymas ir sanitarijos sąlygų gerinimas.
Alvydas Laiškonis "Tropinės ir keliautojų ligos", Kaunas, 2009