Vos prieš kelias savaites teko kalbėtis su išsigandusia aštuoniolikmete, kuri buvo įsitikinusi, jog negalės pastoti, kai vizito pas gydytoją metu atlikus ultragarsinį tyrimą, jai buvo nustatytos policistinės kiaušidės. Nors jokių ciklo sutrikimų nebuvo, juolab apie planavimą pastoti nebuvo ir kalbos, mergina jau diagnozavo sau ligą.
Kad būtų kuo mažiau išsigandusių pacienčių, norisi dar kartą priminti apie dažniausiai pasitaikančią moterų endokrinopatiją – policistinių kiaušidžių sindromą (PKS), kuriam būdingi anovuliaciniai ar oligoovuliaciniai ciklai, nevaisingumas, plaukuotumas, tam tikri lytinių hormonų pokyčiai, tam tikras ultragarsinis policystinių kiaušidžių vaizdas. Policistiniai kiaušidžių pokyčiai randami apie 75 proc. moterų, turinčių ovuliacijos sutrikimų. Jie taip pat pasitaiko 13-25 proc. sveikų vaisingų moterų, neturinčių jokių ovuliacijos sutrikimų, taip pat net 14 proc. moterų, vartojančių hormoninius kontraceptikus. Todėl manoma, jog ultragarsinio kiaušidžių tyrimo metu rasti policistiniai kiaušidžių pokyčiai be kitų ovuliacijos sutrikimą patvirtinančių tyrimų neturi klinikinės reikšmės.
Gydymas reikalauja kantrybės
Gydymo būdas priklauso nuo to, ar moteris gyvena lytinį gyvenimą, ar ne, bei nuo jos noro ar nenoro pastoti. Neturinčioms lytinių santykių moterims skiriama pakaitinė geltonkūnio terapija hormonais gestagenais. Gydymas ilgalaikis, trunka daugelį mėnesių. Toks gydymas atkuria normalų estrogenų bei progesterono kaitos cikliškumą, todėl mėnesinės vėl tampa reguliarios, nebesikartoja disfunkcinis kraujavimas, sumažėja gimdos gleivinės išvešėjimo ir vėžio rizika. Moterys, gyvenančios lytinį gyvenimą, nenorinčios pastoti, sergančios lėtiniu anovuliacijos sindromu ir nesigydančios vaistais, nėra apsaugotos nuo nepageidaujamo nėštumo, nes retkarčiais įvyksta atsitiktinės ovuliacijos ir galimas pastojimas. Tokioms moterims gydyti geriausiai tinka trečios kartos monofaziniai konjuguoti geriamieji kontraceptikai. Jie taip pat stabdo vyriško plaukuotumo progresavimą. Tuo tarpu norinčioms pastoti reikalinga stimuliuoti ovuliaciją, tačiau gydymo taktika kiekvienu atveju individuali, priklauso nuo pacientės svorio, hormonų koncentracijos kraujuje ir kitų faktorių. Lieknoms moterims, kurioms liuteinizuojančio hormono koncentracija tik nežymiai viršija folikulus stimuliuojančio hormono koncentraciją, ovuliacijai stimuliuoti skiriami antiestrogenai – klomidai. Jeigu liuteinizuojančio hormono koncentracija ciklo pradžioje (3-5 ciklo dieną) yra daug didesnė už folikulus stimuliuojančio hormono koncentraciją, ovuliacija skatinama folikulus stimuliuojančiais hormonais, vertinant galimą hiperstimuliacijos grėsmę. Nutukusioms moterims rekomenduojama atsikratyti antsvorio ir, kai kūno svoris pasiekia normalų, galima tikėtis hiperinsulinemijos susireguliavimo, ovuliacijos medikamentinio atkūrimo bei pastojimo. Tuomet skiriama ovuliacijos stimuliacija klomidais. Operacinis gydymas rekomenduojamas tik tada, kai medikamentai neduoda reikiamo efekto, dažniausiai, kai moteris kreipiasi dėl nevaisingumo. Atliekant laparoskopiją kiaušidės subadomos 4-7 vietose tam, kad sumažėtų androgenų bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų gamyba, kartu siekiant kaip įmanoma mažiau traumuoti kiaušidės paviršių, kad nesusidarytų pooperacinės sąaugos. Po operacijos maždaug pusei ligonių mėnesinių ciklas tampa normalus, 60-70 proc. jų pastoja. Geriausi rezultatai pasiekiami per pirmuosius metus po operacijos. Taigi, PKS ilgalaikis hormoninis gydymas paprastai būna veiksmingas, tačiau reikalauja daug laiko ir kantrybės tiek iš paciento, tiek ir iš gydytojo.
iMed