Šizofrenija
Ligos apibūdinimas
Tai lėtinė dažnai sukelianti negalią psichinė liga. Šizofrenija sutrikdo asmens gebėjimą aiškiai mąstyti, atskirti realybę nuo fantazijos, išreikšti emocijas, priimti sprendimus ir bendrauti su aplinkiniais. Liga gali lemti tai, kad pacientas ima šalintis aplinkinių žmonių, įprastinės veiklos ir pasineria į haliucinacijų pasaulį, kitokią realybę.
Dažniausiai pažeidžiami asmenys
Šizofrenija serga apie 1% pasaulio gyventojų. Tiek vyrai, tiek moterys šizofrenija serga vienodai dažnai. Vyrams šizofrenija pasireiškia kiek anksčiau. Jiems psichoziniai simptomai (haliucinacijos, kliedesiai) ima reikštis 15-25 gyvenimo metais. Moterims simptomai dažniausiai išryškėja apie 25-35 gyvenimo metus.
Žinoma, kad šizofrenija gali kartotis šeimose. Jei vienas iš identiškų dvynių suserga šizofrenija, kito tikimybė susirgti šia liga yra 40-50%. Jei vienas iš tėvų serga šizofrenija, tikimybė, kad susirgs vaikas yra 10%.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Šizofrenijos priežastys nėra žinomos. Manoma, kad ligos išsivystymui gali turėti įtakos įvairūs genetiniai, biologiniai, aplinkos ir psichologiniai veiksniai. Egzistuoja įvairios ligos atsiradimą aiškinančios hipotezės.
Genetiniai veiksniai. Kaip jau minėta anksčiau, asmenys, kurie turi artimų giminaičių, sergančių šizofrenija, turi didesnę tikimybę susirgti šia ligą. Ligai išsivystyti įtakos turi ne vienas, o keletas genų. Šie genai nulemia polinkio susirgti šizofrenija buvimą. Nėra aišku, kaip genetinis polinkis paveldimas, ir neįmanoma pasakyti, kuris asmuo susirgs šizofrenija. Išsiaiškinus konkrečius genus, atsakingus už ligos atsiradimą, būtų galima tiksliau suprasti, kokie pokyčiai įvyksta sergančiųjų smegenyse ir ilgainiui patobulinti gydymą.
• Be genetinio polinkio didelę įtaką turi ir tam tikri aplinkos veiksniai, kaip antai, virusinė infekcija iki gimimo, gimdymo komplikacijos ir kiti nespecifiniai stresoriai.
• Cheminių medžiagų (neurotransmiterių) smegenyse pusiausvyra Neurotransmiteriai – medžiagos išsiskiriančios, sklindant nerviniam impulsui neuronuose. Šios cheminės medžiagos užtikrina tolygų nervinio impulso sklidimą. Manoma, kad šizofrenijos metu sutrinka sudėtingos neurotransmiterių sistemos pusiausvyra, ypač dopamino ir glutamato.
• Smegenų struktūros defektai
Įvairiais sergančiųjų šizofrenija galvos smegenų vaizdiniais tyrimais buvo rasta tam tikrų smegenų struktūros (padidėję smegenų viduje esančios skysčiu pripildytos ertmės, vadinamos smegenų skilveliais, sumažėję tam tikri smegenų regionai) ir funkcijos (sumažėjęs metabolinis tam tikrų smegenų aktyvumas) pokyčių. Tačiau šie pokyčiai yra labai subtilūs ir nėra būdingi visiems šizofrenija sergantiems asmenims, ar tik šizofrenija sergantiems pacientams.
Egzistuoja tyrimų, kurie teigia, kad šizofreniją gali įtakoti ir vaisiaus smegenų vystymosi sutrikimai. Anot jų, formuojantis smegenims, susidaro netaisyklingos jungtys tarp neuronų.
Simptomai ir požymiai
Neretai sergant šizofrenija ryškiai pakinta paciento vidinis pasaulis ir elgesys. Šizofrenijos simptomai gali būti šie:
- kliedesiai. Tai klaidingi sprendimai ir samprotavimai, kuriais ligonis absoliučiai tiki ir kurie nepasiduoda ištaisomi, nors visiškai neatitinka tikrovės faktų, įrodančių jų klaidingumą.
- haliucinacijos. Tai tariamas nesamų dalykų jutimas. Suvokimas be jokio išorinio dirgiklio ir realaus objekto. Pavyzdžiui, įsivaizduojamų balsų girdėjimas.
- minčių nenuoseklumas, padrikumas
- emocijų stoka ar neadekvačios emocijos
- nuolatinis jausmas, kad kažkas stebi
- sunkumai dirbant, bendraujant
- socialinė izoliacija
- asmeninės higienos stoka
- nerangūs, nekoordinuoti judesiai
Bendrai paėmus, šizofrenija lemia gebėjimo funkcionuoti įvairiuose vaidmenyse ypač darbe, asmeniniame gyvenime progresuojantį blogėjimą. Šizofrenijos simptomai ir požymiai gali labai varijuoti. Žmogus gali skirtingai elgtis įvairiais atvejais.
Pacientas gali būti labai neramus, sujaudintas, pereiti į savotišką sustingimo, stuporo būklę, kuomet jis nejuda, neatsako į dirgiklius ar didžiąją laiko dalį elgtis normaliai.
Šizofrenijos simptomai grupuojami į keletą kategorijų:
- teigiami simptomai. Jie apima haliucinacijas ir kliedesius. Simptomai vadinami teigiamais todėl, kad jų anksčiau nebuvo ir atsirado papildomai. Pavyzdžiui, balsų girdėjimas, įtarumas, pojūtis, kad kažkas nuolat stebi, naujos prasmės suteikimas žodžiams (neologizmai) ir tt.
- neigiami simptomai. Tai reiškia, jog kažkoks elgesys ar asmenybės bruožas yra prarastas. Jiems priklauso socialinis atsiribojimas, sunkumas išreikšti emocijas, sunkumas pasirūpinti savimi, negebėjimas jausti malonumo. Šie simptomai labai sutrikdo žmogaus funkcionavimą ir kartais klaidingai palaikomi tiesiog tingumu.
- pažintiniai simptomai. Sunkumas priimti, apdoroti naują informaciją ir atlikti sprendimus, remiantis ja. Sutrikusi dėmesio koncentracija. Apsunkintas naujos informacijos įsiminimas ir panaudojimas.
- nuotaikos (afektiniai) simptomai. Gali pasireikšti depresija. Sergantiesiems šizofrenija padidėja savižudybių rizika. Ji didžiausia pirmuosius 6 metus po diagnozės nustatymo.
Sergantis šizofrenija žmogus paprastai pats savanoriškai nesikreipia pagalbos į gydytojus. Sergančiajam jo kliedesiai ir haliucinacijos yra realūs ir neretai jie nemano, kad jie serga ir jiems reikalinga medicininė pagalba. Todėl jei artimam žmogui išryškėja galimi šizofrenijos ar kitos psichikos ligos simptomai, šeimos nariai turi imtis iniciatyvos nuvesti artimąjį pas gydytoją.
Gydymas
Pagrindiniai vaistai šizofrenijai gydyti yra vadinamieji antipsichotikai (neuroleptikai). Įrodyta, jog jie gali efektyviai nutraukti ūmų psichozės epizodą ir sumažinti naujų epizodų riziką. Naujieji antipsichotikai veikia ne tik teigiamus šizofrenijos simptomus (kaip kad tipiniai antipsichotikai), bet ir palengvina neigiamus simptomus.
Šizofrenijos gydyme skiriamos dvi pagrindinės fazės: ūmi fazė, kuomet skiriamos didesnės vaistų dozės psichoziniams simptomams nutraukti ir palaikomoji fazė, kada ilgąlaik skiriamos mažesnės vaistų dozės. Palaikomosios fazės metu vaistų dozė palaipsniui mažinama iki mažiausios dozės, reikalingos naujiems epizodams išvengti.
Kad pasireikštų daugumos antipsichotinių vaistų poveikis gali prireikti 2-4 savaičių. Reikia nemažai kantrybės, kol parenkama tinkama vaisto dozė ar vaistas. Kad įsitikintume, jog vaistas veiksmingas ar neveiksmingas, reikia jį vartoti 6-8 savaites.
Didžiajai daliai pacientų paskyrus vaistus, pasireiškia pagerėjimas. Daliai pacientų nesulaukiama atsako į gydymą. Mažai daliai asmenų gali vaistų nereikti visai. Ligos pradžioje neaišku, kuriai grupei priklausys žmogus, būtinas ilgalaikis paciento sekimas, tinkamas dozės koregavimas ir konstruktyvus iškilusių problemų sprendimas.
Net ir tęsiant gydymą , kai kuriems pacientams pasireiškia paūmėjimai, visgi jie daug dažniau pasitaiko nelaiku nutraukus gydymą ar vaistus vartojant nereguliariai. Todėl labai svarbus sergančiojo šeimos dalyvavimas gydyme.
Senesnieji antipsichotikai gali sukelti ekstrapiramidinius pašalinius reiškinius: raumenų rigidiškumą, raumenų spazmus, drebulį, nenustygimą vietoje.
Klozapinas – naujesnės kartos antipsichotikas, gali sukelti agranuliocitozę (baltųjų kraujo kūnelių, kurie kovoja su infekcija, skaičiaus sumažėjimą). Vartojant šį vaistą būtina periodiškai tirti kraują.
Naujos kartos antipsichotikai, nesukelia ekstrapiramidinių reiškinių, agranuliocitozės, tačiau gali lemti svorio priaugimą, padidinti cukrinio diabeto riziką.
Nors medikamentinis gydymas yra pats svarbiausias, naudos gali duoti ir individuali bei šeimos psichoterapija, reabilitacija.
Individualios psichoterapijos metu bandoma išmokti būdų, kaip susitvarkyti su nerimą keliančiomis mintimis, situacijomis ir sumažinti atkryčių riziką. Šeimos terapijos metu teikiama parama šeimai ir informacija apie ligą. Ligos simptomai turi didesnį šansą sumažėti, kai artimieji supranta ligą, atpažįsta situacijas, galinčias provokuoti paūmėjimą ir padeda sergančiajam tinkamai vartoti vaistus.
Profilaktika
Kol kas, kol pakankamai nežinoma apie šizofrenijos priežastis, neįmanoma įvardinti ir prevencinių priemonių. Šia linkme toliau vyksta moksliniai tyrimai.
Ligos
Ligos apibūdinimas
Tai lėtinė dažnai sukelianti negalią psichinė liga. Šizofrenija sutrikdo asmens gebėjimą aiškiai mąstyti, atskirti realybę nuo fantazijos, išreikšti emocijas, priimti sprendimus ir bendrauti su aplinkiniais. Liga gali lemti tai, kad pacientas ima šalintis aplinkinių žmonių, įprastinės veiklos ir pasineria į haliucinacijų pasaulį, kitokią realybę.
Dažniausiai pažeidžiami asmenys
Šizofrenija serga apie 1% pasaulio gyventojų. Tiek vyrai, tiek moterys šizofrenija serga vienodai dažnai. Vyrams šizofrenija pasireiškia kiek anksčiau. Jiems psichoziniai simptomai (haliucinacijos, kliedesiai) ima reikštis 15-25 gyvenimo metais. Moterims simptomai dažniausiai išryškėja apie 25-35 gyvenimo metus.
Žinoma, kad šizofrenija gali kartotis šeimose. Jei vienas iš identiškų dvynių suserga šizofrenija, kito tikimybė susirgti šia liga yra 40-50%. Jei vienas iš tėvų serga šizofrenija, tikimybė, kad susirgs vaikas yra 10%.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Šizofrenijos priežastys nėra žinomos. Manoma, kad ligos išsivystymui gali turėti įtakos įvairūs genetiniai, biologiniai, aplinkos ir psichologiniai veiksniai. Egzistuoja įvairios ligos atsiradimą aiškinančios hipotezės.
Genetiniai veiksniai. Kaip jau minėta anksčiau, asmenys, kurie turi artimų giminaičių, sergančių šizofrenija, turi didesnę tikimybę susirgti šia ligą. Ligai išsivystyti įtakos turi ne vienas, o keletas genų. Šie genai nulemia polinkio susirgti šizofrenija buvimą. Nėra aišku, kaip genetinis polinkis paveldimas, ir neįmanoma pasakyti, kuris asmuo susirgs šizofrenija. Išsiaiškinus konkrečius genus, atsakingus už ligos atsiradimą, būtų galima tiksliau suprasti, kokie pokyčiai įvyksta sergančiųjų smegenyse ir ilgainiui patobulinti gydymą.
• Be genetinio polinkio didelę įtaką turi ir tam tikri aplinkos veiksniai, kaip antai, virusinė infekcija iki gimimo, gimdymo komplikacijos ir kiti nespecifiniai stresoriai.
• Cheminių medžiagų (neurotransmiterių) smegenyse pusiausvyra Neurotransmiteriai – medžiagos išsiskiriančios, sklindant nerviniam impulsui neuronuose. Šios cheminės medžiagos užtikrina tolygų nervinio impulso sklidimą. Manoma, kad šizofrenijos metu sutrinka sudėtingos neurotransmiterių sistemos pusiausvyra, ypač dopamino ir glutamato.
• Smegenų struktūros defektai
Įvairiais sergančiųjų šizofrenija galvos smegenų vaizdiniais tyrimais buvo rasta tam tikrų smegenų struktūros (padidėję smegenų viduje esančios skysčiu pripildytos ertmės, vadinamos smegenų skilveliais, sumažėję tam tikri smegenų regionai) ir funkcijos (sumažėjęs metabolinis tam tikrų smegenų aktyvumas) pokyčių. Tačiau šie pokyčiai yra labai subtilūs ir nėra būdingi visiems šizofrenija sergantiems asmenims, ar tik šizofrenija sergantiems pacientams.
Egzistuoja tyrimų, kurie teigia, kad šizofreniją gali įtakoti ir vaisiaus smegenų vystymosi sutrikimai. Anot jų, formuojantis smegenims, susidaro netaisyklingos jungtys tarp neuronų.
Simptomai ir požymiai
Neretai sergant šizofrenija ryškiai pakinta paciento vidinis pasaulis ir elgesys. Šizofrenijos simptomai gali būti šie:
- kliedesiai. Tai klaidingi sprendimai ir samprotavimai, kuriais ligonis absoliučiai tiki ir kurie nepasiduoda ištaisomi, nors visiškai neatitinka tikrovės faktų, įrodančių jų klaidingumą.
- haliucinacijos. Tai tariamas nesamų dalykų jutimas. Suvokimas be jokio išorinio dirgiklio ir realaus objekto. Pavyzdžiui, įsivaizduojamų balsų girdėjimas.
- minčių nenuoseklumas, padrikumas
- emocijų stoka ar neadekvačios emocijos
- nuolatinis jausmas, kad kažkas stebi
- sunkumai dirbant, bendraujant
- socialinė izoliacija
- asmeninės higienos stoka
- nerangūs, nekoordinuoti judesiai
Bendrai paėmus, šizofrenija lemia gebėjimo funkcionuoti įvairiuose vaidmenyse ypač darbe, asmeniniame gyvenime progresuojantį blogėjimą. Šizofrenijos simptomai ir požymiai gali labai varijuoti. Žmogus gali skirtingai elgtis įvairiais atvejais.
Pacientas gali būti labai neramus, sujaudintas, pereiti į savotišką sustingimo, stuporo būklę, kuomet jis nejuda, neatsako į dirgiklius ar didžiąją laiko dalį elgtis normaliai.
Šizofrenijos simptomai grupuojami į keletą kategorijų:
- teigiami simptomai. Jie apima haliucinacijas ir kliedesius. Simptomai vadinami teigiamais todėl, kad jų anksčiau nebuvo ir atsirado papildomai. Pavyzdžiui, balsų girdėjimas, įtarumas, pojūtis, kad kažkas nuolat stebi, naujos prasmės suteikimas žodžiams (neologizmai) ir tt.
- neigiami simptomai. Tai reiškia, jog kažkoks elgesys ar asmenybės bruožas yra prarastas. Jiems priklauso socialinis atsiribojimas, sunkumas išreikšti emocijas, sunkumas pasirūpinti savimi, negebėjimas jausti malonumo. Šie simptomai labai sutrikdo žmogaus funkcionavimą ir kartais klaidingai palaikomi tiesiog tingumu.
- pažintiniai simptomai. Sunkumas priimti, apdoroti naują informaciją ir atlikti sprendimus, remiantis ja. Sutrikusi dėmesio koncentracija. Apsunkintas naujos informacijos įsiminimas ir panaudojimas.
- nuotaikos (afektiniai) simptomai. Gali pasireikšti depresija. Sergantiesiems šizofrenija padidėja savižudybių rizika. Ji didžiausia pirmuosius 6 metus po diagnozės nustatymo.
Sergantis šizofrenija žmogus paprastai pats savanoriškai nesikreipia pagalbos į gydytojus. Sergančiajam jo kliedesiai ir haliucinacijos yra realūs ir neretai jie nemano, kad jie serga ir jiems reikalinga medicininė pagalba. Todėl jei artimam žmogui išryškėja galimi šizofrenijos ar kitos psichikos ligos simptomai, šeimos nariai turi imtis iniciatyvos nuvesti artimąjį pas gydytoją.
Gydymas
Pagrindiniai vaistai šizofrenijai gydyti yra vadinamieji antipsichotikai (neuroleptikai). Įrodyta, jog jie gali efektyviai nutraukti ūmų psichozės epizodą ir sumažinti naujų epizodų riziką. Naujieji antipsichotikai veikia ne tik teigiamus šizofrenijos simptomus (kaip kad tipiniai antipsichotikai), bet ir palengvina neigiamus simptomus.
Šizofrenijos gydyme skiriamos dvi pagrindinės fazės: ūmi fazė, kuomet skiriamos didesnės vaistų dozės psichoziniams simptomams nutraukti ir palaikomoji fazė, kada ilgąlaik skiriamos mažesnės vaistų dozės. Palaikomosios fazės metu vaistų dozė palaipsniui mažinama iki mažiausios dozės, reikalingos naujiems epizodams išvengti.
Kad pasireikštų daugumos antipsichotinių vaistų poveikis gali prireikti 2-4 savaičių. Reikia nemažai kantrybės, kol parenkama tinkama vaisto dozė ar vaistas. Kad įsitikintume, jog vaistas veiksmingas ar neveiksmingas, reikia jį vartoti 6-8 savaites.
Didžiajai daliai pacientų paskyrus vaistus, pasireiškia pagerėjimas. Daliai pacientų nesulaukiama atsako į gydymą. Mažai daliai asmenų gali vaistų nereikti visai. Ligos pradžioje neaišku, kuriai grupei priklausys žmogus, būtinas ilgalaikis paciento sekimas, tinkamas dozės koregavimas ir konstruktyvus iškilusių problemų sprendimas.
Net ir tęsiant gydymą , kai kuriems pacientams pasireiškia paūmėjimai, visgi jie daug dažniau pasitaiko nelaiku nutraukus gydymą ar vaistus vartojant nereguliariai. Todėl labai svarbus sergančiojo šeimos dalyvavimas gydyme.
Senesnieji antipsichotikai gali sukelti ekstrapiramidinius pašalinius reiškinius: raumenų rigidiškumą, raumenų spazmus, drebulį, nenustygimą vietoje.
Klozapinas – naujesnės kartos antipsichotikas, gali sukelti agranuliocitozę (baltųjų kraujo kūnelių, kurie kovoja su infekcija, skaičiaus sumažėjimą). Vartojant šį vaistą būtina periodiškai tirti kraują.
Naujos kartos antipsichotikai, nesukelia ekstrapiramidinių reiškinių, agranuliocitozės, tačiau gali lemti svorio priaugimą, padidinti cukrinio diabeto riziką.
Nors medikamentinis gydymas yra pats svarbiausias, naudos gali duoti ir individuali bei šeimos psichoterapija, reabilitacija.
Individualios psichoterapijos metu bandoma išmokti būdų, kaip susitvarkyti su nerimą keliančiomis mintimis, situacijomis ir sumažinti atkryčių riziką. Šeimos terapijos metu teikiama parama šeimai ir informacija apie ligą. Ligos simptomai turi didesnį šansą sumažėti, kai artimieji supranta ligą, atpažįsta situacijas, galinčias provokuoti paūmėjimą ir padeda sergančiajam tinkamai vartoti vaistus.
Profilaktika
Kol kas, kol pakankamai nežinoma apie šizofrenijos priežastis, neįmanoma įvardinti ir prevencinių priemonių. Šia linkme toliau vyksta moksliniai tyrimai.
Ligos