Sandostatin LAR

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Sandostatin LAR 10 mg milteliai ir tirpiklis injekcinei suspensijai
Sandostatin LAR 20 mg milteliai ir tirpiklis injekcinei suspensijai

2. kokybinė ir kiekybinė sudėtis

Viename buteliuke yra: mikrosferų injekcinei suspensijai.

Veiklioji medžiaga: laisvasis oktreotido* peptidas, 10 mg, 20 mg ir 30 mg, 4,15% sausosios masės atitinka 4,65% oktreotido acetato.

Kitos medžiagos: poli(DL-laktido-ko-glikolidas) - 78,35% sausosios masės; sterilus manitolis - 17,0% sausosios masės.

Viename užpildytame švirkšte (tirpiklis vartoti parenteraliai) yra: 12,5 mg natrio karboksimetilceliulozės; 15 mg manitolio; injekcinio vandens iki 2,5 ml.

Dvi adatos [40 mm (1,5 colio) 19 dydžio].

*Tarptautinis nepatentuotas pavadinimas

Pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. vaisto forma

Sandostatin LAR yra ilgai veikiantis, injekcijos vietoje sudarantis depą oktreotidas. Mikrosferas specialiame skystyje reikia ištirpinti prieš pat injekciją į raumenis.

4. klinikinĖ informacija

4.1 Terapinės indikacijos

Pacientams, sergantiems akromegalija, gydyti:
kurių būklė buvo adekvačiai kontroliuojama į poodį švirkščiamu Sandostatin;
kuriems netinka arba neefektyvūs chirurginis gydymas ar radioterapija, taip pat tol, kol bus pasiektas visiškas radioterapijos efektas (žr. 4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas).

Pacientams, kuriems yra simptomų, susijusių su funkciniais skrandžio, žarnyno, kasos endokrininiais navikais, ir kurių būklė buvo adekvačiai kontroliuojama Sandostatin, gydyti. Tai:
karcinoidiniai navikai su karcinoido sindromo požymiais;
VIPomos;
gliukagonomos;
gastrinomos/Zollinger-Ellisono sindromas;
insulinomos, hipoglikemijai pašalinti prieš operaciją ir palaikomajam gydymui;
GRFomos.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Sandostatin LAR galima švirkšti tik giliai į sėdmenų raumenis. Jei reikia švirkšti kartotinai, švirkšti tai į kairįjį, tai į dešinįjį sėdmenį (žr. 6.6 Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu instrukcija).

Akromegalija

Pacientams, kuriems buvo efektyvus į poodį švirkščiamas Sandostatin, rekomenduojama iš pradžių Sandostatin LAR skirti po 20 mg kas 4 savaites 3 mėnesius. Jo galima švirkšti kitą dieną po paskutiniosios Sandostatin injekcijos po oda. Toliau vaisto dozės nustatomos remiantis augimo hormono (AH) ir į insuliną panašaus augimo faktoriaus 1/somatomedino C (IAF-1) koncentracijomis kraujo serume bei klinikiniais simptomais.

Jei per pirmuosius tris mėnesius neišnyksta klinikiniai simptomai ir patologiniai biocheminiai rodikliai (AH, IGF 1) nėra visiškai kontroliuojami (AH koncentracija viršija 2,5 g/l), gali tekti padidinti dozę iki 30 mg kas 4 savaites.

Jei AH koncentracija yra gerokai mažesnė negu 1 g/l, IAF-1 koncentracija kraujo serume normali, klinikiniai požymiai išnyko po 3 mėnesių gydymo vartojant 20 mg dozę, kas 4 savaites galima skirti po 10 mg Sandostatin LAR. Tokiems pacientams, ypač skiriant mažą Sandostatin LAR dozę, reikia tirti AH ir IAF-1 koncentraciją serume, taip pat stebėti klinikinius požymius.
Pacientams, vartojantiems pastovią Sandostatin LAR dozę, AH ir IGF 1 tirti kas 6 mėnesius.

Pacientams, kuriems netinka arba neefektyvūs chirurginis gydymas ar radioterapija, taip pat tol, kol bus pasiektas visiškas radioterapijos efektas, prieš pradedant vartoti Sandostatin LAR kaip nurodyta aukščiau, reikia trumpam paskirti Sandostatin į poodį, kad būtų galima įvertinti organizmo atsaką į oktreotidą ir nustatyti sisteminę jo toleranciją.

Skrandžio, žarnyno, kasos endokrininiai navikai

Pacientams, kuriems nuo Sandostatin, švirkščiamo į poodį, požymių sumažėjo, rekomenduojama iš pradžių skirti 20 mg Sandostatin LAR kas 4 savaites. Po pirmosios Sandostatin LAR injekcijos dar dvi savaites reikia vartoti efektyvias į poodį švirkščiamo Sandostatin dozes.

Pacientams, anksčiau negydytiems į poodį švirkščiamu Sandostatin, prieš pradedant vartoti Sandostatin LAR kaip nurodyta aukščiau, rekomenduojama iš pradžių skirti 0,1 mg Sandostatin į poodį tris kartus per parą maždaug dvi savaites, kad būtų galima įvertinti organizmo atsaką į oktreotidą ir nustatyti sisteminį jo toleravimą.

Jei po 3 mėnesių gydymo klinikiniai simptomai išnyko, o biologiniai rodikliai sunormalėjo, galima sumažinti Sandostatina LAR dozę iki 10 mg kas 4 savaites.

Jei po 3 mėnesių gydymo simptomai tik dalinai kontroliuojami, dozę reikia padidinti iki 30 mg kas 4 savaites.

Tomis dienomis, kai, vartojant Sandostatin LAR, paūmėja skrandžio, žarnyno, kasos navikų simptomų, papildomai reikia skirti tokią į poodį švirkščiamo Sandostatin dozę, kokia buvo vartojama prieš pradedant gydyti Sandostatin LAR. Taip gali būti pirmaisiais dviem mėnesiais, kol bus pasiekta gydomoji oktreotido koncentracija.

Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi

Sutrikusi inkstų funkcija neturi įtakos bendrajai oktreotido ekspozicijai (AUC, plotui po kreive), kai Sandostatin švirkščiama po oda. Todėl Sandostatin LAR dozės keisti nereikia.

Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi

Tiriant nustatyta, jog, sergant kepenų ciroze, gali sumažėti į poodį ir į veną švirkščiamo Sandostatin eliminacija, tačiau tai nestebėta sergant kepenų steatoze. Kadangi oktreotido terapinė platuma yra didelė, Sandostatin LAR dozės nereikia keisti pacientams, sergantiems kepenų ciroze.

Senyviems pacientams

Tyriant nustatyta, kad vyresniems kaip 65 metų žmonėms į poodį švirkščiamo Sandostatin dozės keisti nebūtina. Taigi jiems Sandostatin LAR dozės keisti taip pat nereikia.

Vaikams

Yra labai mažai patirties apie Sandostatin LAR skyrimą vaikams.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas oktreotidui arba bet kuriai pagalbinei medžiagai.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Kartais AH-išskiriantys posmegeninės liaukos navikai gali padidėti ir sukelti sunkių komplikacijų (pvz.: akipločio defektus), dėl to visus tokius pacientus reikia stebėti. Jeigu atsiranda požymių, rodančių, kad navikas didėja, patariama keisti gydymo būdą.

Nustatyta, kad 15-30% pacientų, ilgai vartojančių į poodį švirkščiamą Sandostatin, susidaro tulžies akmenų. Jų dažnis bendrojoje populiacijoje (40‑60 metų) yra apie 5‑20 %. Ilgai vartojantiems Sandostatin LAR pacientams, sergantiems akromegalija arba skrandžio, žarnyno, kasos navikais, lyginant su vartojančiaisiais poodinį Sandostatin, tulžies akmenų rizika nepadidėja. Tačiau, gydant Sandostatin LAR, patartina sonoskopiškai tirti tulžies pūslę kas 6 mėnesius. Susiformavę tulžies akmenys paprastai nesukelia simptomų. Simptomus sukeliančius akmenis reikia tirpdyti tulžies rūgštimis arba gydyti chirurgiškai.

(Žr. “Pacientų su padidėjusia tulžies akmenų susidarymo rizika stebėjimas ir gydymas vartojant Sandostatin LAR”). [Šioje dalyje pateikiami TIK patarimai, jie yra NEPRIVALOMI (priklauso nuo į poodį švirkščiamo Sandostatin registracijos)].

Sandostatin LAR gali sutrikdyti gliukozės koncentracijos kontrolę, o insulino poreikis gali sumažėti I tipo cukriniu diabetu sergantiems žmonėms. Diabetu nesergantiems arba sergantiems II tipo cukriniu diabetu pacientams, kurių insulino rezervas iš dalies nepakitęs, į poodį švirkščiamas Sandostatin gali padidinti glikemiją po valgio. Todėl patartina stebėti gliukozės toleranciją ir skirti antidiabetinį gydymą.

Oktreotidas santykinai stipriau slopina AH ir gliukagono negu insulino sekreciją, taip pat trumpiau slopina insulino veikimą, todėl sergantiesiems insulinoma gali sukelti didesnio laipsnio ir ilgiau trunkančią hipoglikemiją. Šiuos pacientus reikia stebėti ypač atidžiai.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Nustatyta, kad oktreotidas mažina ciklosporino ir lėtina cimetidino absorbciją žarnyne.

Kartu vartojant oktreotidą ir bromokriptiną, padidėja pastarojo biologinis įsisavinimas.

Nedaug paskelbta duomenų, rodančių, kad somatostatino analogas gali sumažinti metabolinį klirensą medžiagų, metabolizuojamų citochromo P450 fermentų, tai gali būti dėl augimo hormono slopinimo. Kadangi negalima paneigti tokio oktreotido poveikio, todėl kitus vaistus, ypač metabolizuojamus CYP3A4 ir turinčius mažą terapinį indeksą (pvz., chinidiną, terfenadiną), kartu vartoti atsargiai.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėra duomenų, ar oktreotidas yra saugus nėščiosioms ir žindyvėms, todėl joms šį vaistą galima skirti tik tada, kai neišvengiama.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Nėra duomenų, ar Sandostatin LAR veikia gebėjimą vairuoti ir valdyti įrenginius.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Pagrindiniai Sandostatin LAR nepageidaujami poveikiai yra vartojimo vietos ir virškinimo trakto.

Tulžies pūslė
Ilgai vartojant Sandostatin LAR, gali susidaryti tulžies akmenų (žr. 4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės).

Virškinimo traktas
Virškinimo trakto nepageidaujamos reakcijos – anoreksija, pykinimas, vėmimas, spazminis pilvo skausmas, pilvo pūtimas, dujų susikaupimas žarnyne, skystos išmatos, viduriavimas ir steatorėja. Nors gali padidėti riebalų išsiskyrimas su išmatomis, tačiau nėra duomenų, kad ilgalaikis gydymas oktreotidu sutrikdytų mitybą dėl malabsorbcijos. Kartais virškinimo trakto nepageidaujami poveikiai gali pasireikšti ūmine žarnyno obstrukcija su didėjančiu pilvo tempimu, stipriu skaumu epigastriume, padidėjusiu pilvo jautrumu ir priverstine padėtimi.

Vartojimo vietos reakcijos
Gali pasireikšti injekcijos vietos reakcijų po Sandostatin LAR vartojimo; jos paprastai būna nesunkios ir trumpalaikės. Tai vietinis skausmas ir retai – patinimas ir bėrimas.

Bendrieji sutrikimai
Retai Sandostatin LAR sukeldavo trumpalaikį plaukų slinkimą. Labai retai stebėta padidėjusio jautrumo reakcijų.

Kasa
Sandostatin LAR gali sutrikdyti gliukozės apykaitą, nes slopina augimo hormoną, gliukagono ir insulino poveikį. Gali būti sutrikusi gliukozės tolerancija po valgio. Nustatyta, kad nuo ilgai vartojamo poodinio Sandostatin gali būti pastovi hiperglikemija. Kartais pasireiškia hipoglikemija.

Yra duomenų, kad retkarčiais pirmosiomis poodinio Sandostatin vartojimo valandomis arba dienomis gali pasireikšti ūminis pankreatitas. Be to, ilgai vartojant poodinį Sandostatin, pankreatitą gali sukelti tulžies akmenligė.

Kepenys
Buvo stebėti keli kepenų funkcijos sutrikimo atvejai, susiję su į poodį švirkščiamu Sandostatin. Tai:
ūminis hepatitas be cholestazės; Sandostatin nebešvirkščiant, transaminazių rodikliai sunormalėjo;
lėtai progresuojanti hiperbilirubinemija su padidėjusiu šarminės fosfatazės, -gliutamiltransferazės ir ne taip ryškiai padidėjusiais transaminazių rodikliais.

4.9 Perdozavimas

Dar nėra duomenų apie Sandostatin LAR perdozavimą. Vėžiu sergantiems pacientams kas dvi savaites skiriant 90 mg Sandostatin LAR, nebuvo stebėta jokių netikėtų nepageidaujamų reiškinių. Suaugusiam žmogui sušvirkštus į veną smūginę 1,0 mg oktreotido dozę, sulėtėjo širdies ritmas, paraudo veidas, prasidėjo pilvo skausmas, viduriavimas, alkio jausmas ir pykinimas, tačiau, praėjus 24 valandoms po vaisto vartojimo, visi pažymiai išnyko.

Perdozavus reikia gydyti simptomiškai.

5. FARMAKOLOGINĖS savybės

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – augimo hormono antagonistas, ATC kodas – H01CB02
Oktreotidas yra sintetinis oktapeptidas, natūraliojo somatostatino analogas, pasižymintis tokiomis pat farmakologinėmis savybėmis, bet gerokai ilgiau veikiantis. Jis slopina gastroenteropankretatinėje (GEP) endokrininėje sistemoje patologiškai padidėjusią AH bei peptidų ir serotonino sintezę.

Oktreotidas daug stipriau negu somatostatinas slopina AH, gliukagono ir insulino išsiskyrimą gyvūnų organizme. Jis selektyviau slopina AH ir gliukagoną.

Sveikų žmonių organizme oktreotidas, kaip ir somatostatinas, slopina:
AH išsiskyrimą, kurį stimuliuoja argininas, fizinis krūvis ir insulino sukelta hipoglikemija;
Maisto stimuliuojamą insulino, gliukagono, gastrino ir kitų GEP sistemos peptidų išsiskyrimą ir arginino stimuliuojamą insulino ir gliukagono išsiskyrimą;
tirotropiną atpalaiduojančio hormono (TRH) sukeltą tirotropino (TTH) išsiskyrimą.

Priešingai negu somatostatinas, oktreotidas stipriau slopina AH negu insulino išsiskyrimą, taip pat nesukelia kompensacinės hormonų hipersekrecijos (t.y. AH sergantiesiems akromegalija).

Daugeliui sergančiųjų akromegalija Sandostatin LAR vaisto forma, vartojama kas keturias savaites, palaiko pastovią gydomąją oktreotido koncetraciją kraujo serume, mažina AH ir normalizuoja IAF-1 koncentraciją serume. Daugumai pacientų Sandostatin LAR ryškiai sumažina ligos simptomus, pvz., galvos skausmą, prakaitavimą, paresteziją, nuovargį, osteoartralgiją ir riešo kanalo sindromą. Kai kuriems sergantiesiems AH sekretuojančia hipofizės adenoma, Sandostatin LAR sumažina naviko masę.

Sandostatin LAR užtikrina ilgalaikę ligos simptomų kontrolę pacientams, kuriems yra funkciniai skrandžio, žarnyno, kasos endokrininės sistemos navikai. Oktreotido poveikis priklauso nuo naviko rūšies:

Karcinoidiniai navikai. Vartojant oktreotidą, gali išnykti simptomai, ypač paraudimas ir viduriavimas. Dažniausiai šis poveikis pasireiškia kartu su sumažėjusia serotonino koncentracija plazmoje ir sumažėjusiu 5-hidroksiindolacto rūgšties išsiskyrimu su šlapimu.

VIPomos. Šiam navikui būdinga padidėjusi vazoaktyvių intestininių peptidų (VIP) produkcija. Daugeliui pacientų vartojant oktreotidą, iš pradžių dažniausiai sumažėja sekrecinis viduriavimas, būdingas šiai ligai, dėl to pagerėja gyvenimo kokybė. Taip pat pagerėja simptomai, susiję su elektrolitų pokyčiais, pvz.: hipokalemija, ir nereikia skirti enterinių ar parenterinių skysčių bei elektrolitų papildų. Atliekant kompiuterinę tomografiją kai kuriems pacientams nustatytas sulėtėjęs arba sustojęs naviko augimas, netgi sumažėjęs navikas, ypač kepenų metastazės. Pagerėjusi klinikinė būklė paprastai būna susijusi su sumažėjusia VIP koncentracija plazmoje, net iki normos.

Gliukagonomos. Vartojant oktreotidą, sumažėja šiai būklei būdingas nekrolizinis migruojantis bėrimas. Oktreotido poveikis nedidelio laipsnio cukriniam diabetui, kuris yra gana dažnas, nėra ryškus, ir todėl nesumažina insulino arba geriamųjų hipoglikeminių vaistų poreikio. Šiems pacientams oktreotidas sumažina viduriavimą, todėl padidėja jų kūno masė. Nors, vartojant oktreotidą, dažnai staigiai sumažėja gliukagono koncentracija plazmoje, tačiau tai paprastai neišlieka visą vaisto vartojimo laikotarpį, nors išlieka simptominis pagerėjimas.

Gastrinomos/Zollinger-Ellison sindromas. Nors protonų siurblio inhibitoriai ar H2 receptorių blokatoriai saugo skrandį nuo gastrino sukeltos skrandžio rūgšties hipersekrecijos, dėl kurios gali susidaryti opų, tačiau šis poveikis nėra pakankamas. Svarbus simptomas gali būti viduriavimas, ir gydant jis ne visada išnyksta. Oktreotidas vienas arba kartu su protono siurblio inhibitoiais ar H2 receptorių blokatoriais gali sumažinti skrandžio rūgšties hipersekreciją ir sumažinti simptomus, taip pat viduriavimą. Gali išnykti ir kiti simptomai, pvz.: paraudimas, susijęs su naviko gaminamais peptidais. Kai kurių pacientų plazmoje sumažėja gastrino koncentracija.

Insulinomos. Oktreotidas sumažina cirkuliuojančio imunoreaktyvaus insulino koncentraciją. Jis gali padėti sugrąžinti normoglikemiją, rengiant pacientą naviko operacijai. Kai yra neoperabilus piktybinis arba nepiktybinis navikas, oktreotidas gali palaikyti normoglikemiją, be sumažėjusio cirkuliuojančio insulino kiekio.

GRFomos. Šis retas navikas gamina tik AH atpalaiduojantį faktorių (GRF) arba kartu ir kitus aktyvius peptidus. Oktreotidas mažina dėl akromegalijos galinčius pasireikšti simptomus. Manoma, kad tai susiję su sumažėjusia GRF ir AH sekrecija ir kartu sumažėjusia posmegenine liauka.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Po vienkartinės Sandostatin LAR injekcijos į raumenis, didžiausia oktreotido koncentracija serume susidaro po 1 valandos, paskui per 24 valandas oktreotido koncentracija greitai sumažėja iki nenustatomo kiekio. Po pradinės didžiausios koncentracijos 1‑ąją dieną daugumai pacientų kitas 7 dienas nustatoma subterapinė oktreotido koncentracija. Vėliau oktreotido koncentracija vėl didėja ir maždaug 14-ąją dieną pasidaro stabili ir tokia išlieka 3-4 savaites. Pirmosios dienos koncentracijos pikas yra mažesnis negu vėliau susidariusi stabili koncentracija. Pirmąją dieną išsiskiria ne daugiau kaip 0,5% viso vaisto kiekio. Maždaug po 42 dienų oktreotido koncentracija lėtai pradeda mažėti, kartu vyksta dozavimo formos polimerinės matricos galinė skilimo fazė.

Sergantiesiems akromegalija po vienos Sandostatin LAR 10 mg, 20 mg ar 30 mg dozės susidaro atitinkamai 358 ng/l, 926 ng/l ir 1710 ng/l plato koncentracija. Pastovi oktreotido koncentracija serume, pasiekiama po 3 injekcijų kas 4 savaites, ir yra maždaug 1,6–1,8 karto didesnė. Po kartotinių 20 mg ir 30 mg Sandostatin LAR dozių kraujo serume susidaro atitinkamai 1557 ng/l ir 2384 ng/l koncentracija.

Pacientams, kuriems yra karcinoidinis navikas, vidutinė pastovi oktreotido koncentracija serume po kartotinių 10 mg, 20 mg ir 30 mg Sandostatin LAR injekcijų su 4 savaičių pertraukomis didėjo linijiškai ir buvo atitinkamai 1231 (894) ng/l, 2620 (2270) ng/l ir 3928 (3010) ng/l.

Sandostatin LAR vartojant 28 mėnesius, nenustatyta, kad oktreotidas kauptųsi, nors atskirų dozių rezorbcija gali persidengti.

Po Sandostatin LAR injekcijos, oktreotido farmakokinetikos pobūdis priklauso nuo jo atsipalaidavimo iš polimerinės matricos ir biodegradacijos. Į sisteminę kraujotaką patekusio oktreotido pasiskirstymas priklauso nuo jo farmakokinetinių savybių, kurios aprašytos vartojant vaistą į poodį. Kai yra pastovi oktreotido koncentracija, tariamasis pasiskirstymo tūris yra 0,27 l/kg, o bendras organizmo klirensas – 160 ml/min. 65% vaisto jungiasi su plazmos baltymais, tačiau nesijungia su kraujo ląstelėmis.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Ūminis toksiškumas

Atlikus ūminio toksiškumo tyrimus su pelėmis, nustatyta, kad po švirkštimo į veną LD50 yra 72 mg/kg, o į poodį – 470 mg/kg. Ūminis LD50 po vartojimo į veną žiurkėms yra 18 mg/kg. Šunys gerai toleravo 1 mg/kg kūno masės oktreotido acetato injekcijas į veną.

Kartotinių dozių toksiškumas

Atlikus nekropsiją po 26 savaičių, nustatyta, kad žiurkėms gavusioms 2,5 mg Sandostatin LAR (50 mg mikrosferų sudėtyje) į raumenis kas 4 savaites 21-ą savaitę, nesukėlė jokių nekropsinių pokyčių. Vienintelis gydytų ir kontrolinių gyvūnų reikšmingas histopatologinis pokytis – mikrosferų sukeltas grįžtamasis granulominis miozitas injekcijos vietoje. Po vienkartinės Sandostatin LAR injekcijos į raumenis, žiurkių ir triušių organizmuose mikrosferos buvo visiškai suskaidytos praėjus 75 dienoms po injekcijos.

Mutageniškumas

Tyrimo in vitro su bakterijų ir žinduolių ląstelių kultūromis metu buvo nustatyta, kad į poodį švirkščiamas Sandostatin ar jo metabolitai neveikia mutageniškai. In vitro nustatyta, kad tik didelė ir citotoksinė koncentracija didina V79 kinietiškojo žiurkėno ląstelių chromosomų pokyčių tikimybę. In vitro inkubuojant žmogaus limfocitus su oktreotido acetatu, nestebėta, kad padažnėtų chromosomų aberacijų. Gydant peles oktreotidu, in vivo nenustatyta klastogeninio poveikio kaulų čiulpų ląstelėms. Tiriant pelių patinėlių spermijų galvučių DNR reparaciją, nenustatyta jokių požymių, rodančių vaisto genotoksiškumą. Atliekant in vitro tyrimą su bakterijomis, nustatyta, kad mikrosferoms nebūdingos mutageniškos savybės.

Kancerogeniškumas/lėtinis toksiškumas

Nustatyta, kad žiurkėms, dažniausiai patinėliams, skiriant kasdien į poodį iki 1,25 mg/kg kūno svorio Sandostatin, poodinės injekcijos vietoje, po 52, 104 ir 113/116 savaičių atsirado fibrosarkoma. Vietinis navikas nustatytas ir kontrolinėms žiurkėms, tačiau jis galėjo prasidėti sutrikus fibroplazijai dėl pastovaus injekcijos vietos dirginimo, kurį padidino rūgštinis laktato/manitolio tirpalas. Ši nespecifinė audinių reakcija yra būdinga žiurkėms. Nei pelėms, kasdien gavusioms į poodį Sandostatin iki 2 mg/kg 98 savaites, nei šunims, kasdien gavusiems vaisto į poodį 52 savaites, neoplazinių pažeidimų nebuvo.

Kancerogeniškumo tyrimo metu po 116 savaičių žiurkėms, į poodį gavusioms Sandostatin, pasireiškė endometriumo adenokarcinoma. Jų dažnumo padidėjimas buvo statistiškai patikimas, skiriant didžiausias 1,25 mg/kg per parą dozes į poodį. Buvo stebėtas dažnesnis endometritas, sumažėjęs kiaušidžių geltonkūnių skaičius, retesnės pieno liaukų adenomos, išsiplėtę gimdos liaukos ir spindis, rodantys sutrikusią hormonų pusiausvyrą. Ši informacija leidžia daryti išvadą, kad dėl endokrininių pokyčių susiformavę žiurkių navikai yra rūšiai specifiški, todėl jų negalima taikyti žmogui.

Poveikis reprodukcijai

Nustatyta, kad poodinės vienkartinės iki 1 mg/kg kūno svorio dozės neigiamai neveikia žiurkių vaisingumo ir jų palikuonių raidos, prenataliniu, perinataliniu ir ponataliniu periodais. Nustatytas tam tikras laikinai sulėtėjęs fiziologinis šunyčių augimas, susijęs su AH slopinimu dėl per didelio farmakodinaminio vaisto aktyvumo.

6. farmacinė informacija

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Buteliukas

Poli(DL-laktido-ko-glikolidas), manitolis.

Užpildytas švirkštas

Natrio karboksimetilceliuliozė, manitolis, injekcinis vanduo.

6.2 Nesuderinamumas

Sandostatin LAR mikrosferos injekcijoms yra vienkartinės dozės buteliuke. Vaistas neskiedžiamas kitomis medžiagomis. Todėl nėra jokių suderinamumo su kitais vaistais duomenų.

6.3 Tinkamumo laikas

36 mėnesiai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti šaldytuve (2 C–8 C). Buteliuką laikyti gamintojo antrinėje pakuotėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos. Injekcijos dieną Sandostatin LAR galima laikyti ne aukštesnėje kaip 25 ºC temperatūroje. Tačiau suspensiją paruošti tik prieš pat injekciją į raumenis.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Mikrosferos išleidžiamos 5 ml talpos stikliniais buteliukais su teflonu dengtu guminiu kamšteliu ir aliumininiu nuimamu dangteliu. Tirpalas yra iš anksto užpildytame stikliniame švirkšte 2,5 ml, kuris užkimštas dviem gumos kaščiais (priekiniu ir plunžeriniu kamščiu).

6.6 Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu instrukcija

Sandostatin LAR injekcijos į raumenis instrukcija
Švirkšti tik giliai į sėdmens raumenis
turinys:

Tiksliai laikykitės toliau pateiktų nurodymų, kad būtų užtikrinta visiška miltelių saturacija ir susidarytų vienalytė suspensija prieš injekciją į raumenis.
Sandostatin LAR suspensiją reikia paruošti tik prieš pat injekciją. Sandostatin LAR gali švirkšti tik patyręs medicinos specialistas.

Leisti Sandostatin LAR buteliukui ir tirpiklio švirkštui sušilti iki kambario temperatūros.
Nuimkite dangtelį nuo buteliuko, kuriame yra Sandostatin LAR. Buteliuką lengvai patapšnoti, kad visi milteliai nusėstų ant dugno.

Nuimti dangtelį nuo švirkšto su tirpikliu.
Prie švirkšto pritvirtinti vieną adatą.

Guminį buteliuko kamštį dezinfekuoti alkoholiu suvilgytu tamponu. Įdurti adatą į guminio Sandostatin LAR buteliuko kamščio centrą.

Atsargiai, nemaišant miltelių sušvirkšti visą tirpiklį į buteliuką, srovę nukreipiant į buteliuko sienlę. Tirpiklio nešvirkšti tiesiai į miltelius. Ištraukti adatą iš buteliuko.

Nejudinti buteliuko, kol tirpiklis visiškai suvilgys Sandostatin LAR miltelius (mažiausiai 2-5 minutes). Neapvertus buteliuko patikrinti miltelius ant buteliuko sienelių ir dugno. Jei yra sausų vietų, leisti joms sudrėkti. Tuo tarpu parengti pacientą injekcijai.

Kai visi milteliai sudrėksta, buteliuką reikia nestipriai pasukioti apie 30‑60 sekundžių, kol susidarys vienalytė, panaši į pieną suspensija. Buteliuko stipriai nekratyti, nes taip suspensijoje gali susidaryti dribsnių, ir ji bus nestabili.

Nedelsiant vėl įdurti adatą pro guminį kamštį ir ją nukreipus maždaug 45  laipsnių kampu lėtai pritraukti visą turinį į švirkštą. Pritraukiant į švirktą buteliuko neapversti, nes tai gali įtakoti pritraukiamą kiekį.
Normalu, kad mažai suspensijos lieka ant buteliuko sienelių ir dugno. Tai yra apskaičiuotas perteklius.

Nedelsiant pakeisti adatą (pridėta).

Vaista vartoti iš karto paruošus suspensiją. Švelniai apversti švirkštą, kad išliktų vienalytė suspensija. Pašalinti oro burbuliukus iš švirkšto.

Injekcijos vietą dezinfekuoti alkoholiu suvilgytu tamponu.
Įdurti adatą į kairės ar dešinės pusės sėdmenų raumenis ir patraukti stūmoklį, norint įsitikinti, kad nepataikyta į kraujagyslę. Lėtai vienodu spaudimu sušvirkšti giliai į sėdmenų raumenis. Jei adata užsikimštų, uždėkite naują tokio pat skersmens adatą [1,1 mm, 19 dydžio].

Sandostatin LAR galima švirkšti tik giliai į sėdmenų raumenis, jo draudžiama švirkšti į veną. Pradūrus kraujagyslę, uždėti naują adatą ir pasirinkti kitą injekcijos vietą.

Sandostatin LAR galima švirkšti tik giliai į sėdmenų raumenis, jo draudžiama švirkšti į veną. Pradūrus kraujagyslę, uždėti naują adatą ir pasirinkti kitą injekcijos vietą.

Pacientų, vartojančių Sandostatin LAR, stebėjimo dėl tulžies akmenų susidarymo rekomendacijos

1.Prieš pradedant gydyti oktreotidu, būtiną sonoskopiškai ištirti paciento tulžies pūslę.
2.Tulžies pūslės sonoskopiją periodiškai kartoti, geriausiai kas 6 mėnesius visą gydymo Sandostatin LAR laikotarpį.
3.Jei, prieš pradedant gydyti, nustatoma tulžies akmenų, būtina įvertinti galimą gydymo Sandostatin LAR naudą ir tulžies akmenų keliamą riziką. Dar nėra įrodymų, kad Sandostatin LAR neigiamai veiktų paciento, kuriam prieš gydymą nustatoma tulžies akmenų, būklę ar prognozę.
4.Pacientų, kuriems vartojant Sandostatin LAR atsirado tulžies akmenų, gydymas:
a.Besimptomiai tulžies akmenys. Gydymą Sandostatin LAR galima tęsti atsižvelgiant į naudos ir rizikos santykį. Bet kuriuo atveju, nereikia nieko daryti, išskyrus toliau dažniau (jei būtina) stebėti.
b.Simptominiai tulžies akmenys. Sandostatin LAR galima nutraukti ar vartoti toliau atsižvelgiant į naujai įvertintą naudos ir rizikos santykį. Bet kuriuo atveju gydyti taip kaip įprastai gydoma, esant simptominiams tulžies akmenims. Konservatyviai – skirti sudėtinį gydymą tulžies rūgščių preparatais (pvz., 7,5 mg/kg chenodeoksicholio rūgšties [CDCA] per parą kartu su 7,5 mg/kg ursodeoksicholio rūgšties [UDCA]), kartu sonoskopiškai stebėti, kol akmenys visiškai išnyks.