Laukti negalima, tikrintis
— Galbūt organizmo siunčiamų signalų neišgirstame, nes viską, ką jaučiame: nuovargį, svaigulį ar bendrą organizmo silpnumą siejame su poilsio stygiumi, tempu, nervine įtampa?
— Judame tikrai dideliu greičiu, ir sustoti neretai nėra kada. Tačiau tai nepasiteisinimas kalbant apie sveikatą. Nevalia į organizmo siunčiamą SOS numoti ranka, nes ir nedidelis signaliukas gali būti labai rimtas įspėjimas, jog kūnui reikia remonto. Atvirauti apie liaudies vadinamą „antrą galą“ išvis nesame linkę. Ir kuris jau labai išgyvena dėl to, jog retai “kakoja“. Kas keturias dienas, savaitę — na ir kas! Ar dažnam įdomu, jog reguliarus tuštinimasis — kartas ar dukart per dieną — itin svarbus viso organizmo savijautos kriterijus. Jei rečiau — signalas, kad organizme ne viskas yra gerai. O kitas nepastebi savo išmatose kraujo, nepasižiūri. Paspaudžia vandens bakelio mygtuką atžagaria ranka ir skuba iš tualeto. Iš gamtos reikia mokytis. Ar matėt, kaip katinas kakoja: ateina, iškasa duobę, atsitupia, padaro, apžiūri, apuosto ir užkasa. Žmogus turi apsižiūrėti. Jis turi matyti, kad su išmatomis yra gleivių, kraujo.Nekreipiama dėmesio ir į nedidelius skausmus, vidurių paraižymus.
— Norite pasakyti, kad žmonės patys kalti dėl to, jog serga?
— Žmonės neretai užleidžia vėžį. Jei visą gyvenimą buvo užkietėję viduriai, tai nesistebima, kad ir sulaukus 50-ies jie užkietėję. O iš tiesų numoti ranka negalima.
Nelaukit. Ypač jei suėjo penkiasdešimt metų, tai pasižiūrėti, ką turi organizme tiesiog būtina. Nebūtinai turi vėžį. Randama ir gerybinių dalykų, kurie, negydyti bėgant metams, gali suvėžėti. Štai polipinės ląstelės ima ir pasuka į onkologinį vystymosi kelią, o pastebėtos laiku, jos nugnybiamos.
— Kitas gal pastebi kažką esant ne taip, bet bijo kreiptis į medikus. Teko girdėti, jog žarnyno tyrimas — itin nemaloni procedūra.
— Procedūra — ne iš linksmųjų, tačiau žmonės turi išmokti pasakyti sau „reikia“. Jei mokiniai maišo žodžius teisė ir pareiga, ir dažniau žino tik teises, tai suaugusieji nelabai pripažįsta žodį “reikia“. Reikia — nereikia, noriu — nenoriu, kokios čia diskusijos. Atėjo pas mane žmogus, kurio išmatose jau pusmetis pasituštinus pasirodo kraujas. Tai kodėl neatėjo anksčiau, sako — bijojau. Betgi kraujas su išmatomis — grėsmingas simptomas! Yra žodis „reikia“, ir nedera filosofuoti. Ir kodėl kartais neįvertinama kraujavimo pavojaus. Vienok, pamačius kraują, nereikia skubėti rašyti testamentą, nes kraujas — nebūtinai vėžys. Kraujavimas gali būti uždegimo arba nespecifinio opinio kolito, arba Krono ligos simptomas. Tačiau tai signalas, jog laukti negalima.
— Laukimą galbūt galima pateisinti. Psichologiškai jis tarsi nuosprendžio atitolinimas.
— Per metus Lietuvoje diagnozuojama per 17 tūkstančių naujų vėžinių susirgimų. Naujų storosios žarnos susirgimų šalyje kiekvienais metais užregistruojama per pusantro tūkstančio. Laukimas, o ne išgirsta diagnozė, gali virsti nuosprendžiu.
Jei diagnozuojamas pirmosios stadijos storosios žarnos vėžys, jei laiku išoperuojama, pasveikimas garantuotas šimtu procentu. Jei antra stadija — pasveikimas sudaro 80— 90 procentų, esant trečiąjai stadijai — pasveikstančiųjų trečdalis, o ketvirtoji stadija — toli išsisėjęs vėžys. Storosios žarnos vėžys, aišku, priklausomai nuo mikroskopinės struktūros, vėlai metastazuoja.
Paveldimumas — rimtas signalas
— Galbūt liga kartais pažengia dėl to, jog nejaučiama jokių simptomų?
— Deja, sergant pirmos— trečios stadijos vėžiu jokių simptomų gali ir nebūti, ypač suvėžėjimui esant dešiniojoje žarnyno pusėje. Kolonofibroskopijos metu kartais randamas didžiulis supiktybėjęs gumbas, kuris vien savo dydžiu prilyginamas trečiajai stadijai, o pacientas jokių simptomų nejuto. Kalbant apie storosios žarnos onkosusirgimus, negalima numoti ranka į paveldimumą. Jei yra ryšys su onkologija, būtini reguliarūs tikrinimai, o nuo 35 metų — kartą per metus būtinai. Tik taip įmanoma „pagauti“ vėžį ankstyvoje stadijoje. Per mano praktiką būta atvejo, kai atėjusi pacientė aiškino, kad jos mama mirė nuo storosios žarnos vėžio, o sesuo operuota dėl tos pačios ligos. Moteris skundėsi nedideliais negalavimais — vidurių užkietėjimu, nereguliariu tuštinimusi. Po tyrimo paaiškėjo, kad jai — storosios žarnos vėžys.
— Per daugelį praktikos greičiausiai retai apsirinkate pamatęs tiriamą audinį kolonofibroskopo ekrane?
— Apsirinku labai retai — patyrusią akį sunku apgauti. Tačiau kartais liga būna labai apgaulinga. Žiūrėk, nugnybi nedidelį polipuką, o čia taukšt: vėžys. Retai, bet tokių atvejų pasitaiko. Todėl pacientui, kol neatliktas mikroskopinis audinio tyrimas, šimtu procentų nesakau įtarimo. Kartais ir mikroskopija būna neigiama, o akis vis tiek liudija kitką. Tokiais atvejais verčiau nerizikuoti ir pasikliauti akimi. Juk tyrimui gabalėlis paimamas mažiukas, jame gali ir nebūti onkoproceso.
Svarbu — judėjimas
— Pakalbėkime apie vėžio profilaktiką.
— Atkreipkite dėmesį į tai, ką valgote. Riebus maistas mums — ne pakeliui. Kaip ir visokie „e“. Kaip ir viršsvoris. Rūkymas. Gerkite vandenį — per dieną ne mažiau trijų litrų. Energiniams gėrimams — ne. Jie veikia nervų sistemą. Arba „Coca cola“ — ji gera priemonė nuvalyti židinių stiklus, bet ne produktas organizmui. Judėjimas. Žmogui per dieną reikia bent penkis kilometrus sukursuoti. Tai vienas iš priešnuodžių onkologiniams susirgimams. Važinėkite dviračiu, vaikščiokite, bėgiokite. Atsiplėškite nuo žemės ir su kiekvienu judesiu padaužykit kulnu ar pėda į žemę — pajusite kaip juda žarnynas. Jokio stebuklo — judesys žadina peristaltiką. Ir jei žmogus nesituština po keturias dienas, pabėgiojęs aplink namą jis ims tuštintis kasdien.