DEPAKINE

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

DEPAKINE 57,64 mg/ml sirupas

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Viename ml sirupo yra 57,64 mg natrio valproato.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Sirupas
Skaidrus, šiek tiek gelsvas vyšnių kvapo sirupas.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Suaugusiems žmonėms
Epilepsijos, pasireiškiančios toliau išvardytais priepuoliais, gydymas (vaistinis preparatas vartojamas vienas arba kartu su kitokiais vaistiniais preparatais nuo epilepsijos):
generalizuotais kloniniais, toniniais, toniniais-kloniniais (grand mal), absansais (petit mal), miokloniniais, atoniniais priepuoliais, Lennox-Gastaut sindromu.
židininiais, kurie gali tapti arba ne antriniais generalizuotais priepuoliais.

Tam tikrais atvejais DEPAKINE sirupas gali būti tinkamas vaistinis preparatas vaisingo amžiaus moterims gydyti, tačiau sprendimą vartoti DEPAKINE sirupą pacientė turi priimti kartu su gydytoju po ypač išsamaus visų svarbiausių veiksnių įvertinimo. (žr. 4.4 ir 4.6 skyrius)

Vaikams ir paaugliams
Epilepsijos, pasireiškiančios toliau išvardytais priepuoliais, gydymas (vaistinis preparatas vartojamas vienas arba kartu su kitokiais vaistiniais preparatais nuo epilepsijos):
generalizuotais kloniniais, toniniais, toniniais-kloniniais (grand mal), absansais (petit mal), miokloniniais, atoniniais priepuoliais, Lennox-Gastaut sindromu.
židininiais, kurie gali tapti arba ne antriniais generalizuotais priepuoliais.

Karščiavimo sukeltų traukulių profilaktika, jei manoma, kad jie neišvengiamai prasidės, arba yra traukulių pasikartojimo rizikos faktorių.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Dozavimas
Vidutinė paros dozė:
naujagimiams, kūdikiams ir vaikams – 30 mg/kg kūno svorio;
paaugliams ir suaugusiems žmonėms – 20 – 30 mg/kg kūno svorio dozė (tokiu atveju geriau vartoti tablečių ar pailginto atpalaidavimo tablečių).
Vaistinis preparatas dozuojamas miligramais.

Vartojimo metodas
Gerti.
Paros dozę geriau vartoti valgant:
jaunesniems negu 1 metų pacientams per du kartus;
vyresniems negu 1 metų pacientams per tris kartus.

Vaistinis preparatas dozuojamas matavimo švirkštu su padalomis, kuris įstatomas į kamštelio jungiklį.

Butelis atkemšamas spaudžiant žemyn ir tuo pat metu sukant vaikų neatidaromą uždorį. Po kiekvieno vartojimo butelį būtina vėl užkimšti.

Gydymo pradžia
Ligoniams, vartojantiems kitų vaistinių preparatų nuo epilepsijos, juos pakeisti valproatu reikia palaipsniui ir stengtis pasiekti optimalią dozę per 2 savaites, po to, jei reikia, mažinamas kitoks gydymas, nes būklė yra kontroliuojama.
Ligoniams, nevartojantiems kitų vaistinių preparatų nuo epilepsijos, dozę reikia didinti palaipsniui kas 2-3 dienas ir stengtis nustatyti optimalią dozę per savaitę.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei medžiagai
Ūminis hepatitas
Lėtinis hepatitas
Anksčiau persirgtas sunkus hepatitas (ligonio arba jo giminaičių), ypač susijęs su vaistinių preparatų vartojimu
Kepenų porfirija

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Specialūs įspėjimai

Kepenų veiklos sutrikimas
Sąlygos
Būta keletas išskirtinių atvejų, kai nuo kepenų pažeidimo ligonis mirė.
Epilepsijos gydymo patirtis rodo, kad didžiausias pavojus gresia kūdikiams bei jaunesniems kaip 3 metų vaikams, kurie yra gydomi keliais vaistiniais preparatais nuo epilepsijos ir kuriems pasireiškia sunkūs traukulių priepuoliai (ypač tiems, kurių pažeistos smegenys, protiškai atsilikusiems ir (arba) sergantiems įgimta medžiagų apykaitos ar degeneracine liga).
Vyresniems kaip 3 metų vaikams kepenų pažeidimo atvejų gerokai sumažėja ir toliau augant jų pasitaiko vis rečiau.
Dažniausiai kepenų pažeidimas pasireiškia per pirmuosius 6 gydymo mėnesius.

Perspėjamieji požymiai
Norint anksti diagnozuoti sutrikimą, labai svarbu klinikiniai simptomai. Svarbiausia atkreipti dėmesį į būklę, kuri gali pasireikšti prieš geltą, ypač ligoniams, kuriems gresia didesnis kepenų sutrikimo pavojus (žr. poskyrį „Sąlygos“):
nespecifiniai simptomai (ypač pasireiškę staiga): astenija, anoreksija, mieguistumas apsnūdimas; kai kada su minėtais simptomais gali pasireikšti kartotinis vėmimas ir pilvo skausmas.
epilepsija sergantiems ligoniams atsinaujinę epilepsijos priepuoliai.
Ligoniai ar sergančių vaikų šeimos nariai turi žinoti, kad, atsiradus bet kuriam iš minėtų simptomų, reikia tuoj pat apie tai pranešti gydytojui. Tokiu atveju pacientui reikia nedelsiant atlikti klinikinį bei laboratorinius kepenų funkcijos tyrimus.

Nustatymas
Kepenų funkciją reikia įvertinti prieš gydymą, vėliau tyrimus reguliariai kartoti per pirmuosius 6 gydymo mėnesius. Be įprastinių tyrimų, svarbiausi mėginiai, atspindintys baltymų sintezę, ypač protrombino laikas. Jei jis nenormaliai mažas, ypač tada, jei kartu yra ir kitokių nukrypimų (labai sumažėjusi fibrinogeno ir krešėjimo faktorių bei padidėjusi bilirubino ir transaminazių koncentracija), DEPAKINE vartojimą reikia nutraukti. Jei kartu vartojama salicilatų, jų vartojimą būtina nutraukti, nes jie metabolizuojami tokiu pačiu būdu.

Pankreatitas
Būta sunkaus pankreatito, pasibaigusio mirtimi, atvejų. Šio sutrikimo pavojus itin didelis mažiems vaikams, vėliau augant pavojus mažėja. Kasos uždegimo pavojus didesnis, jei traukulių priepuoliai sunkūs, yra neurologinių sutrikimų ar kartu vartojama kitų vaistinių preparatų nuo epilepsijos. Jeigu kepenų funkcijos nepakankamumas bei kasos uždegimas esti kartu, didėja mirties pavojus.
Itin retais atvejais susergama pankreatitu, todėl ligonius, kuriems staiga pradeda skaudėti pilvą, reikia nedelsiant ištirti. Diagnozavus pankreatitą, valproato vartojimą būtina nutraukti.

Vaisingo amžiaus moterys
Nuspręsti dėl DEPAKINE sirupo skyrimo vaisingo amžiaus moteriai reikėtų tik kruopščiai įvertinus, ar vaistinio preparato nauda nusveria vaisiaus įgimtų anomalijų riziką. Šį sprendimą reikia priimti prieš skiriant DEPAKINE sirupą pirmą kartą, taip pat ir skiriant moteriai, kuri jau buvo gydoma valproatais ir planuoja pastoti.

Atsargumo priemonės
Kepenų funkciją reikia ištirti prieš pradedant gydymą (žr. 4.3 skyrių), o vėliau per pirmuosius 6 gydymo mėnesius tirti reguliariai, ypač ligoniams, kuriems nustatyta rizikos veiksnių (žr. 4.4 skyriaus poskyrį „Kepenų veiklos sutrikimas“).
Kaip ir vartojant daugumą vaistinių preparatų nuo epilepsijos, gali laikinai padidėti kepenų fermentų koncentracija, ypač gydymo pradžioje, tačiau klinikinių simptomų paprastai neatsiranda.
Tokius pacientus reikia nuodugniau ištirti (įskaitant protrombino laiką), jei reikia, keisti dozę ar kartoti tyrimus.
Jaunesniems kaip 3 metų vaikams rekomenduojama monoterapija DEPAKINE, bet prieš gydymą reikia įvertinti gydymo naudos ir kepenų pažeidimo bei pankreatito pavojaus santykį (žr. 4.4 skyrių).
Jaunesnių kaip 3 metų vaikų nederėtų kartu gydyti salicilatais, nes galimas toksinis poveikis kepenims.
Prieš gydymą, kokią nors operaciją ar tuo atveju, jei atsiranda savaiminių mėlynių ar kraujavimas, rekomenduojama atlikti kraujo tyrimus: nustatyti kraujo ląstelių, įskaitant trombocitus, kiekį, kraujavimo laiką, atlikti krešėjimo mėginius (žr. 4.8 skyrių).
Ligoniams, kuriems yra inkstų funkcijos nepakankamumas, gali tekti mažinti dozę. Vaistinio preparato koncentracija plazmoje gali klaidinti, todėl dozę reikia nustatyti atsižvelgiant į klinikinę būklę (žr. 5.2 skyrių).
Nors imuninių sutrikimų, vartojant DEPAKINE buvo tik išimtiniais atvejais, vis dėlto ligoniams, sergantiems sistemine raudonąja vilklige, jo vartojimo nauda turi viršyti galimą pavojų.
Jei įtariama, kad stinga karbamido apykaitos ciklo fermentų, prieš gydymą reikia atlikti medžiagų apykaitos tyrimus, kadangi vartojant valproatą galima hiperamonemija.
Pacientą reikia perspėti, kad gydymo pradžioje gali padidėti svoris, bei pasiūlyti tinkamų priemonių, kaip tokį poveikį sumažinti (žr. 4.8 skyrių).

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Valproato įtaka kitiems vaistiniams preparatams

Neuroleptikai, MAO inhibitoriai, antidepresantai ir benzodiazepinai
DEPAKINE gali stiprinti kitų psichotropinių vaistinių preparatų, pavyzdžiui, neuroleptikų, MAO inhibitorių, antidepresntų, benzodiazepinų, poveikį, todėl reikia stebėti klinikinę paciento būklę, ir, jei reikia, keisti dozę.

Fenobarbitalis
DEPAKINE, slopindamas katabolizmą kepenyse, didina fenobarbitalio koncentraciją plazmoje, dėl to gali pasireikšti slopinamasis poveikis, ypač vaikams. Jei šie vaistiniai preparatai vartojami kartu, pirmąsias15 dienų būtina stebėti paciento klinikinę būklę ir išryškėjus slopinamajam poveikiui, nedelsiant mažinti fenobarbitalio dozę, o jei reikia, ištirti jo koncentraciją plazmoje.

Primidonas
DEPAKINE didina primidono koncentraciją plazmoje, todėl sustiprėja jo nepageidaujamas poveikis, pavyzdžiui, slopinamasis. Ilgiau gydant toks poveikis praeina. Rekomenduojama stebėti paciento klinikinę būklę, ypač gydymo abiem vaistiniais preparatais pradžioje, ir, jei reikia, keisti dozes.

Fenitoinas
DEPAKINE mažina bendrąją fenitoino koncentraciją plazmoje. Be to, vaistinis preparatas didina laisvojo fenitoino koncentraciją, dėl to gali atsirasti perdozavimo simptomų (valproinė rūgštis pakeičia fenitoiną junginiuose su plazmos baltymais bei pablogina jo katabolizmą kepenyse). Reikia stebėti klinikinę paciento būklę ir, tiriant fenitoino koncentraciją plazmoje, nustatyti jo laisvosios frakcijos koncentraciją.

Karbamazepinas
Valproatas gali sustiprinti nepageidaujamą karbamazepino poveikį (pasitaikė atvejų, kai juos vartojant kartu pasireiškė toksinis karbamazepino poveikis). Rekomenduojama stebėti ligonio klinikinę būklę, ypač gydymo pradžioje, ir, jei reikia, keisti dozes.

Lamotriginas
Bėrimo rizika gali padidėti skiriant kartu lamotriginą su valproine rūgštimi, kuomet lamotriginas yra papildomai paskiriamas su jau vartojamu valproatu.Valproatas gali lėtinti lamotrigino metabolizmą ir pailginti jo pusinės eliminacijos laiką, todėl, jei reikia, dozes tenka keisti (lamotrigino dozę mažinti).

Zidovudinas
Valproatas gali didinti zidovudino koncentraciją plazmoje, taigi ir jo toksinį poveikį.

Kitų vaistinių preparatų įtaka valproatui

Fermentus sužadinantys vaistiniai preparatai nuo epilepsijos, įskaitant fenitoiną, fenobarbitalį, karbamazepiną, mažina valproato koncentraciją serume. Jeigu vartojami keli vaistiniai preparatai, dozes, atsižvelgiant į klinikinį atsaką ir vaistinio preparato koncentraciją kraujyje, reikia keisti.

Priešingai, su felbamatu vartojamo valproato koncentracija serume gali padidėti, todėl reikia stebėti, ar nereikia keisti pastarojo vaistinio preparato dozės.

Meflokvinas pagreitina valproinės rūgšties metabolizmą ir skatina traukulių atsiradimą, todėl vartojant šiuos vaistinius preparatus kartu, gali prasidėti epilepsijos priepuoliai.

Kartu vartojant valproatą ir vaistinius preparatus, kurie smarkiai jungiasi su baltymais (acetilsalicilo rūgštį), laisvojo valproato koncentracija serume gali padidėti.

Jeigu kartu vartojama K vitamino apykaitą veikiančių antikoaguliantų, reikia atidžiai stebėti protrombino laiką.

Kartu su cimetidinu ar eritromicinu vartojamo valproato koncentracija serume gali padidėti dėl pablogėjusio metabolizmo kepenyse.

Buvo atvejų, kai su valproatu vartojant karbapenemų (panipenemo ar meropenemo), plazmoje sumažėjo valproato koncentracija, kai kuriais atvejais prasidėjo traukuliai. Jei vartojama minėtų antibiotikų, rekomenduojama tirti valproato koncentraciją.

Kitokia sąveika

Valproatas paprastai fermentų nesužadina, todėl nesusilpnina estrogenų ir gestogenų poveikio moterims, vartojančioms hormoninius kontraceptikus.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumo laikotarpis
Remiantis epilepsija sergančių moterų gydymo patirtimi, su valproato vartojimu nėštumo metu susiję toliau aprašyti pavojai.

Pavojus, susijęs su traukuliais
Dėl nėštumo metu įvykusių motinos toninių kloninių traukulių ir epilepsinės būklės ir dėl jų išsivysčiusios hipoksijos atsiranda ypač didelis motinos ir vaisiaus mirties pavojus.

Pavojus, kurį kelia vartojamas valproatas
Gyvūnams. Įrodyta, jog valproatas daro teratogeninį poveikį pelėms, žiurkėms ir triušiams.
Žmonėms. Pagal turimus duomenis galima teigti, kad padaugėja mažesnių ar didesnių apsigimimų: nervinio vamzdelio ydų, kaukolės ir veido deformacijos atvejų, galūnių ir širdies kraujagyslių sistemos apsigimimų, daugybinių įvairių organizmo sistemų anomalijų, lyginant su kitais priašepilepsiniais vaistiniais preparatais.
Yra duomenų, kad gydant keliais prieštraukuliniais vaistiniais preparatais, kai vienas iš jų yra valproatas, teratogeninė rizika yra didesnė, negu gydant vienu valproatu. Taip pat yra ryšys tarp valproato poveikio vaikui iki gimimo ir vystymosi, ypač verbalinio intelekto koeficiento, sulėtėjimo (dažniausiai susijusio su kaukolės ir veido defektais) rizikos. Šie sutrikimai dažnai yra susiję su apsigimimais ir/ar dismorfiniais požymiais. Tačiau sunku nustatyti priežastinį ryšį su tokiais faktoriais kaip žemas motinos intelekto koeficientas, genetiniai, socialiniai, aplinkos veiksniai ir bloga motinos traukulių kontrolė nėštumo metu.

Pateiktų duomenų svarba
Vaisingo amžiaus moteris turėtų būti smulkiai informuota apie nėštumo metu vartojamo valproato riziką ir naudą. Prieš paskiriant pirmą kartą DEPAKINE sirupą arba, jei moteris, vartojanti DEPAKINE sirupą, planuoja pastoti, reikalinga specialisto konsultacija. Gydytojai griežtai raginami aptarti pastojimo ir nėštumo klausimus su savo pacientėmis.

Jei moteris planuoja pastoti, kad ir kokios būtų indikacijos, gydymą DEPAKINE sirupu reikėtų pakartotinai peržiūrėti. Jei toliau, esant bet kokiai indikacijai, atidžiai įvertinus riziką ir naudą, gydymas DEPAKINE sirupu nėštumo metu yra tęsiamas, rekomenduojama skirti DEPAKINE sirupo mažiausią veiksmingą dozę, išdalinant per parą į atskiras dozes. Pailginto atpalaidavimo formos vaistinis preparatas yra priimtinesnis, nei gydymas kokios nors kitos formos vaistiniu preparatu.
Jeigu manoma, kad tikslinga, prieš pastojant galima skirti reikiamą folio rūgšties dozę: tai mažina nervinio vamzdelio ydų tikimybę.
Pakartotinai neįvertinus naudos/rizikos santykio nėštumo metu priešepileptinio gydymo valproatu, nutraukti nereikia.

Vis dėlto reikalinga speciali prenatalinė kontrolė, kad būtų galima nustatyti galimus nervinio vamzdelio ydas ar kitokį apsigimimą.

Pavojus naujagimiui
Labai retai naujagimiams, kurių motinos vartojo valproato nėštumo metu, pasireiškė hemoragijos sindromas. Jis susijęs su sumažėjusia fibrinogeno koncentracija kraujyje, tikriausiai dėl krešėjimo faktorių kiekio sumažėjimo. Pasitaiko ir afibrinogenemija, nuo kurios naujagimis gali mirti. Hipofibrinogenemiją reikia skirti nuo su vitaminu K susijusių faktorių kiekio sumažėjimo, kurį paskatina fenobarbitalis ir fermentus sužadinantys vaistiniai preparatai. Dėl šių priežasčių reikia tirti naujagimių trombocitų skaičių, fibrinogeno koncentraciją plazmoje, krešėjimo rodiklius ir faktorius.

Žindymo laikotarpis
Į motinos pieną patenka nedaug valproato (susidaro maždaug 1—10 % koncentracija nuo bendrosios vaistinio preparato koncentracijos motinos serume). Remiantis literatūra ir klinikiniu patyrimu, maitinimas krūtimi gali būti numatytas, įvertinus DEPAKINE sirupo saugumą, ypač hematologinius sutrikimus (žr. 4.8 skyrių).

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Ligonius reikia perspėti apie mieguistumo pavojų, ypač tuos, kurie vartoja kelis vaistinius preparatus nuo traukulių arba benzodiazepinų (žr. 4.5 skyrių).

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai
Retai — kepenų funkcijos sutrikimas (žr. 4.4 skyrių).

Virškinimo trakto sutrikimai
Virškinimo trakto sutrikimai (pykinimas, skrandžio skausmas, viduriavimas) dažniausiai pasireiškia gydymo pradžioje ir paprastai praeina per kelias dienas gydymo nenutraukus. Labai retai prasideda pankreatitas, kuris kartais baigiasi mirtimi (žr. 4.4 skyrių)

Nervų sistemos sutrikimai
Galimas sumišimas. Gydant valproatu, pasitaikė pavienių stuporo ar letargijos, perėjusių į grįžtamąją komą (encefalopatiją), atvejų. Šie sutrikimai pasireiškė vieni arba kartu padažnėjo ir traukulių priepuoliai, nepaisant gydymo. Nutraukus vaistinio preparato vartojimą ar sumažinus dozę, jie praėjo. Tokį poveikį daugeliu atveju sukėlė kartu su kitais vaistiniais preparatais nuo epilepsijos (ypač fenobarbitalio) vartojamas valproatas arba staiga padidinta jo dozė.
Labai retai nustatyta grįžtamoji demencija kartu su grįžtamąją smegenų atrofija, pavieniai grįžtamojo parkinsonizmo atvejai. Dažnai pasireiškė grįžtamasis ir (arba) nuo dozės priklausomas smulkus pozicinis drebulys bei mieguistumas.
Dažnam ligoniui gali būti izoliuota vidutinio sunkumo hiperamonemija, nesant kepenų funkcijos tyrimų rodmenų pokyčių. Gydymo nutraukti nereikia. Taip pat pastebėta hiperamonemija, su kuria kartu atsiranda neurologinių sutrikimų; tokiu atveju reikia apsvarstyti, gal pacientą būtina nuodugniau ištirti (žr. 4.2 skyrių).

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai
Dažnai būna trombocitopenija, retai anemija, leukopenija ar pancitopenija. Buvo pavienių fibrinogeno koncentracijos sumažėjimo, kraujavimo laiko pailgėjimo atvejų, dažniausiai be klinikinių požymių ir vartojant dideles dozes (valproatas slopina antrąją trombocitų agregacijos fazę; žr. 4.4 skyrių).

Odos ir poodinio audinio sutrikimai
Vartojant valproatą gali pasireikšti odos reakcija, pavyzdžiui, egzanteminis išbėrimas. Išimtiniais atvejais galima toksinė epidermio nekrolizė, Stivenso ir Džonsono sindromas, daugiaformė eritema. Dažni grįžtamojo ir (arba) nuo dozės priklausomo nuplikimo atvejai.

Lytinės sistemos sutrikimai
Pasitaikė amenorėjos bei nereguliarių mėnesinių atvejų.

Kraujagyslių sutrikimai
Pasiteikė vaskulito atvejų.

Ausų ir labirintų sutrikimai
Retais atvejais ligoniai neteko klausos (ir grįžtamasis, ir negrįžtamasis apkurtimas), bet priežasties ir poveikio priklausomybė nenustatyta.

Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai
Vartojant valproato buvo pavienių grįžtamojo Fankonio sindromo atvejų, bet poveikio mechanizmas neaiškus.

Imuninės sistemos sutrikimai
Pasitaikė alerginės reakcijos atvejų.

Bendri sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai
Labai retai pastebėta sunki periferinė edema. Gali padidėti svoris. Svorio padidėjimas yra policistnių kiaušidžių sindromo rizikos veiksnys, todėl tokiu atveju ligonę reikia atidžiai stebėti (žr. 4.4 skyrių).

4.9 Perdozavimas

Įprastiniai ūminio stipraus perdozavimo klinikiniai požymiai: koma su raumenų hipotonija, susilpnėję refleksai, miozė, pablogėjusi kvėpavimo funkcija, metabolinė acidozė. Gali pasireikšti įvairių simptomų; buvo atvejų, kai, susidarius labai didelei koncentracijai plazmoje, prasidėjo traukuliai. Taip pat buvo su smegenų edema susijusių vidinio kaukolės spaudimo padidėjimo atvejų.
Vaistinio preparato perdozavusiesiems ligoninėje reikia taikyti simptominį gydymą: išplauti skrandį (naudinga, jei nuo vaistinio preparato išgėrimo praėjo mažiau kaip 10—12 valandų), stebėti širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų būklę.
Keliais pavieniais atvejais padėjo naloksonas.
Jeigu vaistinio preparato perdozuota labai daug, ligonis gali net mirti, tačiau paprastai jį pavyksta išgelbėti.

5. FARMAKOLOGINĖS savybės

5.1 Farmakodinaminės savybės

Valproatas yra plataus poveikio vaistinis preparatas nuo epilepsijos. ATC kodas – N03AG01.

Valproatas daugiausia veikia centrinę nervų sistemą.
Farmakologiniais tyrimais su gyvūnais nustatyta, kad valproatas pasižymi antiepilepsiniu poveikiu taikant įvairius eksperimentiškai sukeltos epilepsijos modelius (ir generalizuotų, ir dalinių traukulių). Valproatas daro antiepilepsinį poveikį ir įvairių tipų epilepsija sergantiems žmonėms.

Manoma, kad pagrindinis veikimo būdas susijęs su GASR poveikio stiprinimu.
Kai kurių in vitro tyrimų duomenimis, valproatas skatina ŽIV-1 viruso replikaciją, tačiau toks poveikis nestiprus, nepastovus, nepriklauso nuo dozės bei nepasireiškia gydant žmones.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Valproatas
Kaip ir suleisto į veną, išgerto valproato biologinis prieinamumas — beveik 100%.
Pasiskirstymo tūris daugiausia priklauso nuo kraujo bei greitai kintančio neląstelinio skysčio kiekio. valproatas pereina per placentos barjerą. Jeigu vaistinį preparatą vartoja žindyvė, labai nedidelis valproato kiekis patenka į motinos pieną (susidaro maždaug 1—10 % koncentracija nuo bendrosios vaistinio preparato koncentracijos serume).
Vartojant vaistinį preparatą per burną, pusiausvyrinė apykaita nusistovi greitai (per 3—4 dienas), o jei vaistinio preparato suleidžiama į veną, — po kelių minučių (vėliau ji gali būti palaikoma nuolatine infuzija į veną).
Didelė dalis valproato jungiasi su plazmos baltymais (šis procesas priklauso nuo dozės ir yra įsotinamas).
Taikant dializę, išsiskiria tik laisvoji valproato molekulės forma (maždaug 10% dozės).
Kitaip nei kiti vaistiniai preparatai nuo epilepsijos, valproatas neskatina nei savo, nei kitų vaistinių preparatų, pavyzdžiui, estrogenų bei gestogenų, irimo, kadangi jam nebūdingas citochromo P450 fermentus sužadinantis poveikis.
Pusinis eliminacijos laikas — maždaug 8—20 valandų. Vaikams jis paprastai esti trumpesnis.
Valproatas daugiausia išsiskiria su šlapimu, prieš tai metabolizuotas vykstant konjugacijai su gliukurono rūgštimi bei beta oksidacijai.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Duomenys nebūtini.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Metilo parahidroksibenzoatas
Propilo parahidroksibenzoatas
Sacharozė
Skystasis sorbitolis (galintis kristalizuotis)
Glicerolis
Vyšnių skonio medžiaga
Išgrynintas vanduo

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

3 metai.
Pirmą kartą butelį atsukus: 28 dienos.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.
Pirmą kartą butelį atsukus, sirupą laikyti ne aukštesnėje kaip 25 C temperatūroje.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Rudo stiklo butelis su vaikų neatidaromu polipropileniniu dangteliu. Butelyje yra 150 ml sirupo.
Kartono dėžutė, kurioje yra butelis ir matavimo švirkštas su padalomis sirupui dozuoti.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Vaistinio preparato likučius ir atliekas reikia naikinti laikantis vietinių reikalavimų.