Maninil 5

1. Vaisto prekinis pavadinimas
Maninil 5

2. Kokybinė ir kiekybinė sudėtis
Vienoje tabletėje Maninil 5 yra 5 mg veikliosios medžiagos glibenklamido.

3. Vaisto forma
Tabletės.

4. Klinikiniai ypatumai
4.1 Indikacijos
Maninil 5 vartojamas nuo insulino nepriklausomo (II tipo arba suaugusiųjų) cukriniam diabetui gydyti, kai gliukozės kiekio kraujyje neįmanoma sureguliuoti tik subalansuota mityba, fiziniu aktyvumu ir kūno svorio mažinimu.
Vartojantieji šį vaistą, privalo griežtai laikytis gydytojo nustatyto mitybos režimo.
Prasidėjus antriniam nepakankamumui, įvertinus ligos požymius, galima gydyti derinant su insulinu. Jei, sergant II tipo cukriniu diabetu endogeninio insulino sekrecija visiškai išsenka, derinys su insulinu nepranoksta ilgalaikės monoterapijos insulinu efekto.

4.2 Dozės ir vartojimo būdas
Gydytojas turi kontroliuoti sergančiųjų cukriniu diabetu prisitaikymą gydytis Maninil 5; tai turi vykti kartu nustačius mitybos režimą. Dozė priklauso nuo medžiagų apykaitos (gliukozės kiekio kraujyje ir šlapime) tyrimo rezultatų. Pradėjus gydymą, arba keičiant kitus geriamuosius vaistus nuo diabeto, dozė didinama po truputį. Gydymą reikia pradėti nuo 2,5 mg glibenklamido per parą (po pusę tabletės Maninil 5 vieną kartą per parą). Nuolat kontroliuojant gliukozės kiekį kraujyje, dozė didinama labai lėtai, kas keletą dienų arba kas savaitę, kol pasiekiama terapiškai aktyvi dozė. Didžiausias poveikis būna vartojant 15 mg glibenklamido per parą (tris tabletes Maninil 5 per parą).
Jei paros dozė ne didesnė kaip dvi Maninil 5 tabletės, tai ji išgeriama ryte nevalgius. Tabletes reikia nuryti užsigėrus nedideliu kiekiu skysčio. Jei per dieną reikia gerti 3 tabletes, tai dvi geriamos ryte ir viena vakare.
Svarbu gerti vaistą kasdien tuo pačiu laiku. Pamiršus išgerti tabletes laiku, praėjus 1-2 valandoms jų nereikia vartoti ir negalima įskaičiuoti į sekančią vaistų dozę. Kitą kartą geriama įprastu laiku. Vartojimo klaidų negalima atitaisyti vėliau geriant didesnį tablečių kiekį. Neišgėrus vaisto, nereikia vengti valgyti.

2
Maninil 5 galima derinti su insulinu, metforminu, akarboze ir guaro derva.
Medžiagų apykaitos gerėjimas yra susijęs su organizmo jautrumo insulinui padidėjimu, todėl vaisto poreikis gydymo metu gali mažėti. Norint išvengti stiprios hipoglikemijos, būtina nuspręsti, ar dozę reikia mažinti, ar, jei dienos dozė yra nedidelė, nutraukti gydymą.
Vartojimo trukmė priklauso nuo ligos eigos ir ją nustato gydantis gydytojas.
Vartojimo dozės vaikams ir jauniems žmonėms
Kadangi II tipo cukrinis diabetas jauniems žmonėms (MODY) būna retai, tokiems ligoniams Maninil 5 skiriamas tik išimtiniais atvejais. Ligoniams, sveriantiems mažiau negu 50 kg, turi būti skiriama pati mažiausia paros dozė, tai yra iš pradžių skiriama 2,5 mg glibenklamido per parą (pusė Maninil 5 tabletės per parą). Kitais atvejais dozuojama taip pat kaip ir suaugusiems pacientams. Sergant I tipo diabetu, derinys su insulinu neveiksmingas.

4.3 Kontraindikacijos
Maninil 5 draudžiama skirti:
sergantiesiems I tipo nuo insulino priklausomu cukriniu diabetu,
nesant efekto nuo gydymo glibenklamidu,
esant prekomai, komos būsenai,
po kasos pašalinimo,
susiformavus dekompensuotai metabolinei acidozei (pvz., ketoacidozei, nurodant ją anamnezėje),
esant sunkiam inkstų funkcijos sutrikimui (kreatinino klirenso rodiklis yra mažesnis negu 30 ml/min),
esant stipriai sutrikusiai kepenų funkcijai,
padidėjus organizmo jautrumui glibenklamidui, kitiems sulfanilkarbamidams, sulfanilamidams, sulfanilamidų grupės diuretikams ar probenecidui (galima kryžminė reakcija) ir vaisto pagalbinėms medžiagoms,
nėštumo ir žindymo laikotarpiu.

4.4 Įspėjimai ir atsargumo priemonės vartojant vaistą
Gydant cukriniu diabetu sergantį žmogų, reikia nuolat stebėti jo būklę.
Ilgai trunkančios hipoglikemijos pavojus gresia senyviems pacientams. Jų prisitaikymas prie šio preparato turi būti ypač atsargus ir atidžiai kontroliuojamas.
Ypač atsargiai reikia gydyti ligonį, kuriam sutrikusi kepenų funkcija, nes dėl pakitusios glibenklamido kinetikos ir reguliacijos mechanizmų pažeidimų yra didelis hipoglikemijos pavojus. Tuomet, kai vartojamos didesnės vaisto dozės arba vaistas dažniau geriamas, vaisto poveikis gali pailgėti palyginti su vartojamomis mažomis dozėmis.

3
Ypatingas atsargumas reikalingas tuomet, kai vaistas skiriamas pacientams, kuriems yra sutrikusi inkstų funkcija, sergantiesiems hipotireoze, esant hipofizės ar antinksčių veiklos nepakankamumui.
Ilgiau trukęs badavimas, nepakankamas organizmo aprūpinimas angliavandeniais, neįprastas fizinis krūvis, didelis kiekis suvartoto alkoholio ir ypač šių faktorių derinys sudaro didelę riziką hipoglikemijai susiformuoti.
Hipoglikemijos pavojus didesnis diabetikams, kurių sustiprėję smegenų sklerozės požymiai, bei nesilaikantiems gydymo režimo.

4.5 Sąveika su kitais vaistais ir kitos sąveikos formos
Nuolat vartojantiems glibenklamidą ligoniams paskyrus gydymą kuriuo nors kitu vaistu, rezultatą galima pabloginti. Taip pat medžiagų apykaita gali sutrikti nustojus vartoti kurį nors kitą vaistą.
Glibenklamido hipoglikeminį efektą gali padidinti jo išsiskyrimą lėtinančios medžiagos. Tai sulfanilamidai, chloramfenikolis, fenilbutazonas, oksifenbutazonas, azapropazonas, sulfinpirazonas, kumarino junginiai, mikonazolis ir feniramidolis.
Glibenklamido hipoglikeminio poveikio padidėjimo galima tikėtis tais atvejais, kai pacientas kartu gydomas kitais vaistais, kurie taip pat turi hipoglikeminį efektą arba padidina jautrumą insulinui. Be insulino ir kitų geriamųjų vaistų nuo diabeto, pvz., metformino ar akarbozės, tokiu poveikiu pasižymi salicilatams panašios medžiagos: fenilbutazonas, paraaminosalicilo rūgštis, MAO inhibitoriai, fenfluraminas, pentoksifilinas (skiriant parenteraliai didelėmis dozėmis), oksitetraciklinas, anaboliniai vaistai, AKF inhibitoriai, klofibrato dariniai, fluoksetinas, tritokvalinas ir fosfamidai - ciklofosfamidas, ifosfamidas, trofosfamidas.
Nuolat vartojami tokie simpatolitiškai veikiantys vaistai kaip beta adrenoblokatoriai, rezerpinas, klonidinas ir guanetidinas gali sumažinti gliukozės kiekį kraujyje. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad šios medžiagos gali sutrikdyti neurohumoralinę hipoglikemijos savireguliaciją, slopindami įspėjamuosius jos simptomus (žr. sk. 4.8 Nepageidaujamos reakcijos).
Barbitūratai, fenitoinas ir rifampicinas greitina glibenklamido eliminaciją ir tuo pačiu gali sumažinti jo hipoglikeminį poveikį.
Prieš glibenklamido hipoglikeminį efektą veikia glukagonas, adrenalinas ir kiti simpatikomimetikai, kortikosteroidai, skydliaukės hormonai, diuretikai (įskaitant acetazolamidą), nikotino rūgštis (didelės dozės), fenotiazinai, diazoksidas, lytiniai hormonai.
H2 receptorių antagonistai gali ir skatinti, ir slopinti hipoglikeminį poveikį.
Svaigieji gėrimai: ūminis apsinuodijimas ir nuolatinis svaigalų vartojimas gali glibenklamido hipoglikeminį veikimą nenuspėjamai padidinti arba sumažinti.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis
Glibenklamido prasiskverbia pro placentos barjerą ir tai gali skatinti vaisiaus insulino sekreciją. Jo taip pat patenka į motinos pieną. Todėl nėštumo metu ir kūdikio žindymo laikotarpiu reikia vengti gydymo glibenklamidu. Planuojant
4
nėštumą apie tai reikia informuoti gydytoją, kad tolesnis ligos gydymas būtų tęsiamas insulinu.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti automobilį ir dirbti su mechanizmais
Glibenklamidas įtakos automobilio vairavimui neturi. Tačiau sumažėjęs cukraus kiekis kraujyje gali sukelti automobilio vairavimo ar mechanizmų valdymo apribojimus ar netgi visai sutrikdyti šį gebėjimą. Taip pat gali sutrikti gebėjimas saugiai atlikti darbus pavojingomis situacijomis (darbas dideliame aukštyje, šaltyje ir kt.).
Gebėjimas vairuoti automobilį arba valdyti mechanizmus, dirbti pavojingomis sąlygomis gali būti sutrikęs tol, kol pasiekiamas optimalus gydymo efektas, taip pat keičiant vaistus arba nereguliariai vartojant Maninil 5.

4.8 Nepageidaujamos reakcijos
Dažniausia nepageidaujama reakcija gydant glibenklamidu yra hipoglikemija. Ji gali užsitęsti, gali būti labai sunki hipoglikemija pavojinga gyvybei.
Tokių situacijų priežastys gali būti nereguliari mityba (praleistas valgymas), vaisto perdozavimas, per didelis fizinis krūvis, vartotas alkoholis, neteisinga ligos diagnozė, vėmimas arba viduriavimas, senyvas amžius, sutrikusi medžiagų apykaita (dėl streso, operacijos ar infekcijos), sutrikusi inkstų ir kepenų funkcija, angliavandenių apykaitos sutrikimas (pvz., dėl skydliaukės, hipofizės priekinės dalies arba antinksčių žievės ligų) ir vaistų sąveika. Adrenerginio poveikio simptomai (įspėjamieji požymiai) gali būti nedideli arba jų gali visai nebūti kai hipoglikemija susidaro labai palengva, kai kartu esti autonominė neuropatija arba kartu gydoma simpatikolitikais (ypač beta adrenoblokatoriais).
Hipoglikemijai būdingas sumažėjęs gliukozės kiekis kraujyje – mažiau nei 50 ar 40 mg/dl. Žemiau išvardyti įspėjamieji simptomai gali atkreipti paciento ar personalo dėmesį ir įtarti esant labai sumažėjusį gliukozės kiekį: netikėtas prakaitavimas, dažnas pulsas, drebulys, alkio pojūtis, sujaudinimas, dygčiojimas apie burną, blyškumas, galvos skausmas, mieguistumas, sutrikęs miegas, baimės pojūtis, slogi nuotaika (depresija), neužtikrinti judesiai, nepastovūs nervų sistemos sutrikimų požymiai (pvz., sutrikusi kalba, regėjimas, paralyžius).
Jei hipoglikemija progresuoja, paciento savikontrolė gali sutrikti, jis netenka sąmonės. Dažniausiai oda drėgna, šalta, gali būti traukulių.
Nesunkią hipoglikemiją sergantysis diabetu gali atstatyti suvalgę cukraus gabalėlį ar saldaus maisto. Todėl jie visada su savimi turi turėti 20 g gliukozės.
Jei hipoglikemijos negalima koreguoti nedelsiant, reikia skubiai iškviesti gydytoją.
Kartu su hipoglikemija gali būti ir kitų nepageidaujamų reakcijų.
Pradėjus gydymą, dėl pasikeitusio gliukozės kiekio kraujyje, gali laikinai sutrikti regėjimas. Retkarčiais gali būti tokių virškinimo sutrikimų: pykinimas, rėmuo, sunkumas po krūtine, sutrikęs skonis, skrandžio pilnumo pojūtis, vėmimas, pilvo skausmas, viduriavimas. Padidėjusio odos jautrumo požymių, jautrumo šviesai

5
pasitaikė retai. Labai retai po odos reakcijų pasitaikė tokių gyvybei pavojingų būklių kaip dusulys, staigus kraujospūdžio sumažėjimas, gyvybei pavojingas šokas. Padidėjęs bendras jautrumas (daugiaformė eritema - Stevenso-Džonsono sindromas, Lajelio sindromas, eksfoliacinis dermatitas, odos raudonė, mazginė eritema), sąstovis tulžies pūslėje, hepatitas, gelta, padidėjęs kepenų fermentų aktyvumas, karščiavimas, sąnarių skausmas aprašyti pavieniais atvejais.
Kraujodara sutrinka retai (esti trombocitopenija, kai atsiranda taškinių kraujosruvų odoje ir gleivinėse) arba labai retai (būna leukocitopenija, eritrocitopenija, pancitopenija, granulocitopenija ar net agranulocitozė). Aprašyti pavieniai hemolizinės mažakraujystės ir uždegiminės kraujagyslių reakcijos atvejai. Dažniausiai šie visi reiškiniai išnyksta, bet galimos ir sunkios pasekmės.
Pasitaikė silpno šlapimą varančio glibenklamido poveikio požymių, taip pat pavienių proteinurijos atvejų.
Galima kryžminė alergija su kitomis chemiškai panašiomis medžiagomis - sulfanilkarbamido preparatais, sulfanilamidų dariniais ir probenecidu.

4.9 Perdozavimas
Perdozavimo požymiai
Ūminis stiprus arba ilgalaikis nedidelis glibenklamido perdozavimas gali sukelti sunkią, ilgai trunkančią ir pavojingą gyvybei hipoglikemiją.
Jei vaisto perdozuojama sąmoningai, gali būti ilgalaikė hipoglikemija; laiku ir tinkamai pradėjus gydyti, ji išnyksta per kelias dienas.
Pacientams su pritemusia sąmone hipoglikeminis šokas gali vystytis greitai ir reiškiasi sąmonės pritemimu, tachikardija, drėgna oda, padidėjusia kūno temperatūra, sujaudinimu, sustiprėjusiais refleksais ir parezėmis, teigiamu Babinskio simptomu.

Gydymas perdozavus vaisto
Lengvos hipoglikemijos gydymas aprašytas sk. 4.8 Nepageidaujamos reakcijos.

Pastaba: jei pacientas vartoja ir guaro dervą, suvalgyta gliukozė rezorbuojasi lėčiau. Gydantis akarboze, hipoglikemija gali būti kompensuota tik vartojant gliukozę. Negalima vartoti oligosacharidų!

Dėl sunkios hipoglikemijos (sutrikus paciento sąmonei), vaistai turi būti švirkščiami į veną. Švirkščiama 40-100 ml 20% gliukozės tirpalo ir (arba) (jei negalima sušvirkšti vaistų į veną) 1-2 mg gliukagono į raumenis ar po oda.
Atsiradus sąmonei ir norint apsaugoti pacientą nuo priepuolio pasikartojimo, reikia duoti valgyti saldumynų (tuoj pat 20-30 g cukraus, po to kas 2-3 valandas) arba 24-48 valandas nuolat švirkšti į veną gliukozės tirpalo (5-10%). Be to, patartina 48 valandų laikotarpiu į raumenis kartą per 6 valandas švirkšti 6
po 1 mg gliukagono. Pasibaigus sunkiai hipoglikemijai, reikia kartoti gliukozės kiekio kraujyje tyrimus mažiausiai 48 valandas.
6
Jeigu paciento sąmonė sutrikusi ir išlieka sunkūs organizmo apsinuodijimo požymiai (savižudybės atveju), reikia skirti nuolatinę 5-10% gliukozės tirpalo infuziją; tikslas – gliukozės koncentracija kraujyje turi būti apie 200 mg/dl. Be to, reikia po 20 minučių pakartotinai sušvirkšti į veną didelės koncentracijos gliukozės tirpalo. Jei ligonio būklė negerėja, būtina įvertinti ir kitas galimas sąmonės sutrikimo priežastis, pradėti gydyti smegenų edemą (skirti deksametazono), taip pat pacientą perkelti stebėjimui ir gydymui į intensyviosios terapijos skyrių.
Vaikų hipoglikemijos gydymo metu reikia nuolat kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje.
Ūminio apsinuodijimo atveju reikėtų papildomai paskirti gydymą toksinams šalinti (išplauti skrandį, sukelti vėmimą) ar paskirti aktyvintos anglies.
Glibenklamidas nepasišalina atliekant kraujo dializę.

5. Farmakologinės savybės
5.1 Farmakodinamika
Farmakoterapinė grupė: geriamieji vaistai diabetui gydyti, sulfonilkarbamido preparatai. ATC kodas: A10BB01. Glibenklamidas
Glibenklamidas pasižymi hipoglikeminiu poveikiu sergantiems II tipo diabetu ir sveikiems žmonėms, nes jis padidina insulino gamybą kasos beta ląstelėse. Šis skatinantis poveikis kasai arba beta ląstelėms susijęs su funkciškai veiklių kasos Langerhanso salelių beta ląstelėių stimuliavimu, tai yra su endogeninio insulino atsipalaidavimu. Todėl glibenklamido vartojimas siejamas su tokia diabeto forma, kai dar funkcionuoja tam tikra endogeninio insulino gamyba ir ji didėja veikiant gliukozei.
Žinoma, kad gali būti slopinamas gliukagono išsiskyrimas iš kasos A ląstelių bei vykti įvairūs procesai už kasos ribų - padidėti periferinių audinių insulininių receptorių jautrumas insulinui, sustiprėti insulino poveikis postreceptoriams, sulėtėti receptorių irimas; kol kas šių reiškinių vertė ligos požymiams nėra galutinai ištirta.

5.2 Farmakokinetika
Išgėrus glibenklamido, vaistas žmogaus organizme rezorbuojasi greitai ir visiškai. Rezorbcijos apimtis, išsilaisvinimas ir biologinis prieinamumas priklauso nuo vaisto galeninės formos. Atliekant in vitro vaisto tirpimo testą nustatyta, kad iš nemikronizuotos formos Maninil 5 apie 63% veikliosios medžiagos atsipalaiduoja per 15 minučių bei 72% per 60 minučių.
Jei vaisto vartojama valgant, jo koncentracija kraujo plazmoje gali būti mažesnė nei išgėrus tablečių nevalgius.
Daugiau kaip 98% glibenklamido būna susijungę su kraujo plazmos albuminu. Kepenyse jis virsta dviem pagrindiniais metabolitais: 4-trans-hidroksiglibenklamidu ir 3-cis-hidroksiglibenklamidu. Atlikus tyrimus su eksperimentiniais gyvūnais nustatyta, kad 4-hidroksiglibenklamido 7
hipoglikeminis poveikis menkesnis; tyrimais su žiurkėmis nustatyta, kad jis sudaro 10-15% glibenklamido aktyvumo. Abu metabolitai maždaug vienodai
7
išsiskiria su tulžimi ir šlapimu. Vidutinis glibenklamido pusinės eliminacijos laikas – 1, 5-3,5 valandos. Tačiau pusinės kraujo plazmos eliminacijos laiko trukmė nesutampa su vaisto veikimo trukme. Atlikus naujausius tyrimus dėl eliminacijos iš žmogaus organizmo, didesnio tapatumo nustatyti nepavyko.
Esant sutrikusiai paciento kepenų funkcijai, vaisto eliminacija iš kraujo plazmos pailgėja.
Esant vidutinio laipsnio inkstų funkcijos nepakankamumui (kreatinino klirenso rodiklis ≥30 ml/min.) vaisto ir jo irimo medžiagų eliminacijos pakitimų nebūna. Jeigu inkstų funkcija sutrinka smarkiai, vaistas gali kauptis organizme.

Biologinis prieinamumas
Absoliutus Maninil 5 biologinis prieinamumas, palyginti su švirkštimu į veną, yra apytikriai 54 (49-59)%.

5.3 Ikiklinikinių tyrimų duomenys
Ūminis toksiškumas
Tyrimais su eksperimentiniais gyvūnais nustatyta, kad glibenklamido ūminis ir lėtinis toksiškumas labai mažas. Žiurkėms, pelėms ir jūros kiaulytėms LD50 sušėrus daugiau nei 15 g/kg kūno masės, triušiams ir šunims skalikams –daugiau kaip 10g/kg kūno masės.

Lėtinis toksiškumas
Lėtinio toksiškumo tyrimu metu šeriant vaistu nuo 0,2 iki 20 mg/kg kūno svorio žiurkes nuo 45 dienų iki 9 savaičių ir ilgiau kaip 18 mėnesių šunis skalikus jokių toksiškumo požymių, makroskopinių ar mikroskopinių vidaus organų bei klinikinių duomenų pakitimų nerasta.

Auglių susidarymą skatinantis ir mutageninis poveikis
Apie glibenklamido auglių susidarymą skatinantį poveikį nėra jokių duomenų. Atliekant mutageniškumo tyrimus in vitro ir in vivo (Ames, mikrobranduolių mėginiai) tokio poveikio nenustatyta.

Poveikis vaisingumui
Žiurkių patelėms ir patinams sušėrus vaisto iki 15 g/kg kūno svorio, įtakos vaisingumui nenustatyta. Tiriant žiurkes ir triušius jų embrionų organogenezės jautriose stadijose, duomenų apie mutageninį, teratogeninį ar toksinį poveikį embrionui negauta. Toksinis poveikis triušių, žiurkių ir pelių embrionams - vaisiaus žuvimas ir (arba) truputį padidėjęs rezorbcijos greitis, - išryškėjo tik skiriant didžiules vaisto dozes, 10 000 kartų didesnes nei farmakologiškai veiksmingos dozės.

8
6. Farmaciniai ypatumai
6.1 Pagalbinės medžiagos
Laktozės monohidratas, bulvių krakmolas, magnio stearatas, talkas, želatina, dažomoji medžiaga košenilio raudonis A (E124).

6.2 Nesuderinamumai
Nėra.

6.3 Tinkamumo laikas
Tinka vartoti 3 metus. Pasibaigus tinkamumo laikui, vartoti draudžiama.

6.4 Laikymo sąlygos
Laikymui nenustatytos jokios specialios sąlygos.

Saugoti vaistus nuo vaikų

6.5 Pakuotė
30 ml talpos skaidraus stiklo buteliukas su kamščiu, supakuotas standaus popieriaus dėžutėse, į kuris įdėtas informacinis lapelis.
Pakuotėje yra 120 tablečių.

6.6 Saugojimo ir nukenksminimo instrukcija
Vaistą laikyti ne didesnėje kaip 30ºC temperatūroje.
Maninil 5 išduodamas tik su receptu.