Dažnai išbėrus odą ar gleivinę, liga pasireiškia tokiais bendraisiais simptomais, kaip bendras negalavimas, silpnumas, pakilusi kūno temperatūra. Be jų būna ir vietinių simptomų, kurie gali būti subjektyvūs (skundai – niežulys (būdingas niežams, dilgėlinei, neurodermitui; nebūdingas – psoriazei, piodermijai), deginimas, dilgčiojimas, skausmas ir kt. Labiau odą niežti vakarais ir naktimis, kai patale ji sušyla) ir objektyvūs (įvertinama odos spalva, turgoras, drėgnumas, blizgesys, vietinė temperatūra. Bėrimai palpuojami). Odos bėrimai būna uždegiminiai (dauguma) ir neuždegiminiai (pigmentinės dėmės, navikai, atrofija, hiperkeratozė).
Pirminiai odos išbėrimo elementai.
Tai tokie bėrimai, kurie atsiranda sveikoje odoje, dėl pirminės tiesioginės reakcijos į egzogeninį ar endogeninį dirgiklį. Šie bėrimo elementai skirstomi:
Netuštuminius (infiltracinius):
Dėmė (macula). Tai odos ar gleivinės nuolatinis ar laikinas spalvos pasikeitimas. Ji savo konsistencija ir reljefu nesiskiria nuo aplinkinių audinių. Dėmės būna:
Kraujagyslinės (maculae vasculosae), kurios esti uždegiminės (atsiranda išsiplėtus tikrosios odos spenelinio sluoksnio kapiliarams) ir neuždegiminės. Jos būna rausvos, kartais su melsvu atspalviu. Paspaudus dėmė išnyksta, o atleidus vėl atsiranda.
Pagal dydį jos skiriamos: Rozeolės (lašo dydžio); Eritema (raudonė. Monetos dydžio); Eritrodermija (viso kūno paraudimas).
Gali būti vazomotorinės kilmės neuždegiminės dėmės atsirandančios susijaudinus, tai – erythema emotionale, s. erythema e pudore. Arba dėmės atsiradusios dėl UV spindulių poveikio. Grupinis odos iš bėrimas vadinamas egzantema (exanthema), o gleivinės enantema (enanthema). Dėmės dėl išsiplėtusių kapiliarų – telagiektazijomis. Įgimtos dėmės vadinamos – kraujagysliniais apgamais (naevi vasculosi).
Hemoraginės (maculae hemorragicae), atsiranda, kai į aplinkinius audinius patenka eritrocitų (plyšus kraujagyslei, padidėjus jos laidumui, sutrikus krešėjimui). Jos paspaudus neišnyksta. Spalva – rausva, mėlyna, žalsva, geltona.
Pagal didumą skiriamos: Petechijos (smulkios, pavienės, taškinės); Purpura (gana dažnai simetriškai išsidėsčiusios); Ekchimozės (dažniausiai trauminės kilmės); Vibices (dryžuotos linijinės kraujosruvos); Hematomos (ribotos, poodinės mėlynės); Sugillatio, Suffusio (labai išplitusios kraujosruvos.
Pigmentinės (maculae pigmentosae), formuojasi dėl įgimto ar įgyto odos pigmentacijos sutrikimo (dyschromia)
Kai yra hiperpigmentacija, atsiranda rudų ir juodų dėmių – strazdanų/šlakų (ephelides), rudmių (chloasmata), plokščiųjų apgamų (naevi pigmentosi), iškiliųjų apgamų (lentigines). Mėlynos dėmės (maculae ceruleae) atsiranda įkandus kirkšninėm utėlėm. Difuziškai oda nusidažo sergant gelta, hemochromatoze, Adisono liga.
Kai yra depigmentacija, atsiranda baltų dėmių. Įgytos: baltmė (vitiligo), sifilinė leukoderma, (antrinė leukoderma (kai išnyksta pirminiai bėrimo elementai (psoriazės metu)). Įgimtos: visos odos – albinizmas; riboti – naevus congenitus.
Iškilimas (papula). Tai ribotas epidermio proliferatas, dermos infiltratas arba abu kartu. Skersmuo iki 10mm. Spaudžiant pablykšta. Jos dažniausiai uždegiminės kilmės. Kiekvienai ligai būdingas papulės dydis, spalva, paviršius, konsistencija. Nykstant papulei, jos infiltratas rezorbuojasi, paviršius pleiskanoja, papulė plokštėja ir virsta pigmentuota ar depigmentuota dėme. Papulės niekuomet neišopėja, nepalieka randų. Pagal dydį skiriamos: Miliarinės (lichenoidinės, folikulinės); Lentikulinės; Numulinės.
Mazgelis (nodulus). Tai ribotas susikaupimas cholesterolio ar kt. medžiagų, o kartais ir infiltratas (ksantomos, ksanteliazmos). Yra liga – prurigo nodularis.
Mazgas (nodus). Uždegiminis elementas, siekiantis poodį ir gilesnes struktūras. Mazgo centre prasideda nekrozė, išopėja audiniai, gyjant lieka randas. Kartais gali rezorbuotis neišopėdamas.mazgai skiriami nespecifiniai ir specifiniai (TBC (skrofulioderma), raupai (leproma), sifilis (guma)). Mazgo formos gali būti odos navikai.
Gumbelis (tuberculum). Tai lėtinės eigos uždegiminis, kompaktiškas netuštuminis ribotas odos iškilimas, siekiantis tikrosios odos tinklinį sluoksnį. Sutrikus mitybai gumbelio centre prasideda nekrozė, atsiveria opelė, užgijus lieka randas.
Pūkšlė (urtica). Ribota, staiga atsiradusi spenelinio sluoksnio edema, kuri greitai ir pranyksta. Jos būna rausvos ar baltos su paraudusiu lankeliu. Dydis įvairus. Pranykus jokių pėdsakų nelieka. Labai pabrinkus visai odai ir poodžiui atsiranda Kvinkės edema (oedema angioneuroticum).
Tuštuminius (ertminius):
Pūslelė (vesicula). Epidermio pakilimas prisipildęs serozinio skysčio, kartais gali būti ir kraujo. Jos būna vienakamerės ir dvikamerės. Kuo gilau susiformuoja pūslelės, tuo storesnė jų danga ir tuo sunkiau jos plyšta. Pūslelė gali baigtis: rezorbuodamasi, sudžiūdama į serozinį šašą, virsti erozija, ar pūlinuku. Kai pūslelė nesiekia spenelinio tikrosios odos sluoksnio , ji užgyja be rando. Kai smulkios, paraudusiu pamatu pūslelės išsidėsto grupėmis, liga vadinama pūsleline (herpes). Jei plyšta pūslelės gleivinėje, susidaro aftos.
Pūslė (bulla). Tai didesnis epidermio pakilimas pripildytas serozinio skysčio.
Pūlinukas (pustula). Tai epidermio pakilimas pripildytas pūlių. Jį supa paraudusios odos laukelis. Jis gali lokalizuotis visuose odos sluoksniuose: raginiame – impetigo (streptokokų sukeltas – phlyctena); tikrojoje odoje ir poodyje – echtyma (nesusiję su odos priedais); susiję su plauko maišeliu – foliculitis; susijęs su riebalų liauka – acne; su prakaito liauka – hydradenitis.
Cista (cystis). Tai tikrojoje odoje ar giliau esantis jungiamojo audinio kapsule apsuptas darinys, prisipildęs skysto ar kieto (gleivių, riebalų ir kt.) turinio.
Jie atsiranda iš pirminių. Skiriami:
Pigmentinės ir depigmentuotos dėmės, atsiranda išnykus pirminiams bėrimams (antrinė leukoderma).
Pleiskanos, žvynai (squamae), tai atsiskiriančios raginio sluoksnio ląstelių plokštelės. Pleiskanojimas gali būti smulkus (squamatio furfuracea) ir stambus (squamatio membranacea). Pleiskanų spalva priklauso nuo jose esančio oro, riebalų kiekio.
Šašai (crustae), tai odos defekto sudžiuvęs serozinis ir/ar pūlinis skystis, kraujas ar jų mišinys. Daugiasluoksnis kraujingai-pūlingas šašas, vadinamas rupia.
Erozijos (erosiones), epidermio paviršinis defektas, susidaręs plyšus pūslelei ar pūlinukui. Užgyja be pėdsakų.
Nusikasymai (excorationes), tai – linijinės erozijos, siekiančios ir viršutinius tikrosios odos sluoksnius, dažnai padengtos hemoraginiais šašais. Lieka randai.
Opa (ulcus), gilesnis odos defektas. Užgyja randu. Svarbu, koks opos dugnas, kraštai, aplinka. Fistulė giliau esančios odos ištekamasis latakas. Jei trauminės kilmės – žaizdos.
Įplyšimai paviršiniai (fissurae), o siekiantys tikrąją odą – įtrūkimai (rhagades). Atsiranda opai praradus elastingumą.
Randas (cicatrix), naujai susidaręs jungiamasis audinys, užpildantis odos defektą.
Odos atrofija, būna pirminė, dėl senatvės, ir antrinė. Atrofijos požymiai – oda susiraukšlėja, prasišviečia kraujagyslės, įgauna melsvai-raudoną atspalvį.
Lichenifikacija, būna lėtinių procesų metu. Oda sustorėja, sukietėja, pleiskanoja, paryškėja jos piešinys, hiperpigmentuojasi. Pirminė atsiranda dirginant odą. Antrinė, susiliejus papulėms į difuzinę papulinę infiltraciją.
Vegetacijos (vegetationes), tai – epitelio ir tikrosios odos spenelių išvešėjimas odos ir gleivinės paviršiuje.