HALOPERIDOL DECANOATE RICHTER

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

HALOPERIDOL DECANOATE RICHTER 50 mg/ml injekcinis tirpalas

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje 1 ml ampulėje yra 70,52 mg haloperidolio dekanoato, tai atitinka 50 mg haloperidolio.

Pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. VAISTO FORMA

Injekcinis tirpalas
Geltonos ar žalsvai geltonos spalvos, skaidrus, be pašalinių dalelių tirpalas.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Lėtinės šizofrenijos ir kitokių lėtinių psichozių palaikomasis gydymas, ypač tokiu atveju, jei buvo veiksmingas ir gerai toleruojamas gydymas greito atpalaidavimo haloperidoliu. Kitų psichikos ir elgesio sutrikimų, kurių metu būtina šalinti psichomotorinį sujaudinimą, palaikomasis gydymas.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Haloperidolio dekanoatas vartojamas pacientams, sergantiems lėtine psichikos liga, gydyti tuomet, kai reikalingas ilgalaikis antipsichozinis gydymas injekuojamąja vaisto forma. Prieš pradedant gydyti haloperidolio dekanoatu, pacientų, sergančių psichikos liga, būklę reikia stabilizuoti kitokiais psichiką veikiančiais vaistais.

Haloperidolio dekanoatas tinka tik suaugusiesiems. Paprastai jo injekuojama vieną kartą per mėnesį giliai į sėdmens raumenis. Draudžiama preparato švirkšti į veną. Suleidus daugiau nei 3 ml, pacientui atsiranda nemalonus pojūtis, todėl didesnio tirpalo kiekio nereikėtų injekuoti.

Pacientų jautrumas neuroleptikams labai įvairus, todėl preparato dozė turi būti nustatoma kiekvienam ligoniui. Pradėti gydymą ir nustatyti tikslią dozę geriausia nuolat stebint ligos simptomus. Pradinė dozė priklauso nuo ligos simptomų sunkumo ir palaikomosios geriamųjų preparatų dozės, kurią pacientas vartojo prieš ilgai veikiančio preparato injekcijas.

Iš pradžių rekomenduojama suleisti haloperidolio dekanoato dozę, kuri yra 10-15 kartų didesnė negu prieš tai vartota haloperidolio geriamoji paros dozė. Dažniausiai iš pradžių injekuojama 25-75 mg haloperidolio dekanoato. Pirmoji dozė turi būti ne didesnė kaip 100 mg. Atsižvelgiant į paciento reakciją į vaistą, dozė laipsniškai didinama po 50 mg tol, kol preparatas sukelia optimalų gydomąjį poveikį. Dažniausiai pakanka kartą per mėnesį injekuoti maždaug 20 kartų didesnę, negu haloperidolio geriamoji paros dozė, haloperidolio dekanoato dozę.

Nustatant dozę ar paūmėjus psichikos ligos simptomams, kartu su haloperidolio dekanoatu gali prireikti papildomai skirti haloperidolio.

Paprastai preparato injekuojama kas 4 savaitės, tačiau dėl įvairios pacientų reakcijos į vaistą dozavimo intervalą gali tekti koreguoti. Tuomet, kai preparato injekuojama kas 2 savaitės, dozę reikia mažinti dvigubai. Pagyvenusiems ir nusilpusiems pacientams rekomenduojama iš pradžių skirti mažesnę dozę, pvz., po 12,5-25 mg kas 4 savaitės; atsižvelgiant į paciento reakciją, šią dozę galima palaipsniui didinti.

Žemoje temperatūroje laikomo tirpalo veiklioji medžiaga gali iškristi į nuosėdas. Jas galima ištirpinti ampulę pašildžius rankoje. Vartoti galima tik skaidrų tirpalą.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei vaisto medžiagai. Koma. Alkoholio ar kitų vaistų sukeltas sunkus centrinės nervų sistemos slopinimas. Parkinsono liga ir kitokie ekstrapiramidinės sistemos sutrikimai. Pusrutulių pamato mazgų pažeidimas. Feochromocitoma. Preparato draudžiama vartoti vaikams.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Kad staiga nepasireikštų padidėjusio jautrumo haloperidoliui reakcija, prieš pradedant injekuoti haloperidolio dekanoato pacientui reikia skirti geriamojo haloperidolio.
Tarp psichiatrinių pacientų, vartojusių vaistų nuo psichozės, įskaitant ir haloperidolį, staigios mirties atvejų pasitaikė labai retai. Kadangi gydant haloperidoliu buvo pastebėtas Q-T intervalo pailgėjimas, reikia atsargiai gydyti tuos pacientus, kuriems yra Q-T pailgėjimo pavojus (pvz., Q-T sindromas, hipokaliemija, vartojama kitų vaistų, sukeliančių Q-T intervalo pailgėjimą,), ypač tais atvejais, kai haloperidolio švirkščiama į veną.
Kadangi haloperidolis metabolizuojamas kepenyse, reikia atsargiai gydyti pacientus, kurių kepenų funkcija sutrikusi. Ilgalaikio gydymo metu rekomenduojama reguliariai tirti kraują ir kepenų funkciją.
Aprašyta haloperidolio sukeltų traukulių atvejų. Todėl sergančius epilepsija pacientus ir tuos, kuriems gali atsirasti traukulių (pvz., alkoholinės abstinencijos ar smegenų pažeidimo atveju), haloperidoliu būtina gydyti ypač atsargiai.
Tiroksinas gali sustiprinti haloperidolio toksiškumą. Todėl pacientai, sergantys hipertiroze, haloperidoliu gali būti gydomi tik vartojantys tinkamus skydliaukės funkciją slopinančius preparatus.
šzofrenija sergančių pacientų reakcija į gydymą antipsichoziniais vaistais gali būti uždelsta. Baigus tokių pacientų gydymą, ligos simptomų jiems gali vėl atsirasti tik po kelių savaičių ar mėnesių.
Pacientams, sergantiems ir depresija, ir psichoze, gydymą haloperidoliu reikia derinti su antidepresantais.
Jei pacientas gydomas antiparkinsoniniais vaistais, minėtų vaistų gali tekti vartoti keletą savaičių po paskutinės haloperidolio dekanoato injekcijos, kad nesustiprėtų ekstrapiramidinis poveikis, kadangi pastarojo vaiso pusinės eliminacijos periodas yra labai ilgas.
Reikia turėti omenyje, kad kartu su haloperidoliu skiriant anticholinerginių vaistų, įskaitant ir antiparkinsoninius, gali padidėti akispūdis.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Haloperidolis gali sustiprinti alkoholio, trankviliantų, migdomųjų ir narkotinių analgetikų CNS slopinamąjį poveikį. Minėtų vaistų skiriant kartu su haloperidoliu, gali būti slopinamas kvėpavimas. Haloperidolio derinys su metildopa gali sustiprinti poveikį CNS. Haloperidolis gali keisti levodopos poveikį centrinei nervų sistemai.
Haloperidolis slopina triciklių antidepresantų metabolizmą, dėl to gali padidėti jų koncentracija plazmoje ir toksiškumas (anticholinerginis poveikis, toksiškumas širdies ir kraujagyslių sistemai).
Farmakokinetinių tyrimu metu, kai kartu buvo vartojama kvinidino, buspirono ir fluoksetino, pastebėtas vidutinis haloperidolio koncentracijos plazmoje padidėjimas. Tokiais atvejais haloperidolio dozę reikia mažinti.
Ilgai gydant fermentų induktoriais, įskaitant karbamazepiną, rifampiciną ar fenobarbitalį, sumažėja kartu vartojamo haloperidolio koncentracija plazmoje. Tokio gydymo metu haloperidolio dozę reikia padidinti, o vėliau, baigus vartoti šių fermentų inhibitorių, haloperidolio dozę galima vėl sumažinti.
Retais atvejais, kai haloperidolio vartojama kartu su ličio preparatais, gali atsirasti šių simptomų: encefalopatija, ekstrapiramidinių sutrikimų, vėlyvoji diskinezija, piktybinis neurolepsijos sindromas, smegenų kamieno pažeidimas ir koma.
Dauguma šių simptomų yra grįžtamojo pobūdžio, bet jų priežastis nežinoma. Jei panašių simptomų atsiranda, gydymą reikia nedelsiant nutraukti.
Haloperidolis gali veikti kaip geriamųjų antikoaguliantų antagonistas.
Haloperidolis slopina epinefrino (adrenalino) bei kitų simpatomimetikų poveikį ir veikia kaip adrenerginių kraujospūdį mažinančių vaistų ( pvz., guanetidino) antagonistas.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Tyrimų, atliktų dideliam skaičiui tiriamųjų, duomenimis, apsigimimų nuo haloperidolio ryškiai nepadaugėjo. Aprašyti reti apsigimimų atvejai, kai nėštumo metu haloperidolio dažniausiai vartota su kitais vaistais. Nėščiosioms haloperidolio galima skirti tik tuomet, kai numatoma nauda bus neabejotinai didesnė už galimą pavojų vaisiui.

Haloperidolio patenka į motinos pieną. Pasitaikė atvejų, kai vartojančių haloperidolio ir krūtimi maitinančių motinų kūdikiams atsirado ekstrapiramidinių simptomų. Todėl žindančioms motinoms haloperidolio galima skirti tik būtiniausiu atveju, nuodugniai įvertinus numatomą naudą ir galimą pavojų.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Pradėjus gydyti haloperidoliu, pacientui draudžiama vairuoti ir valdyti mechanizmus. Vėliau ribojimų apimtis priklauso nuo individualios reakcijos. Ir vartojant haloperidolį, ir besitęsiant jo poveikiui, alkoholio vartoti draudžiama.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Haloperidolio dekanoatas sukelia tokį pat nepageidaujamą poveikį kaip ir haloperidolis. Kaip ir kiti injekuojamieji vaistai, haloperidolio dekanoatas gali sukelti vietinę audinių reakciją.
Paskyrus haloperidolio mažomis dozėmis (1-2 mg per parą), nepageidaujamų poveikių atsiranda retai, jie būna nestiprūs ir praeinantys. Ilgą laiką vartojant dideles dozes, nepageidaujami poveikiai esti dažnesni. Dažniausiai atsiranda nepageidaujamų poveikių nervų sistemai.
Ekstrapiramidiniai simptomai
Vartojant ilgai, gali atsirasti tremoras, rigidiškumas, bradikinezija, akatizija, ūminė distonija, okulogirinė krizė ar gerklų distonija. Tuomet galima skirti anticholinergiškai veikiančių antiparkinsoninių vaistų, bet to nevertėtų daryti absoliučiai visais atvejais, nes minėti vaistai gali sumažinti haloperidolio poveikį.
Vėlyvoji diskinezija
Kaip ir vartojant kitų vaistų nuo psichozės, gydant haloperidoliu ilgai arba jo vartojimą nutraukus, gali pasireikšti vėlyvoji diskinezija. Jai būdingi ritmiški, nevalingi liežuvio, veido, burnos ir žandikaulio trūkčiojimai. Kai kuriems pacientams šių simptomų gali būti nuolat. Kartotinai pradėjus gydyti haloperidoliu, padidinus jo dozę ar vietoj jo paskyrus kito vaisto nuo psichozės, šis sindromas gali tapti nepastebimas. Pasireiškus minėtam sindromui, gydymą haloperidoliu reikėtų nedelsiant nutraukti.
Piktybinis neurolepsinis sindromas (PNS)
Vartojant haloperidolio, gali atsirasti PNS. Šiai retai idiosinkrazinei reakcijai būdinga hipertermija, generalizuotas raumenų rigidiškumas, vegetacinės reakcijos ir sąmonės pokyčiai. Dažnai ankstyvas šio sindromo požymis yra hipertermija . Tokiu atveju gydymą vaistais nuo psichozės reikia nedelsiant nutraukti, skirti tinkamą palaikomąjį gydymą ir atidžiai stebėti pacientą.
Kitas poveikis CNS
Kartais pasitaikė depresija, sedacija, sujaudinimas, mieguistumas, nemiga, galvos skausmas, sumišimas, svaigulys, nerimastingumas, baimė, euforija, apatija, grand mal traukulių, pasunkėjo psichozės simptomai.
Virškinimo trakto sutrikimai
Kartais gali atsirasti pykinimas ir vėmimas, apetito stoka ir dispepsija, taip pat gali padidėti ar sumažėti kūno svoris.
Poveikis endokrininei sistemai
Dėl antidopaminerginio poveikio haloperidolis gali sukelti hiperprolaktinemiją, galaktorėją, ginekomastiją, taip pat oligo- ar amenorėją. Labai retai pasitaikė hiperglikemija ir sumažėjo ADH sekrecija.
Poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai
Pasitaikė pavienių tachikardijos ir hipotenzijos atvejų. Kartais, dažniausiai vartojant haloperidolį injekcijomis, pasitaikė QT intervalo pailgėjimo ir/ar skilvelinės aritmijos atvejų. Šie nepageidaujami reiškiniai dažnesni turintiems polinkį ir vartojusiems dideles dozes pacientams.
Kitas nepageidaujamas poveikis
Pavieniais atvejais laikinai ir neryškiai sumažėjo kraujo kūnelių skaičius. Retai, paprastai skiriant haloperidolio su kitais vaistais, gali pasireikšti agranulocitozė ir trombocitopenija. Retkarčiais pasitaikė kepenų funkcijos sutrikimų ar hepatito, dažniausiai cholestazinio, atvejų.
Retkarčiais pasitaikė organizmo padidėjusio jautrumo reakcijų, tokių kaip odos bėrimas, urtikarija, anafilaksija ir fotosensibilizacija.
Pavieniais atvejais gali užkietėti viduriai, pablogėti rega, džiūti burna, susilaikyti šlapimas, pasireikšti priapizmas, sutrikti erekcija, atsirasti periferinė edema, padidėti prakaitavimas ir seilių sekrecija, varginti rėmuo ar pakisti kūno temperatūra. Senyvus pacientus gali ištikti uždarojo kampo glaukomos priepuolis.

4.9 Perdozavimas

Svarbiausi perdozavimo simptomai yra sunkios ekstrapiramidinės reakcijos, hipertenzija ir sedacija. Ekstrapiramidinės reakcijos gali reikštis raumenų rigidiškumu ir bendru ar vietiniu tremoru. Gali atsirasti ir hipertenzija.
Ypač sunkiais atvejais dėl komos ir slopinamo kvėpavimo gali atsirasti į šoką panaši būsena. Gali pasireikšti skilvelinė aritmija ir pailgėti QT intervalas.
Perdozavimo gydymas: specifinio priešnuodžio nėra. Jei pacientui nėra komos ir neatsirado traukulių, taikomas pagalbinis gydymas: skiriama gerti aktyvuotos anglies, po to plaunamas skrandis ir sukeliamas vėmimas. Jei pacientą ištiko koma, reikia palaikyti kvėpavimo takų praeinamumą, o jei kvėpavimas slopinamas, jis palaikomas dirbtiniu būdu. Būtina stebėti EKG ir svarbiausias gyvybines funkcijas atspindinčius rodmenis. Hipotenzijai ir kraujotakos nepakankamumui šalinti reikia lašinti į veną skysčių, plazmos ar albumino koncentrato, kraujagysles sutraukiančių vaistų (dopamino ar noradrenalino). Adrenalino vartoti negalima, nes dėl jo sąveikos su haloperidoliu gali reikštis sunki hipotenzija. Sunkiems ekstrapiramidiniams simptomams šalinti rekomenduojama švirkšti į veną ar raumenis anticholinerginių vaistų nuo parkinsonizmo. Šių vaistų vartojimą reikia baigti labai atsargiai, nes priešingu atveju gali atsirasti ekstrapiramidinių simptomų.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – butirofenono dariniai, ATC kodas - N05AD01

Haloperidolio dekanoatas yra haloperidolio ir dekano rūgšties esteris, ilgai veikiantis butirofenonų grupės antipsichozinis vaistinis preparatas. Suleistas į raumenis haloperidolio dekanoatas palaipsniui iš jų išsiskiria ir lėtai hidrolozuojamas į haloperidolį, kuris patenka į sisteminę kraujotaką. Haloperidolis yra stiprus dopamino receptorių antagonistas, taigi labai veiklus neuroleptikas. Jis blokuoja centrinius dopamino receptorius, todėl labai gerai tinka kliedesiams ir haliucinacijoms slopinti (tikriausiai dėl sąveikos su limbinės sistemos ir vidurinių smegenų dopamino receptoriais). Be to, jis mažina galvos smegenų pusrutulių pamato mazgų (juodosios medžiagos ir dryžuotojo kūno sistemos) aktyvumą. Dėl šio poveikio vaistas sutrikdo ekstrapiramidinės sistemos veiklą: atsiranda distonija, akatizija, parkinsonizmas. Haloperidolis efektyviai mažina psichomotorinį aktyvumą, dėl to yra veiksmingas manijos ir sujaudinimo sindromams gydyti. Dėl vaisto poveikio gerėja pacientų, kuriems yra emocijų sutrikimas, resocializacija. Dėl periferinio antidopaminerginio poveikio slopinamas pykinimas ir vėmimas (per chemoreceptorius), atpalaiduojami skrandžio ir žarnyno raukai, adenohipofizėje slopinamas prolaktino inhibicijos faktorius (PIF – dopaminas), todėl didėja prolaktino išsiskyrimas.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Suleidus haloperidolio dekanoato į raumenis, jis čia kurį laiką lieka. Iš preparato palaipsniui atsipalaiduoja laisvas haloperidolis, kurio koncentracija plazmoje didėja laipsniškai. Ji būna didžiausia 3-9 dieną po injekcijos ir po to palengva mažėja. Preparato pusinės eliminacijos periodas yra maždaug 3 savaitės. Jei vaistinio preparato injekuojama kas mėnesį, per 2-4 mėn. atsiranda pastovi koncentracija plazmoje. Injekuojamo į raumenis haloperidolio dekanoato farmakokinetika priklauso nuo dozės. Jei injekuojama mažiau negu 450 mg haloperidolio, jo koncentracijos plazmoje priklausomybė nuo dozės yra maždaug linijinė. Haloperidolis lengvai prasiskverbia pro smegenų barjerą. Prie plazmos baltymų prisijungia 92% vaisto. Haloperidolis metabolizuojamas kepenyse, 40% jo pašalinama pro inkstus, 60% - su išmatomis, maždaug 1% nepakitusio vaisto išsiskiria su šlapimu. Metabolitai nepasižymi antipsichoziniu poveikiu.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Pirmoje lentelėje pateikti duomenys rodo, kad saugių vaisto dozių (tarp LD50 reikšmių), nustatytų ūminio toksinio poveikių tyrimų su gyvūnais metu, ir dozių, rekomenduojamų žmonėms, diapazonas yra platus. Pavyzdžiui, mažiausia (90 mg/kg kūno svorio, nustatyta šunims) ir didžiausia (850 mg/kg kūno svorio,nustatyta žiurkėms) geriamojo vaisto LD50 yra 300 ir 2833 kartus didesnė už rekomenduojamą didžiausią geriamojo vaisto dozę vidutinio svorio suaugusiam žmogui (0,3 mg/kg kūno svorio).

1 lentelė
Ūminio toksinio poveikio tyrimų metu nustatyta LD50 ( mg/kg kūno svorio), atsižvelgiant į vaisto vartojimo būdą
Gyvūnai
Į veną
Po oda
Sugirdoma
Pelės
13
54
144
Žiurkės
22
63
850
Žiurkėnai
Nėra duomenų
Nėra duomenų
405
Triušiai
8
Nėra duomenų
Nėra duomenų
Šunys
18
Daugiau negu 80
90

18 mėnesių trukmės saugumo tyrimų su žiurkėmis metu haloperidolio dozė buvo sušeriama su įprastu maistu. Vidutiniškai vaisto suvartota 33,0; 14,5; 6,5 ir 3,5 mg/kg kūno svorio per dieną. Šios haloperidolio dozės gyvūnų organizme nesukėlė jokių pakitimų. Tai buvo nustatyta kartotiniais šlapimo, biocheminiais tyrimais, tiek bendrojo, tiek ir mikroskopinio stebėjimo metu. Tačiau tyrimo pabaigoje gydytų gyvūnų kūno svorio ir suvartoto maisto kiekio vidurkiai buvo mažesni nei kontrolinės grupės (negydytų) gyvūnų. Mažesnis kūno svorio didėjimas galėjo būti susijęs su mažesniu suvartoto maisto kiekiu ( dėl galimo raminamojo vaisto poveikio).
Du haloperidolio saugumo tyrimai buvo atlikti su šunimis. Vieno tyrimo metu 6 mėnesius dviem šunų grupėms ( kiekvienoje po 6 gyvūnus) buvo duodama haloperidolio po 2,0 arba 0,5 mg/kg kūno svorio per dieną. Buvo stebima ir kontrolinė ( negydytų vaistu) 6 šunų grupė. Antrojo tyrimo metu 12 mėnesių 3 gyvūnų grupėms ( kiekvienoje po 8 šunis) buvo duodama vaisto 12,0; 6,0 arba 2,0 mg/kg kūno svorio dienos dozė. Buvo stebima ir kontrolinė ( negydytų vaistu) 8 gyvūnų grupė. Tyrimų metu nenugaišo nė vienas šuo. 6 mėnesius trukusių tyrimų metu toksinio vaisto poveikio ( atliekant tiek bendruosius, tiek mikroskopinius tyrimus) nepastebėta. Po 12 mėnesių trukusio tyrimo pokyčių kraujyje ir šlapime nebuvo, kūno svoris nepakito. Šešioms iš dvylikos kalių išoriškai pastebėtas trumpalaikis pieno liaukų sustandėjimas ir pieno išsiskyrimas. Šis poveikis pasireiškė tik tarp trečios ir aštuntos tyrimo savaitės bei nepriklausė nuo dozės. Gyvūnams, kuriems buvo sušeriama 12 mg/kg kūno svorio dienos dozė, padidėjo serumo alanino aminotransferazės koncentracija, atsirado kepenų ląstelių neryškių pokyčių. Ši dozė yra maždaug 120 kartų didesnė už vidutinę terapinę ir 40 kartų didesnė už didžiausią dienos dozę, rekomenduojamą vidutinio svorio suaugusiems pacientams. Serumo alanino aminotransferazės pokyčiai buvo laikini, jie sunormalėjo po mėnesio, nustojus vartoti vaisto. Tuo metu atliktas patologinis anatominis šunų tyrimas parodė, kad kepenų ląstelės taip pat buvo normalios.
Sušėrus haloperidolio 0,6-3 mg/kg kūno svorio dozę žiurkėms, 1,0-6,0 mg/kg kūno svorio dozę triušiams, 1,0-4,0mg/kg kūno svorio dozę šunims, jų palikuonims nepastebėta daugiau apsigimimų, palyginti su kontrolinės grupės gyvūnų. Žiurkėms, kurioms sušeriamos gana didelės ( 4,0 mg/kg kūno svorio) vaisto dozės, galinčios slopinti CNS, pailgėjo palikuonių atsivedimo laikas. Gauti duomenys rodo, kad didelės švirkščiamos į veną vaisto dozės ( 3,0 mg/kg kūno svorio) gali sumažinti žiurkės kiaušialąstės implantacijos galimybę.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Benzilo alkoholis
Sezamų aliejus.

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

5 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Ampules laikyti dėžutėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos.

6.5 Pakuotė

1 ml rudo stiklo ampulė. Vienoje kartono dėžutėje yra 5 ampulės.

6.6 Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu bei jo likučių naikinimo instrukcija

Žemoje temperatūroje tirpalo veiklioji medžiaga gali iškristi į nuosėdas. Jas galima ištirpinti ampulę pašildžius rankoje. Vartoti galima tik skaidrų tirpalą.