Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras informuoja, kad kasmet Pasaulio sveikatos organizacija kiekvienais metais siekia kuo plačiau ir geriau informuoti visuomenę apie galimus stuburo srities funkcinius sutrikimus, ūminius ir lėtinius susirgimus (kurie dažniausiai pasireiškia įvairaus pobūdžio skausmais), jų priežastis ir ypač profilaktiką. Įvairių sričių specialistai medikai raginami labiau atkreipti dėmesį į šią vis dažniau pasitaikančią sveikatos sutrikimų rūšį, į jos gydymą (kuris, deja, ne visada būna sėkmingas) ir profilaktiką.
Stuburo sandara
Trumpai prisiminkime svarbiausius stuburo anatomijos aspektus. Žmogaus stuburas – atraminė ašis, laikanti kūną vertikalioje padėtyje. Jį dažniausiai sudaro 32 slanksteliai (gali būti 33 ar net 34): 7 kaklo, 12krūtinės, 5 juosmens, 5 kryžmens (jie tvirtai suaugę tarpusavyje), 3–4 uodegikaulio. Tarpusavyje slankstelius jungia tvirti, bet elastingi diskai, sudėtinga raiščių sistema ir smulkūs slankstelių sąnariai.
Stuburas yra labai sudėtinga struktūra, kurios svarbiausios funkcijos – apsaugoti nugaros smegenis, išlaikyti vertikalią kūno padėtį ir perduoti apkrovą nuo galvos ir liemens link dubens. Stuburas turi natūralius fiziologinius linkius (lordozes ir kifozes), kurie padeda palengvinti judesius, geriau perskirstyti stuburą veikiančias jėgas ir geriau slopinti smūgius.
Stuburo slankstelių (mažiausias stuburo vienetas) lankai sudaryti iš itin kietos kaulinės medžiagos ir sudaro kanalą, kuriame yra nugaros smegenys bei cirkuliuoja jų skystis, vadinamas likvoru. Per šonines angas, susidarančias tarp slankstelių lankų, išeina nervinės šaknelės (nugaros nervai). Jos savo atšakomis pasiekia beveik kiekvieną kūno dalį. Slankstelių dydis ir kaulo stiprumas didėja iš viršaus žemyn – nuo pirmojo kaklo slankstelio (Atlanto) iki paskutiniojo juosmens. Juosmens slanksteliai yra masyvesni ir tvirtesni, nes jiems nuolat tenka kur kas didesnis statinis krūvis. O kaklo slanksteliai, priešingai, turi būti judresni.
Nuo slankstelių lankų atsišakoja ataugos (1 keterinė, 2 skersinės ir 4 sąnarinės), kurios kartu su kitomis anatominėmis struktūromis sujungia gretimus slankstelius. Tarp kiekvienos slankstelių poros yra įsiterpęs vienas tarpslankstelinis diskas, kuris prisitvirtinęs prie dengiamosios hialininės kremzlinės plokštelės, kuri tvirtai suaugusi su slankstelio kūnu. Diskas iš išorės yra padengtas tvirtu skaiduliniu žiedu (labai panašiai kaip į automobilinę padangą įterptas metalinis kordas, padidinantis jos tvirtumą), o jo centre yra minkštas, drebučių konsistencijos minkštiminis branduolys. Taigi, diskas yra ir elastingas, ir labai tvirtas. Lenkiantis pirmyn ir veikiant jėgai, diskų minkštiminiai branduoliai deformuojasi (panašiai kaip balionas su vandeniu) ir pasislenka atgal, o lenkiantis atgal – pasislenka pirmyn. Tokia disko konstrukcija, kai jis iki tam tikros ribos gali keisti savo formą, leidžia mums lengvai lankstytis, nepažeidžiant stuburo kanalu einančių nervinių pluoštų. Dar viena svarbi diskų funkcija – slopinti smūgius ir vibraciją. Diskų nėra tik tarp 1 ir 2 kaklo slankstelių, kryžkaulyje bei uodegikaulyje.
Svarbūs atramos ir judėjimo aparato valdymo mechanizmai yra mažuose stuburo sąnariuose, kur priimama informacija apie kūno padėtį ir yra sukoncentruoti skausmo receptoriai. Prie stuburo tvirtinasi nemažai raumenų, kurie dalyvauja ne tik atliekant judesius, bet ir palaikant vertikalią kūno padėtį. Būtent dėl tokio stuburo konstrukcijos sudėtingumo kyla jo funkcijos sutrikimai.
Stuburo skausmai – vienas dažniausių nusiskundimų
Skausmas yra pats svarbiausias kaulų ir raumenų sistemos susirgimų simptomas. Kaklo, pečių ir nugaros skausmas vargina įvairaus amžiaus, abiejų lyčių, visų etninių grupių ir įvairių profesijų žmones. Nors skausmas yra gyvybiškai svarbus ir natūralus apsauginis biologinis veiksnys, dažnai besikartodamas jis labai pablogina asmens gyvenimo kokybę ir sumažina jo darbingumą. Su stuburu siejami skausmai yra viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurios pacientai kreipiasi į gydytoją, ir yra viena svarbiausių neįgalumo priežasčių.
Mokslinėje literatūroje nugaros skausmais dažniausiai vadinami skausmai, jaučiami juosmens ir kryžmens srityse (tarp apatinių šonkaulių ir uodegikaulio), stubure ar šalia stuburo esančiuose audiniuose bei organuose. Daugelis specialistų prie nugaros skausmų priskiria dar ir kaklo bei pečių skausmus ir krūtininės stuburo dalies skausmus, pabrėždami išskirtinę stuburo svarbą šių skausmų atsiradimui ir plitimui. Stuburo srities skausmą gali sukelti paties stuburo struktūrų patologija (vadinamasis vertebrogeninis skausmas) ir kitų greta esančių organizmo audinių bei struktūrų pažeidimas (pavyzdžiui, vidaus organų arba viscerogeninis skausmas).
Tai vieni dažniausiai pasitaikančių skausmų. Mokslinių straipsnių apžvalgose nurodoma, kad paauglystės laikotarpiu stuburo arba juosmens srities skausmus patiria nuo 4,7 iki 74,4 proc. paauglių. Krūtinės stuburo dalies skausmus patiria vidutiniškai apie 15–30 proc. suaugusiųjų ir vaikų. Pavyzdžiui, Nyderlandų Karalystėje juosmens skausmus patiria apie 27 proc. visos populiacijos, peties skausmus – apie 21 proc., o kaklo skausmus – apie 20 proc. Ir tik 50 proc. visų naujai išaiškintų pacientų su peties skausmu yra visiškai išgydomi.
Ispanijoje nuo juosmens skausmų kenčia apie 15 proc. gyventojų. Yra manoma, kad per vienerius metus 15–20 proc. visų suaugusių asmenų patiria nugaros skausmus. Dažniausiai aštraus juosmens skausmo epizodai praeina per porą savaičių, bet per metus aštrius juosmens skausmus pakartotinai patiria nuo 20 iki 44 proc. Europos Sąjungos gyventojų. Didžiausią problemą sudaro lėtiniai kaklo ir nugaros skausmai, kurie labai pablogina žmogaus gyvenimo kokybę ir darbingumą. Skirtingų šaltinių duomenimis, jie sudaro nuo 14 iki 50 proc. visų nugaros skausmų. Tai didžiulė medicininė, ekonominė, socialinė ir psichologinė problema.
Žmogaus kaulų ir raumenų sistema nėra pritaikyta darbui ilgalaikėje statinėje (pavyzdžiui, sėdint ar stovint) padėtyje. Dėl judėjimo stokos ir plataus šiuolaikinių technologijų bei technikos panaudojimo darbe žmogus pavirto iš Homo sapiens į Homo sendins, t. y. iš mąstančio žmogaus į sėdintį. Priklausomai nuo kūno laikysenos, krūvis stuburo diskams tenka skirtingas: gulint jis yra mažiausias, stovint jis padidėja apie 4 kartus, o pasilenkus ar sėdint – apie 6 kartus. Ypač didelė apkrova tenka juosmens dalies diskams žemai lenkiantis ar svorį keliant prieš save.
Stuburo skausmų priežastys
Kad nugaros skausmai yra ypatingos ekonominės svarbos problema, rodo tokie skaičiai: Jungtinėje Karalystėje juosmens srities skausmai sudaro apie 12,5 proc. visų bendro registruoto sergamumo dienų skaičiaus, o Švedijoje šis rodiklis siekia apie 13,5 proc. Dažniausiai nugaros skausmais skundžiasi darbingo amžiaus žmonė. Yra specialybių, kurių atstovai nugaros skausmus patiria dažniau nei kiti: vairuotojai, statybininkai, slaugytojos, siuvėjos, kambarinės, žemės ūkio darbininkai, malūnsparnių pilotai ir kt.
Darbe (profesinėje veikloje) atliekant nesudėtingus, bet daug kartų pasikartojančius veiksmus, ilgai būnant priverstinėje nepatogioje padėtyje (pavyzdžiui, blogai įrengta darbo vieta – netinkamas kėdės ar stalo aukštis, kompiuterio klaviatūra ir pelė netinkamame aukštyje ir pan.), netaisyklingai (neergonomiškai) keliant ar nešant sunkius daiktus, dažnai kilojant ar nešiojant sunkius, didelius ir nepatogius nešti daiktus ar atlikus staigų ir nekoordinuotą judesį gali atsirasti rankų, kaklo, pečių, nugaros ir kojų kaulų ir raumenų sistemos pažeidimų. Todėl ilgai dirbantiems nepatogioje, priverstinėje padėtyje ar blogai įrengtose darbo vietose žmones dažnai vargina galvos, kaklo, pečių ir juosmens skausmai. Tyrimais yra nustatyta, kad nusiskundimai dėl kaklo, pečių ir rankų skausmo, tirpimo, šalimo, sutrikusių jutimų ir kt. tiesiogiai priklauso nuo darbo valandų skaičiaus ir statinės kūno padėties. Darbe patirtos stuburo traumos, didelis darbo tempas, rankų (nemechanizuotas) darbas ir dideli fiziniai krūviai yra pačios svarbiausios nespecifinio nugaros skausmo priežastys.
Daugėja mokslinių tyrimų, patvirtinančių kaklo, nugaros ir juosmens srities nespecifinių skausmų ryšį su rūkymu, nutukimu, moteriška lytimi, depresiniais sutrikimais, bloga socialine ir ekonomine padėtimi, genetiniais veiksniais, prastesniu išsilavinimu, panašaus pobūdžio skausmais šeimos istorijoje ir kitais mažiau reikšmingais veiksniais. Tačiau kiti moksliniai šaltiniai nugaros skausmų ryšio su depresija ir kitomis psichikos patologijomis nepatvirtina.
Nugaros ir kaklo skausmai gali pasireikšti labai anksti, netgi vaikams nuo 8–10 metų. Ypač jie padažnėja paauglystėje. Atskirose studijose nurodoma, kad iki lytinio brendimo nuo 24 iki 35 proc. vaikų patiria nugaros ir kaklo skausmus, o paauglystės periodu iki suaugant – 47 proc.. Suomijoje kaklo ir peties skausmus patiria apie 26 proc., juosmens srities skausmus – apie 12 proc. paauglių. Yra mokslinių tyrimų, įrodančių vaikų ir paauglių nespecifinių stuburo kaklo (kartu ir peties),krūtinės ir juosmens dalies skausmo ryšį su žema šeimos socialine ir ekonomine padėtimi, rūkymu, nutukimu, ilgu sėdėjimu (daugiau nei 3 valandas per parą) prie kompiuterio, su nepatogia ir netaisyklinga kompiuterio ekrano, pelės bei klaviatūros padėtimi, su ilgu televizoriaus žiūrėjimu ir kt. Keli neseni tyrimai neginčytinai patvirtino ryšį tarp vaikų mokyklinės kuprinės svorio (ypač kai jos svoris viršija 20 proc. vaiko kūno svorio) ir nugaros skausmų. Be to, skausmui įtaką turi kuprinių nešiojimo būdas, svorio paskirstymas kuprinės viduje, jų konstrukcija ir funkcinis pritaikymas konkrečiam vaikui. Didesnę kaklo, nugaros bei juosmens skausmų tikimybę turi merginos, didesnį kūno masės indeksą turintys vaikai ir sunkesnes kuprines nešiojantys vaikai. Tačiau nėra jokių mokslinių įrodymų, kad struktūrinės stuburo deformacijos gali kilti tik dėl kuprinės nešiojimo, nors neigiamos įtakos tam gali turėti. Moksliniai duomenys patvirtina, kad vaikai ir paaugliai, kurie kentė nuo nugaros skausmų, ir suaugę turi reikšmingai didesnę tikimybę turėti šią sveikatos problemą. Būtina prisiminti, kad dažniausiai rekomenduojamas vaiko ir paauglio kuprinės svoris neturėtų viršyti 10 proc. jo kūno svorio. Taip pat vaikystėje ypač svarbus tinkamas darbo ir poilsio režimas, papildomas bendras fizinis aktyvumas (3 privalomų kūno kultūros pamokų mokykloje tikrai nepakanka), taisyklinga laikysena, ergonomikos pagrindų žinojimas ir jų praktinis taikymas. Esant laikysenos sutrikimams reikalinga speciali koreguojanti mankšta.
Diagnostika ir gydymas
Visi stuburo sutrikimai yra skirstomi į degeneracinius, uždegiminius, trauminius, statinius, navikinius ir apima didelę susirgimų grupę. Tačiau retai stuburo skausmas yra sukeltas potencialiai pavojingos sveikatai ar gyvybei stuburo ligos, tokios kaip infekcija (pavyzdžiui, osteomielitas, discitas, kaulų tuberkuliozė), slankstelių lūžis (išskyrus sergančius osteoporoze asmenis, tarp kurių tokių lūžių pasitaiko dažnai), kaulų ar stuburo smegenų navikas, cauda equina (arklio uodegos) sindromas (dėl didžiulės disko išvaržos ar kitų priežasčių perspausti nerviniai pluoštai), kuris sukelia storųjų žarnų ar šlapimo pūslės disfunkciją, taip pat juosmens skausmą ir pan. Dažniausiai būna labai sudėtinga nustatyti tą vienintelę skausmo priežastį, tenka išskirti kelias realiausias. Pagal vienus šaltinius, 80 proc. vyrų ir 60 proc. moterų, vyresnių nei 50 metų amžiaus, turi degeneracinių stuburo pakitimų, bet nejaučia skausmų. Kiti šaltiniai nurodo kiek mažesnius skaičius – apie 60 proc. Pačią didžiausią kaklo,krūtinės ir juosmens skausmų dalį sudaro vadinamieji nespecifiniai skausmai (kurie gydant dažniausiai praeina per 4–6 savaites), kai taip ir nepavyksta tiksliai nustatyti kažkokios specifinės ligos ar išreikštos stuburo patologijos, kuri galėtų sukelti šiuos skausmus ateityje. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad nespecifinis nugaros apatinės dalies skausmas sudaro net 90 proc. visų apatinės dalies skausmų. Apibendrinant galima būtų teigti, kad įvairios lokalizacijos nugaros skausmai yra sudėtingas sutrikimas (susirgimas), susijęs su socialiniais, ekonominiais, psichologiniais ir bendraisiais sveikatos veiksniais, kurio tikslias priežastis galima nustatyti tik nuodugniai ištyrus atskirai paimtą asmenį.
Pagrindiniai susirgimai, kuriuos diagnozuoja įvairių sričių specialistai (neurologai, ortopedai, reumatologai, reabilitologai ir kt.) yra šie: degeneracinės stuburo diskų ligos, diskų išvaržos ir iškritimai, smulkiųjų stuburo sąnarių artropatijos, spondylolizė ir spondylolistezė, stuburo kanalo stenozė, tarpšonkaulinė neuralgija, radikulopatijos ir kitos.
Diagnozei nustatyti ar patikslinti naudojami šie metodai: detalios anamnezės surinkimas, palapavimas ir atskirų funkcijų analizė, neurologinės būklės nustatymas, elektromiografija, rentgenologiniai tyrimai, mielografija, kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija, kartais laboratoriniai tyrimai ir kt.
Gydymas gali būti medikamentinis ir nemedikamentinis. Farmakoterapinė skausmo gydymo kontrolė yra svarbi ir dažniausiai naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), taip pat gali būti vartojami ciklooksigenazės (COX)-2 inhibitoriai, miorelaksuojamieji vaistai, opioidiniai analgetikai ir kt. Deja, ilgai trunkant skausmams arba jiems dažnai kartojantis taikoma medikamentinė terapija gali sukelti daug pašalinių reiškinių. Atsižvelgiant į skausmų intensyvumą, jų trukmę, ligonio amžių, ligos trukmę, gretutinius susirgimus, stuburo struktūros pakitimus, paciento pageidavimus ir kitus individualius veiksnius dažniausiai skiriamas kombinuotas gydymas, bet pastaruoju metu vis dažniau ir sėkmingiau taikomas nemedikamentinis gydymas – pratimų terapija, manualinė terapija, gydomasis masažas, akupunktūra, termoterapija (šalčio ir šilumos procedūros), balneoterapija, gydomoji vietinė anestezija ir kt. Įvairiose šalyse taikomi kiek kitokie gydymo stuburo ligų standartai. Kartais, esant išreikštiems anatominiams stuburo struktūrų pokyčiams, taikomas chirurginis gydymas.
Straipsnių apžvalgą pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą parengė Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas Remigijus Zumeras
