Distimija

Tai nuotaikos sutrikimas, kuriam būdingi tokios pačios elgesio ir somatinės problemos kaip ir depresijai, tačiau su lengvesniais ir ilgiau besitęsiančiais simptomais. Šis terminas atsirado 1970 metais ir pakeitė depresyvios asmenybės išsireiškimą.

Yra įrodyta, jog tam tikri neurologiniai sutrikimai gali nulemti ligos atsiradimą. Nustatyta, jog yra skirtumų tarp sveikų ir sergančių žmonių tam tikrų galvos smegenų struktūrų (kelinio kūno ir kaktinės skilties). Migdolinis kūnas (atsakingas už neigiamas emocijas, pavyzdžiui baimę) ir insula (atsakinga už liūdesį) yra aktyvesni sergant distimija. Sveikiems individams būdingos ryškesnės visų tipų emocijos, tuo tarpu sergančių emocijos yra slopinamos, siekiant apsaugoti save nuo pernelyg stiprios reakcijos į neigiamus dalykus.

Moterys šiuo sutrikimu serga dažniau nei vyrai.

Liga gali būti ir genetiškai paveldima. Kiti faktoriai yra stresas, socialinė izoliacija ir socialinio palaikymo trūkumas. Du trečdaliai sergančiųjų turi lydinčią somatinę ar psichinę ligą, nerimo sutrikimą, ciklotimiją, priklausomybę nuo vaistų ar alkoholio. Remiantis studijomis įrodyta, jog iki 95% sergančių distimija per 10 metų patiria bent vieną sunkios depresijos epizodą. Didžiausia problema atsiranda kuomet, kai sergantis distimija patiria sunkios depresijos epizodą. Pacientą tampa sunku gydyti, nes jis šia būklę priima kaip natūralią savo asmenybės dalį, jiems būdingas daug stipresnis beviltiškumo jausmas.

Distimijai būdingi simptomai yra  sumažėjęs darbingumas, žemas savęs vertinimas ir sumažėjęs gebėjimas džiaugtis kasdieniais dalykais. Vidutinio sunkumo liga gali sąlygoti bet kokį stresinių situacijų ir nesėkmių vengimą. Sunkiais atvejais pacientai gali vengti net ir kasdienės veiklos. Ligą sunku diagozuoti dėl to, jog pacientai savo simptomus gali maskuoti pasitelkę socialines situacijas. Paprastai distimija pasireiškia lydima ir kitų fizinių, psichinių ligų ar priklausomybių. Suicidinės tendencijos taip pat dažnos. Diagnostiniai kriterijai:
1.    Bloga nuotaika didžiąją dalį dienų didžiąją dienos dalį per dvejus metus.
2.    Esant prastai nuotaikai būdingi du ir daugiau požymių:

• Sumažėjęs/padidėjęs apetitas.
• Sumažėjęs/padidėjęs išmiegamų valandų kiekis.
• Silpnumas.
• Sumažėjusi savivertė.
• Sumažėjęs gebėjimas susikaupti ar priimti sprendimus.
• Beviltiškumo jausmas.

3.    Simptomai per dvejus metus buvo išnykę nedaugiau kaip 2 mėnesiai iš eilės.
4.    Per dvejus metus įvykęs sunkios depresijos epizodas.
5.    Pacientas neturėjo manijos, hipomanijos ar mišraus sutrikimo.
6.    Pacientui nėra diagnozuota ciklotimija.
7.    Nėra lėtinės psichozės (šizofrenijos, didybės manijos) dalis.
8.    Būklė nėra sąlygota fizinės ligos, vaistų ar priklausomybės.
9.    Simptomai trikdo socialinį, darbo, akademinį funkcionavimą.

1.Psichoterapija: elgesio-kognityvinė, psichodinimaninė, tarpasmeninė. Taip pat veiksmingos ir grupinės terapijos. Pacientui svarbu išmokti suprasti, kokios jo simptomų šaknys ir kaip juos valdyti.
2.Medikamentinis gydymas: pirmo pasirinkimo vaistai yra seratonino reabsorbcijos inhibitoriai (fluoksetinas, paroksetinas, sertralinas ir fluvoksaminas). Šie medikamentai yra geriausiai tuoleruojami ir sukelia mažiau šalutinių reiškinių. Monamino oksidazės inhibitoriai ir triacikliai antidepresantai taip pat efektyvūs gydantis sutrikimą.
3.Derinant medikamentinį gydymą ir psichoterapiją, teigiamas atsakas stebimas 75% atvejų.
4.Esant atsparumui minėtam gydymui, tikslinga pridėti litį, skydliaukės hormonus, buspironą, bupropioną, stimuliantus ir mirtazapiną.

http://en.wikipedia.org/wiki/Dysthymia