FORTZAAR

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

FORTZAAR 100 mg/25 mg plėvele dengtos tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje tabletėje yra 100 mg losartano kalio druskos ir 25 mg hidrochlorotiazido.

Pagalbinė medžiaga: laktozės monohidratas.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Plėvele dengta tabletė

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

FORTZAAR skiriama sudėtiniam hipertenzijos gydymui.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Įprastinė pradinė ir palaikomoji dozė yra viena tabletė HYZAAR (50 mg losartano ir 12,5 mg hidrochlorotiazido) vieną kartą per parą. Kai reikia, dozę galima padidinti iki 1 tabletės FORTZAAR vieną kartą per parą.

Pacientams, kuriems yra sumažėjęs intravaskulinių skysčių kiekis (pvz., gydytiems didelėmis diuretikų dozėmis), FORTZAAR neskirti.

FORTZAAR nerekomenduojama skirti pacientams, kurių sutrikusi kepenų funkcija arba yra sunkus inkstų pažeidimas (kreatinino klirensas  30 ml/min).

Vyresniesiems pacientams reiktų pagalvoti apie mažesniąją losartano ir hidrochlorotiazido dozę.

FORTZAAR galima skirti kartu su kitais antihipertenziniais vaistiniais preparatais.

FORTZAAR galima vartoti valgant ar nevalgius.

4.3 Kontraindikacijos

FORTZAAR neskiriamas:

- pacientams, kuriems yra padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei medžiagai,
- pacientams, kuriems yra yra anurija,
- pacientams, kuriems yra padidėjęs jautrumas kitiems sulfonamidų dariniams.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Losartanas ir hidrochlorotiazidas

Padidėjęs jautrumas. Angioedema (žr. 4.8 skyrių).

Sutrikusi kepenų ir inkstų funkcija
FORTZAAR nerekomenduojama skirti pacientams, kurių sutrikusi inkstų funkcija arba yra sunkus inkstų pažeidimas (kreatinino klirensas  30 ml/min).

Losartanas

Sutrikusi inkstų funkcija
Pranešta apie jautrių asmenų pakitusią inkstų funkciją, taip pat ir inkstų funkcijos nepakankamumą, dėl renino-angiotenzino sistemos slopinimo; nutraukus gydymą, šie inkstų funkcijos pokyčiai gali išnykti.

Vartojami kiti vaistiniai preparatai, veikiantys renino-angiotenzino sistemą, gali padidinti šlapalo ir kreatinino koncentraciją kraujyje pacientams, kuriems yra abipusė inkstų arterijų arba vienintelio inksto arterijos stenozė. Pranešta apie panašius reiškinius vartojant losartaną; nutraukus gydymą, šie inkstų funkcijos pokyčiai gali išnykti.

Hidrochlorotiazidas

Hipotenzija bei sutrikusi elektrolitų ir skysčių pusiausvyra
Kaip ir kiti antihipertenziniai vaistiniai preparatai, šis vaistinis preparatas kai kuriems pacientams gali sukelti simptominę hipotenziją. Reikia stebėti, ar juo gydomiems pacientams nepasireikš sutrikusios skysčių arba elektrolitų pusiausvyros klinikinių požymių, pvz.: pernelyg sumažėjęs skysčių kiekis, hiponatremija, hipochloreminė alkalozė, hipokalemija arba hipomagnemija. Šių požymių gali būti stipriai viduriuojant arba vemiant. Tokiems pacientams svarbu reguliariai tirti serumo elektrolitų koncentraciją.

Metabolinis ir endokrininis poveikis
Tiazidai gali pabloginti toleranciją gliukozei. Gali tekti koreguoti antidiabetinių vaistinių preparatų, įskaitant ir insuliną, dozes (žr. “Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika”).

Tiazidai gali sumažinti kalcio išsiskyrimą su šlapimu, todėl kartais neryškiai gali padidėti kalcio koncentracija serume. Ryški hiperkalcemija gali būti latentinio hiperparatiroidizmo požymis. Prieš prieskydinės liaukos tyrimą, tiazidų vartojimą reikia nutraukti.

Gydant tiazidiniais diuretikais, gali padidėti cholesterolio ir trigliceridų koncentracija.

Kai kuriems pacientams, gydomiems tiazidais, gali pasireikšti hiperurikemija ir (arba) podagra. Losartanas mažina šlapimo rūgšties kiekį, todėl, vartojamas kartu su hidrochlortiazidu, silpnina diuretikų sukeliamą hiperurikemiją.

Kitas poveikis
Tiazidais gydomiems pacientams, neatsižvelgiant į tai, ar jie alergiški ir ar sirgo bronchine astma, gali pasireikšti padidėjusio jautrumo reakcijų. Pastebėta, kad, vartojant tiazidus, paūmėjo arba suaktyvėjo sisteminė raudonoji vilkligė.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Losartanas

Per klinikinės farmakologijos tyrimus nenustatyta kliniškai svarbios vaistinių preparatų sąveikos su hidrochlortiazidu, digoksinu, varfarinu, cimetidinu, fenobarbitaliu (žr. žemiau “Hidrochlorotiazidas. Alkoholis, barbitūratai arba narkotikai”), ketokonazoliu ir eritromicinu. Pranešta, kad rifampinas ir flukonazolas mažina aktyviojo metabolito koncentraciją. Šios sąveikos klinikinė reikšmė netirta.

Kaip ir su kitais vaistiniais preparatais, kurie slopina angiotenziną II arba jo poveikį, kartu skiriami kalį sulaikantys diuretikai (pvz., spironolaktonas, triamterenas, amiloridas), kalio kiekį papildantys vaistiniai preparatai ar kalio turintys druskos pakaitalai gali padidinti kalio koncentraciją serume.

Losartano antihipertenzinis poveikis gali susilpnėti taip pat kaip ir su kitais antihipertenziniais vaistiniais preparatais kartu vartojant NPV indometaciną.

Hidrochlorotiazidas

Su tiazidiniais diuretikais gali sąveikauti šie kartu vartojami vaistiniais preparatai:

Alkoholis, barbitūratai arba narkotikai – gali padidinti ortostatinę hipotenziją.

Antidiabetiniai vaistiniai preparatai (peroraliniai vaistiniai preparatai ir insulinas) – gali tekti koreguoti antidiabetinių vaistinių preparatų dozes.

Kiti antihipertenziniai vaistiniai preparatai – poveikis sumuojasi.

Cholestiraminas ir kolestipolio dervos – anijoninės pakaitinės dervos pablogina hidrochlorotiazido rezorbciją. Ir cholestiramino, ir kolestipolio dervų vienkartinės dozės suriša hidrochlorotiazidą bei susilpnina jo rezorbciją iš virškinimo trakto atitinkamai 85% ir 43%.

Kortikosteroidai, AKTH – greičiau sumažėja elektrolitų kiekis, ypač kalio.

Vazopresiniai aminai (pvz., adrenalinas) – vazopresinių aminų poveikis gali sulėtėti, bet tai nėra priežastis nutraukti jų vartojimą.

Nedepoliarizuojantieji miorelaksantai (pvz., tubokurarinas) – gali padidėti atsakas į miorelaksantų poveikį.

Litis – diuretikai mažina ličio inkstų klirensą, kartu didina ličio toksiškumo riziką; jį vartoti kartu nerekomenduojama. Prieš vartodami ličio vaistinius preparatus, perskaitykite šių vaistinių preparatų informacinius lapelius.

Nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistiniai preparatai – kai kuriems ligoniams kartu vartojami nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistiniai preparatai gali sumažinti diuretikų diurezinį, natriurezinį ir antihipertenzinį poveikius.

Vaistinių preparatų poveikis laboratoriniams tyrimams – tiazidai gali keisti prieskydinės liaukos funkcinių tyrimų rezultatus, nes veikia kalcio metabolizmą (žr. 4.4 skyrių).

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Antruoju ir trečiuoju nėštumo trimestrais vartojami vaistiniai preparatai, tiesiogiai veikiantys renino-angiotenzino sistemą, gali sutrikdyti vaisiaus raidą ir net sukelti jo mirtį. Nustačius nėštumą, FORTZAAR vartojimą reikia kuo greičiau nutraukti.

Patyrimo, kaip skirti FORTZAAR nėščiosioms, nėra, bet, tiriant gyvūnus, nustatyta, kad losartanas turi įtakos vaisiaus bei naujagimio pažeidimams ir mirčiai. Tai, matyt, priklauso nuo vaistinio preparato poveikio renino-angiotenzino sistemai. Žmogaus vaisiaus inkstų perfuzija, priklausanti nuo renino-angiotenzino sistemos, pradeda funkcionuoti antruoju nėštumo trimestru, todėl rizika vaisiui padidėja, kai FORTZAAR vartojamas antruoju ir trečiuoju nėštumo trimestrais.

Tiazidai praeina pro placentos barjerą ir jų nustatoma virkštelės kraujyje. Sveikoms nėščiosioms reguliariai vartoti diuretikų nerekomenduojama, nes tai rizikinga motinai ir vaisiui (gali pasireikšti vaisiaus ar naujagimio gelta, trombocitopenija ir galbūt kitos šalutinės reakcijos, pastebėtos suaugusiesiems). Diuretikai neapsaugo nuo nėščiųjų toksikozės ir nėra pagrįstų įrodymų, jog jie naudingi gydant toksikozę.

Žindymo laikotarpis

Nežinoma, ar losartanas išsiskiria su motinos pienu. Tiazidai motinos piene aptinkami. Dėl galimo šalutinio poveikio maitinamam naujagimiui reikėtų spręsti, ar nemaitinti krūtimi, jei vaistinis preparatas motinai būtinas, ar nevartoti vaistinio preparato.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog FORTZAAR veikia gebėjimą vairuoti ir valdyti mechanizmus.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Atliekant klinikinius tyrimus su losartanu ir hidrochlorotiazidu, nebuvo stebėta jokio šalutinio veikimo, būdingo tik šiam sudėtiniam vaistiniui preparatui. Šalutinis veikimas apsiribojo anksčiau žinomu losartano ir (arba) hidrochlorotiazido veikimu. Bendras šalutinių reakcijų dažnumas stebėtas vartojant šį derinį, buvo panašus kaip placebo. Nutraukusiųjų šio vaistinio preparato vartojimą dalis tai pat buvo panaši kaip ir vartojusiųjų placebo.

Dažniausiai, gydymas losartanu ir hidrochlorotiazidu buvo gerai toleruojamas. Paprastai šalutinis veikimas buvo neryškus ir laikinas, ir gydymo nutraukti neprireikė.

Atliekant kontroliuojamus klinikinius esencialinės hipertenzijos tyrimus, galvos svaigimas buvo vienintelis su vaistiniu preparatu susijęs šalutinis reiškinys, kuris pasireiškė dažniau negu vartojant placebo ir 1% ar daugiau juo gydytų ligonių.

Apie šias kitas šalutines reakcijas pranešta, kai vaistinis preparatas jau buvo rinkoje:

Imuninės sistemos sutrikimai. Retai pranešta apie anafilaktines reakcijas, angioedemą (įskaitant gerklų ir balso klosčių tinimą, atsirandant kvėpavimo takų obstrukcijai, ir (arba) veido, lūpų, ryklės ir (arba) liežuvio tinimą) losartanu gydomiems pacientams. Kai kuriems iš šių pacientų jau anksčiau buvo pasireiškusi angioedema, kai jie vartojo kitus vaistinius preparatus, pavyzdžiui, AKF inhibitorius.
Virškinimo trakto sutrikimai. Retai pranešta apie hepatitą losartanu gydomiems pacientams; diarėja.
Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai. Pranešta apie kosulį vartojant losartaną.
Odos ir poodinio audinio sutrikimai. Vartojant losartano kalio druską su hidrochlorotiazidu pranešta apie fotosensibilizaciją.

Tyrimai
Kontroliuojamų esencialinės hipertenzijos klinikinių tyrimų metu nustatyti kliniškai svarbūs standartinių laboratorinių tyrimų pokyčiai retai siejosi su gydymu losartanu ir hidrochlorotiazidu. Hiperkalemija (kalio serume > 5,5 mekv/l) nustatyta 0,7% pacientų, bet šių tyrimų metu gydymo losartanu ir hidrochlorotiazidu nutraukimas dėl hiperkalemijos buvo nebūtinas. Retai buvo padidėjęs ALT aktyvumas, kuris, nustojus vartoti vaistinį preparatą, dažniausiai sunormalėjo.

4.9 Perdozavimas

Specifinės informacijos, kaip gydyti perdozavimą FORTZAAR nėra. Taikomas simptominis ir palaikomasis gydymas. Gydymą FORTZAAR nutraukti, o pacientą atidžiai stebėti. Siūloma, pavyzdžiui, skatinti vėmimą, jai vaistinis preparatas nurytas neseniai, bei įprastinėmis procedūromis koreguoti dehidrataciją, elektrolitų disbalansą, hepatinę komą ir hipotenziją.

Losartanas

Turima nedaug duomenų apie perdozavimą žmonėms. Daugiausia tikėtina, kad perdozavus gali pasireikšti hipotenzija ir tachikardija; stimuliuojant parasimpatinę (vagus) sistemą, turėtų būti bradikardija. Pasireiškusią simptominę hipotenziją reikia atitinkamai gydyti.

Nei losartanas, nei jo aktyvus metabolitas nepasišalina hemodializuojant.

Hidrochlorotiazidas

Dažniausiai stebėtų pokyčių ir požymių priežastis buvo sumažėjęs elektrolitų kiekis (hipokalemija, hipochloremija, hiponatremija) ir dehidratacija dėl gausios diurezės. Jei kartu vartojama digitalio, dėl hipokalemijos gali pasireikšti širdies aritmijos.

Nenustatyta, kiek hidrochlorotiazido pasišalina hemodializuojant.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – angiotenzino II receptorių antagonistas ir diuretikas, ATC kodas – C09D A01.

Losartanas ir hidrochlorotiazidas

Įrodyta, kad komponentų kraujospūdį mažinantis poveikis sumuojasi ir kraujospūdis sumažėja labiau negu vartojant bet kurį komponentą atskirai. Manoma, kad toks efektas pasireiškia dėl to, kad abiejų komponentų poveikiai papildo vienas kitą. Be to, dėl diurezinio hidrochlorotiazido veikimo padidėja plazmos renino aktyvumas, aldosterono sekrecija, sumažėja kalio koncentracija serume bei padidėja angiotenzino II kiekis. Losartanas blokuoja visus fiziologiškai reikšmingus angiotenzino II poveikius, slopindamas aldosteroną, silpnina kalio išsiskyrimą dėl diuretiko poveikio.

Įrodyta, kad losartanas trumpai ir silpnai veikia urikozuriškai. Žinoma, kad hidrochlorotiazidas saikingai didina šlapimo rūgšties koncentraciją. Losartano ir hidrochlorotiazido derinys silpnina diuretiko sukeliamą hiperurikemiją.

Losartano ir hidrochlorotiazido antihipertenzinis poveikis išlieka 24 valandas. Per mažiausiai vienerių metų trukmės klinikinius tyrimus, tęsiant gydymą, antihipertenzinis poveikis išliko. Stipriai sumažindamas kraujospūdį, FORTZAAR kliniškai reikšmingai neveikia širdies susitraukimų dažnio.

Per tyrimą, kuriame dalyvavo 131 sunkia hipertenzija sergantis pacientas, nustatyta, kad HYZAAR naudingas pradiniam gydymui bei kartu su kitais antihipertenziniais vaistiniais preparatais po 12 gydymo savaičių.

FORTZAAR veiksmingai mažina kraujospūdį vyrams ir moterims, juodaodžiams ir nejuodaodžiams bei jaunesniems (< 65 metų) ir vyresniems ( 65 metų) pacientams, efektyvus visų laipsnių hipertenzijai gydyti.

Losartanas

Losartanas yra peroraliai vartojamas angiotenzino II receptorių (AT1 tipo) antagonistas. Angiotenzinas II jungiasi su AT1 receptoriais, kurių yra daugelyje audinių (pvz., kraujagyslių lygiuosiuose raumenyse, antinksčiuose, inkstuose ir širdyje), bei skatina keletą svarbių biologinių veiksnių, taip pat ir vazokonstrikciją bei aldosterono atpalaidavimą. Angiotenzinas II stimuliuoja ir lygiųjų raumenų ląstelių proliferaciją. Jungimosi bei farmakologiniai biologiniai mėginiai parodė, kad jis selektyviai jungiasi su AT1 receptoriumi. Tiek losartanas, tiek jo farmakologiškai aktyvus karboksilo rūgšties metabolitas (E-3174) in vitro ir in vivo blokuoja visą fiziologiškai reikšmingą angiotenzino II veikimą, nesvarbu, koks pastarojo sintezės kelias ir šaltinis.

Kai skiriama losartano, padidėja plazmos renino aktyvumas, nes nebelieka neigiamo grįžtamojo ryšio tarp angiotenzino II koncentracijos ir renino sekrecijos. Padidėjus plazmos renino aktyvumui padidėja angiotenzino II koncentracija plazmoje. Netgi jai padidėjus, antihipertenzinis veiksmingumas bei sumažinta plazmos aldosterono koncentracija rodo, kad angiotenzino II receptorių blokada yra efektyvi.

Losartanas selektyviai jungiasi su AT1 receptoriais ir nesijungia su kitais bei neblokuoja kardiovaskulinei reguliacijai svarbių hormonų receptorių ar jonų kanalų. Be to, losartanas neinhibuoja AKF (kininazės II) - fermento, kuris skaldo bradikininą. Dėl to losartanui nebūdingi tiesiogiai su AT1 receptoriaus blokada nesusiję poveikiai, pavyzdžiui, neskatinamas bradikinino medijuojamasis poveikis ar edema (losartanas - 1,7%, placebo - 1,9%).

Įrodyta, kad losartanas blokuoja tiktai angiotenzino I ir angiotenzino II poveikį, bet visiškai neveikia atsako į bradikinino veikimą - tai neatsiejama nuo specifinio losartano veikimo mechanizmo. Žinoma, kad AKF inhibitoriai, priešingai, blokuoja angiotenzino I poveikį ir stiprina bradikinino veikimą, taigi losartano ir AKF inhibitorių farmakodinamika skiriasi.

Studijos, specialiai skirtos įvertinti, kaip dažnai būna kosulys pacientams, gydomiems losartanu, palyginti su pacientais, gydomais AKF inhibitoriais, metu kosulys pasitaikė panašiai dažnai pacientams, gavusiems losartano arba hidrochlortiazido, ir gerokai rečiau negu pacientams, gydomiems AKF inhibitoriumi. Be to, apibendrintai analizuojant 16 dvigubai aklų klinikinių studijų su 4131 pacientais rezultatus apie spontanišką kosulį pacientams, gydytiems losartanu, buvo pranešta panašiai dažnai (3,1%) kaip pacientams gavusiems placebo (2,6%) arba hidrochlortiazidą (4,1%), o gydytiems AKF inhibitoriais, kosulys buvo 8,8% atvejų.

Nediabetikams, sergantiems hipertenzija ir turintiems proteinuriją, losartanas reikšmingai sumažino proteinuriją, albumino ir IgG ekskreciją. Losartanas palaiko glomerulinės filtracijos greitį bei mažina filtracijos frakciją. Paprastai, vartojant losartaną, serume sumažėja šlapimo rūgšties koncentracija (dažniausiai <0,4mg/dl), kuri, ir ilgai gydant, nekinta.

Losartanas neveikia autonominių refleksų ir neturi ilgalaikės įtakos plazmos noradrenalinui.

Pacientams, kuriems yra kairiojo skilvelio nepakankamumas, 25 mg ir 50 mg losartano dozės sukėlė teigiamus hemodinamikos ir neurohormoninius efektus, pasireiškiančius padidėjusiu širdies indeksu bei sumažėjusiais plaučių kapiliarų slėgiu, bendruoju periferiniu pasipriešinimu, viduriniu arteriniu kraujospūdžiu bei širdies susitraukimų dažnumu, taip pat cirkuliuojančio aldosterono ir noradrenalino koncentracija. Šiems pacientams hipotenzija priklausė nuo dozės.

Klinikinių studijų metu lengvai ar vidutinio sunkumo esencialinei hipertenzijai gydyti vartojant losartaną kartą per parą, statistiškai patikimai sumažėjo sistolinis ir diastolinis kraujospūdis; antihipertenzinis veiksmingumas nepakito per vienerių metų klinikinių studijų laikotarpį. Matuojant kraujospūdį intervalo tarp dozių pabaigoje (po 24 val. išgėrus vaistinį preparatą) bei jo santykį su kraujospūdžiu ryškiausio poveikio metu (5-6 val. išgėrus vaistinį preparatą) nustatyta, kad kraujospūdis per 24 val. mažai pakito. Antihipertenzinis poveikis atitiko natūralų paros cirkadinį ritmą. Intervalo tarp dozių pabaigoje kraujospūdžio sumažėjimas atitiko maždaug 70-80% poveikio, stebėto po 5-6 val. išgėrus vaistinį preparatą. Hipertonikams nutraukus losartano vartojimą, kraujospūdis staiga nepadidėjo. Nors losartanas ryškiai sumažina kraujospūdį, bet kliniškai reikšmingai neveikia širdies susitraukimų dažnumo.

50-100 mg losartano, vartojamo kartą per parą, antihipertenzinis poveikis yra gerokai didesnis negu 50-100 mg kaptoprilio, vartojamo kartą per parą. 50 mg losartano antihipertenzinis poveikis yra panašus kaip 20 mg enalaprilio, vartojamo kartą per parą. 50-100 mg losartano, vartojamo kartą per parą, poveikį galima sulyginti su 50-100 mg atenololio, vartojamo kartą per parą. 50-100 mg losartano, vartojamo kartą per parą, poveikis taip pat yra ekvivalentiškas 5-10 mg pailginto veikimo felodipino poveikiui, gydžius vyresnius kaip 65 metų hipertonikus 12 savaičių.

Losartanas yra vienodai veiksmingas padidėjusį kraujospūdį turintiems vyrams ir moterims, taip pat jaunesniems (<65 metai) ir vyresniems (³65 metai) pacientams. Losartanas antihipertenziškai veikia visų rasių asmenis, tačiau, kaip ir kiti renino-angiotenzino sistemą veikiantys vaistiniais preparatai, skiriami monoterapijai, juodaodžius losartanas veikia vidutiniškai silpniau negu kitus pacientus.

Kartu su tiazidiniais diuretikais vartojamo losartano kraujospūdį mažinantis poveikis maždaug sumuojasi.

Hidrochlorotiazidas

Tiazidų antihipertenzinio poveikio mechanizmas nežinomas. Normalaus kraujospūdžio tiazidai paprastai neveikia.

Hidrochlorotiazidas yra diuretikas ir antihipertenzinis vaistinis preparatas. Jis veikia distalinį tubulinį elektrolitų reabsorbcijos mechanizmą. Hidrochlorotiazidas maždaug vienodai didina natrio ir chloridų ekskreciją. Dėl natriurėzės kartais netenkamas tam tikras kalio ir bikarbonatų kiekis.

Diurėzė prasideda per 2 val. išgėrus vaistinį preparatą, per 4 val. tampa didžiausia ir trunka nuo 6 iki 12 val.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Rezorbcija

Losartanas
Vartojamas per os, losartanas gerai rezorbuojasi, ir per pirmojo praėjimo pro kepenis metabolinį etapą susidaro aktyvus karboksilo rūgšties metabolitas ir neaktyvūs metabolitai. Losartano tablečių bendras biologinis prieinamumas yra 33%. Losartano ir jo aktyviojo metabolito vidutinės didžiausios koncentracijos susidaro atitinkamai po 1 val. ir 3-4 val. Kartu vartojamas standartizuotas maistas kliniškai reikšmingai losartano koncentracijos plazmoje nepakeitė.

Pasiskirstymas

Losartanas
³ 99% losartano ir jo aktyviojo metabolito susijungia su plazmos baltymais, visų pirma albuminais. Losartano pasiskirstymo tūris yra 34 litrai. Tyrimai su žiurkėmis rodo, kad jei losartano praeina pro hematoencefalinį barjerą, tai labai mažai.

Hidrochlorotiazidas
Hidrochlorotiazidas praeina pro placentą, bet nepraeina pro hematoencefalinį barjerą, jo patenka į motinos pieną.

Biotransformacija

Losartanas
Apie 14% į veną arba per os paskirto losartano yra paverčiama jo aktyviuoju metabolitu. Paskyrus 14C žymėto losartano per os arba į veną, daugiausia plazmoje cirkuliuojančios radioaktyviosios medžiagos sudaro losartanas ir jo aktyvusis metabolitas. Minimalus losartano virtimas į aktyvųjį metabolitą buvo stebėtas mažiau kaip 1% tiriamųjų.

Be aktyvaus metabolito, susidaro neaktyvių metabolitų, iš jų du didieji metabolitai (hidroksilinant butilo šoninę grandinę) ir mažesnysis metabolitas, N-2 tetrazolgliukuronidas.

Eliminacija

Losartanas
Losartano ir jo aktyvaus metabolito plazmos klirensas yra atitinkamai apie 600 ml/min ir 50 ml/min, inkstų klirensas - atitinkamai apie 74 ml/min ir 26 ml/min. Apie 4% per os vartojamos losartano dozės ekskretuojama nepakitusios su šlapimu ir apie 6% dozės - su šlapimu aktyvaus metabolito pavidalu. Kai peroralinės losartano kalio druskos dozės yra iki 200 mg, losartano ir jo aktyvaus metabolito farmakokinetika yra tiesinė.

Per os vartojamo losartano ir jo aktyvaus metabolito plazmos koncentracija mažėja polieksponentiškai, ir galutinis pusinės eliminacijos periodas yra atitinkamai apie 2 val ir 6-9 val. Vartojant po 100 mg vaistinio preparato kartą per parą, nei losartano, nei jo aktyviojo metabolito plazmoje beveik nesikumuliuoja.

Losartano ir jo metabolitų eliminacijai svarbi tiek biliarinė, tiek inkstinė ekskrecija. Po peroralinės 14C žymėtojo losartano dozės žmogui, apie 35% radioaktyviosios medžiagos nustatyta šlapime ir 58% - išmatose.

Hidrochlorotiazidas
Hidrochlorotiazidas nemetabolizuojamas ir greitai pasišalina pro inkstus. Stebint koncentraciją plazmoje mažiausiai 24 valandas, nustatyta, kad pusinės eliminacijos periodas svyruoja nuo 5,6 iki 14,8 valandų. Mažiausiai 61% išgertos dozės nepakitusios pasišalina per 24 valandas.

Pacientų apibūdinimas

Losartanas ir hidrochlorotiazidas
Losartano ir jo aktyviojo metabolito koncentracija plazmoje bei hidrochlorotiazido rezorbcija vyresniesiems ir jaunesniems hipertenzija sergantiems pacientams reikšmingai nesiskiria.

Losartanas
Pavartojusiems losartano per os pacientams, kuriems buvo lengva ir vidutinio sunkumo alkoholinė kepenų cirozė, losartano ir jo aktyvaus metabolito koncentracijos plazmoje buvo atitinkamai 5 kartus ir 1,7 karto didesnės negu jauniems vyrams savanoriams.

Nei losartanas, nei jo aktyvusis metabolitas dializuojant nepasišalina.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Papildomos svarbios informacijos nėra.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Mikrokristalinė celiuliozė
Laktozės monohidratas
Gelifikuotas krakmolas
Magnio stearatas
Hidroksipropilceliuliozė
Hipromeliozė
Titano dioksidas
Geltonasis chinolinas
Karnaubo vaškas

Tabletėje taip pat yra 8,48 mg (0,216 mekv) kalio.

6.2 Nesuderinamumas

Nežinomas.

6.3 Tinkamumo laikas

36 mėnesiai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti gamintojo pakuotėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

FORTZAAR yra išleidžiamas lizdinėse plokštelėse, kartoninėse dėžutėse po 28 tabletes.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Specialių reikalavimų nėra.