Xefo

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Xefo 4 mg plėvele dengtos tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje plėvele dengtoje tabletėje yra 4 mg lornoksikamo.

Pagalbinė medžiaga: 94 mg laktozės

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Plėvele dengta tabletė.
Balta ar gelsva pailga plėvele dengta tabletė, vienoje pusėje įspausta “L04”.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Trumpalaikis ūminio silpno ar vidutinio intensyvumo skausmo malšinimas.
Simptominis osteoartrito sukelto skausmo ir uždegimo malšinimas.
Simptominis reumatoidinio artrito sukelto skausmo ir uždegimo malšinimas.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Pacientui tinkamas dozavimas turi būti parenkamas atsižvelgiant į reakciją į gydymą.

Skausmo malšinimas
Lornoksikamo paros dozė yra 8 – 16 mg. Ji išgeriama per 2 – 3 kartus. Didžiausia rekomenduojama paros dozė yra 16 mg.

Osteoartrito ir reumatoidinio artrito gydymas
Rekomenduojama pradinė lornoksikamo paros dozė yra 12 mg. Ji išgeriama per 2 – 3 kartus. Didžiausia palaikomoji lornoksikamo paros dozė - 16 mg.

Plėvele dengtos Xefo tabletės geriamos. Tabletę reikia nuryti užsigeriant pakankamu kiekiu skysčio.

Papildoma informacija apie specifines pacientų grupes

Vaikai ir paaugliai
Lornoksikamo nerekomenduojama vartoti vaikams ir jaunesniems kaip 18 metų paaugliams, nes duomenų apie saugumą ir veiksmingumą nėra.

Senyvi pacientai
Senyviems (vyresniems kaip 65 metų) pacientams specifinių dozavimo rekomendacijų nėra, tačiau jiems lornoksikamo būtina skirti atsargiai, nes tokie ligoniai blogiau toleruoja nepageidaujamą poveikį virškinimo traktui (žr. 4.4 skyrių).

Ligoniai, kurių inkstų funkcija sutrikusi
Jei inkstų funkcijos sutrikimas lengvas arba vidutinio sunkumo, didžiausia rekomenduojama paros dozė yra 12 mg, ji išgeriama per 2 – 3 kartus (žr. 4.4 skyrių).

Ligoniai, kurių kepenų funkcija sutrikusi
Jei kepenų funkcijos sutrikimas vidutinio sunkumo, didžiausia rekomenduojama paros dozė yra 12 mg, ji išgeriama per 2 – 3 kartus (žr. 4.4 skyrių).

Nepageidaujamas poveikis gali sumažėti, vartojant mažiausią veiksmingą vaisto dozę trumpiausią laiką, būtiną simptomų kontrolei (žr. 4.4 skyrių).

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas lornoksikamui arba bet kuriai pagalbinei medžiagai.
Trombocitopenija.
Padidėjęs jautrumas kitokiems nesteroidiniams vaistams nuo uždegimo (NVNU), įskaitant acetilsalicilo rūgštį (buvo tokių simptomų kaip astma, rinitas, angioneurozinė edema ar dilgėlinė).
Sunkus širdies nepakankamumas.
Kraujavimas iš virškinimo trakto, smegenų kraujagyslių ar kitoks kraujavimo sutrikimas.
Buvęs su NVNU vartojimu susijęs kraujavimas iš virškinimo trakto ar jo perforacija.
Aktyvi ar atsinaujinanti pepsinė opa ar kraujavimas (du arba daugiau atskirų įrodytų opos atsiradimo ar kraujavimo epizodų).
Sunkus kepenų funkcijos sutrikimas.
Sunkus inkstų funkcijos sutrikimas (kreatinino koncentracija kraujo serume didesnė negu 700 mikromolių/l).
Trys paskutiniai nėštumo mėnesiai (žr. 4.6 skyrių).

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Toliau išvardytų būklių atveju lornoksikamo galima skirti tik atidžiai įvertinus naudos ir galimos žalos santykį.
Inkstų funkcijos sutrikimas. Pacientams, kuriems yra lengvas (kreatinino koncentracija kraujo serume 150 ‑ 300 mikromolių /l) ar vidutinio sunkumo (kreatinino koncentracija kraujo serume yra 300 ‑ 700 mikromolių/l) inkstų funkcijos sutrikimas, lornoksikamo reikia skirti atsargiai, kadangi inkstų kraujotaka priklauso nuo prostaglandinų aktyvumo inkstuose. Jei gydymo metu inkstų funkcija pablogėja, lornoksikamo vartojimą būtina nutraukti.
Būtina stebėti lornoksikamo vartojančių pacientų, kuriems atlikta didelė operacija, kurie serga širdies funkcijos nepakankamumu arba vartoja diuretikų ar kitokių vaistinių preparatų, pažeidžiančių ar galinčių pažeisti inkstus, inkstų funkciją.
Kraujo krešėjimo sutrikimas. Rekomenduojama atidžiai stebėti klinikinę būklę ir laboratorinių tyrimų rodmenis, pvz., DATL.
Kepenų funkcijos sutrikimas, pvz., kepenų cirozė. Būtina apsvarstyti, ar nenaudinga stebėti tokių pacientų klinikinę būklę ir reguliariai atlikinėti laboratorinius tyrimus, kadangi vartojant 12 – 16 mg paros dozes lornoksikamo gali pradėti kauptis (didėja AUC). Vis dėlto manoma, kad kiti pacientų, kurių kepenų funkcija sutrikusi, lornoksikamo farmakokinetiniai parametrai nekinta (lyginama su sveikų žmonių).
Ilgalaikis gydymas (ilgiau kaip 3 mėnesius). Rekomenduojama reguliariai atlikinėti laboratorinius kraujo (hemoglobino koncentracijos), inkstų funkcijos (kreatinino koncentracijos) bei kepenų fermentų tyrimus.
Pacientas senyvas (vyresnis kaip 65 metų). Rekomenduojama stebėti inkstų ir kepenų funkciją. Po operacijos senyviems ligoniams vaistinio preparato rekomenduojama skirti atsargiai.

Nerekomenduojama kartu su lornoksikamu vartoti kitokių NVNU, įskaitant selektyvaus poveikio ciklooksigenazės 2 inhibitorius.

Nepageidaujamas poveikis gali sumažėti, vartojant mažiausią veiksmingą vaisto dozę trumpiausią laiką, būtiną simptomų kontrolei (žr. 4.2 skyrių ir žemiau aprašytą pavojų virškinimo traktui bei širdies ir kraujagyslių sistemai).

Buvo pranešimų apie bet kuriuo gydymo visais NVNU laikotarpiu pasireiškusį kraujavimą iš virškinimo trakto, jo išopėjimą ir perforaciją (tai gali sukelti mirtį). Prieš tokias komplikacijas perspėjamųjų simptomų ir atsirasdavo, ir neatsirasdavo. Toks poveikis pasireiškė ir pacientams, kuriems anksčiau buvo sunkių virškinimo trakto sutrikimų, ir ligoniams, kuriems jų nebuvo.

Kraujavimo iš virškinimo trakto, jo išopėjimo ir perforacijos pavojus didėja, jei didinama NVNU dozė, jei ligonis sirgęs opalige, ypač jei atsirado jos komplikacijų, t. y. kraujavimas ar perforacija (žr. 4.3 skyrių), arba jei pacientas senyvas. Tokius ligonius būtina pradėti gydyti mažiausia įmanoma doze. Tokiems pacientams bei ligoniams, kuriems būtina kartu vartoti nedideles acetilsalicilo rūgšties dozes ar kitokių virškinimo trakto sutrikimo pavojų didinti galinčių vaistinių preparatų (žr. toliau bei 4.5 skyrių), gali būti naudinga kartu vartoti apsauginių preparatų (pvz., mizoprostolio ar protonų siurblio inhibitorių). Rekomenduojama reguliariai tirti klinikinę paciento būklę.

Pacientai, kuriems buvo pasireiškęs toksinis poveikis virškinimo traktui, ypač senyvi, gydytojui privalo pranešti apie bet kokius neįprastus su pilvu susijusius simptomus (ypač apie kraujavimą iš virškinimo trakto), ypač jeigu jų atsiranda pradiniu gydymo laikotarpiu.
Atsargiai lornoksikamo būtina skirti pacientams, vartojantiems kitokių vaistinių preparatų, kurie gali didinti išopėjimo ar kraujavimo pavojų, pvz., geriamųjų kortikosteroidų, antikoaguliantų, pvz., varfarino, selektyvaus poveikio serotonino reabsorbcijos inhibitorių ar trombocitų agregaciją slopinančių preparatų, pvz., acetilsalicilo rūgšties (žr. 4.5 skyrių).

Jei lornoksikamo vartojantiems pacientams pradeda kraujuoti iš virškinimo trakto ar atsiranda jo išopėjimas, gydymą būtina nutraukti.

NVNU reikia atsargiai skirti pacientams, sergantiems virškinimo trakto ligomis (opiniu kolitu, Krono liga), nes jos gali paūmėti (žr. 4.8 skyrių).
Senyviems žmonėms dažniau atsiranda nepageidaujamų reakcijų į NVNU, ypač kraujavimas iš virškinimo trakto ir jo perforacija (tokie sutrikimai gali būti mirtini) (žr. 4.3 skyrių).
Atsargiai lornoksikamo reikia skirti pacientams, sergantiems hipertenzija ir (arba) širdies funkcijos nepakankamumu, kadangi gydymosi NVNU metu buvo skysčio susilaikymo bei edemos atvejų.
Pacientus, kuriems jau buvo padidėjęs kraujospūdis ir (arba) pasireiškę lengvi ar vidutinio sunkumo širdies nepakankamumo reiškiniai, gydymosi NVNU metu, reikia konsultuoti ir tinkamai stebėti dėl galimo skysčių susilaikymo ir edemos, susijusios su NVNU vartojimu.

Klinikiniai tyrimai ir epidemiologiniai duomenys patvirtina, kad kai kurių NVNU vartojimas (ypač didelėmis dozėmis ilgą laiką) gali būti susijęs su nedideliu arterijų trombozės reiškinių (pvz., miokardo infarkto arba insulto) rizikos padidėjimu. Duomenų, paneigiančių tokį lornoksikamo keliamą pavojų, nepakanka.

Pacientus, kuriems yra negydytas padidėjęs kraujospūdis, stazinis širdies nepakankamumas, nustatyta išeminė širdies liga, periferinių arterijų liga ir (arba) galvos smegenų kraujagyslių liga, lornoksikamu galima gydyti tik kruopščiai apsvarsčius. Panašiai apsvarstyti reikia prieš pradedant taikyti ilgalaikį gydymą pacientams, kurie turi širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį, hiperlipidemiją, serga cukriniu diabetu, rūko.

Kartu NVNU ir heparino vartojantiems ligoniams, kuriems atlikta spinalinė arba epiduralinė anestezija, didėja spinalinės bei epiduralinės hematomos atsiradimo pavojus (žr. 4.5 skyrių).
Labai retai atsirasdavo su NVNU vartojimu susijusių sunkių odos reakcijų (kai kurios sukėlė mirtį), įskaitant eksfoliacinį dermatitą, Stivenso ir Džonsono sindromą bei toksinę epidermio nekrolizę (žr. 4.8 skyrių). Didžiausias tokių reakcijų pavojus būna ankstyvuoju gydymo laikotarpiu: dažniausiai jos prasideda pirmaisiais gydymo mėnesiais. Tik atsiradus odos išbėrimui, gleivinės pažeidimui ar bet kokiam padidėjusio jautrumo požymiui, lornoksikamo vartojimą būtina nutraukti.
Lornoksikamas slopina trombocitų agregaciją ir ilgina kraujavimo laiką, todėl pacientams, linkusiems į kraujavimą, šio vaistinio preparato būtina skirti atsargiai.

Jei kartu vartojama NVNU ir takrolimuzo, gali didėti nefrotoksinio poveikio pavojus, kadangi mažėja prostaciklino sintezė inkstuose. Būtina atidžiai stebėti tokių pacientų inkstų funkciją.
Vartojant lornoksikamo, kaip ir daugumą NVNU, buvo retų transaminazių, bilirubino ar kitokių kepenų funkcijos rodmenų koncentracijos serume bei kreatinino ir šlapalo koncentracijos kraujo serume padidėjimo bei kitokių laboratorinių tyrimų rodmenų nukrypimo nuo normos atvejų. Jei nustatoma, kad toks nukrypimas yra reikšmingas arba išliekantis, būtina nutraukti lornoksikamo vartojimą ir atlikti reikiamus tyrimus.
Šio vaistinio preparato negalima vartoti pacientams, kuriems nustatytas retas paveldimas sutrikimas – Lapp laktazės stygius arba gliukozės ir galaktozės malabsorbcija.
Lornoksikamo, kaip ir kitų vaistų, slopinančių ciklooksigenazę / prostaglandinų sintezę, vartojimas gali trikdyti vaisingumą, todėl nerekomenduotinas moterims, norinčioms pastoti. Moterims, kurios turi sunkumų pastodamos, arba kurioms atliekamas vaisingumo tyrimas, reiktų apsvarstyti gydymo lornoksikamu nutraukimą.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Galima lornoksikamo ir toliau išvardytų vaistinių preparatų sąveika.
Cimetidinas. Didėja lornoksikamo koncentracija kraujo plazmoje. Lornoksikamo ir ranitidino ar antacidinių preparatų sąveikos nepastebėta.
Antikoaguliantai. NVNU gali stiprinti antikoaguliantų, pvz., varfarino, poveikį (žr. 4.4 skyrių). Būtina atidžiai sekti TNS.
Fenprokumonas. Silpnėja gydymo fenprokumonu poveikis.
Heparinas. NVNU vartojant kartu su heparinu, pacientams, kuriems atlikta spinalinė arba epiduralinė anestezija, didėja spinalinės bei epiduralinės hematomos atsiradimo pavojus.
AKF inhibitoriai. Gali silpnėti antihipertenzinis AKF inhibitorių poveikis.
Diuretikai. Mažėja Henlės kilpoje veikiančių bei tiazidinių diuretikų šlapimo išsiskyrimą skatinantis bei antihipertenzinis poveikis.
Beta adrenerginių receptorių blokatoriai. Silpnėja antihipertenzinis poveikis.
Digoksinas. Mažėja digoksino inkstų klirensas.
Kortikosteroidai. Didėja virškinimo trakto išopėjimo ar kraujavimo iš jo pavojus (žr. 4.4 skyrių).
Kvinolonų grupės antibiotikai. Didėja traukulių pavojus.
Preparatai, slopinantys trombocitų agregaciją. Didėja kraujavimo iš virškinimo trakto pavojus (žr. 4.4 skyrių).
Kitokie NVNU. Didėja kraujavimo iš virškinimo trakto pavojus.
Metotreksatas. Didėja metotreksato koncentracija kraujo serume, todėl gali sustiprėti toksinis poveikis. Šių preparatų vartojant kartu, ligonį būtina atidžiai stebėti.
Selektyvaus poveikio serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI). Didėja kraujavimo iš virškinimo trakto pavojus (žr. 4.4 skyrių).
Litis. NVNU mažina ličio inkstų klirensą, todėl jo koncentracija kraujyje gali didėti ir tapti didesnė už didžiausią gydomąją (tapti toksinė). Būtina matuoti ličio koncentraciją serume, ypač pradedant ar baigiant gydymą ar keičiant dozę.
Ciklosporinas. Didėja ciklosporino koncentracija kraujo serume. Gali sustiprėti nefrotoksinis ciklosporino poveikis (tai susiję su prostaglandinų sukeliamu poveikiu inkstuose). Jei lornoksikamo ir ciklosporino vartojama kartu, būtina stebėti inkstų funkciją.
Sulfonilkarbamido dariniai. Didėja hipoglikemijos pavojus.
CYP2C9 izofermentų induktoriai bei inhibitoriai. Pasireiškia lornoksikamo, kaip ir kitokių NVNU, kuriuos metabolizuoja citochromo P 450 2C9 (CYP2C9) izofermentai, ir CYP2C9 izofermentų induktorių bei inhibitorių sąveika (žr. 5.2 skyriaus poskyrį “Biotransformacija”).
Takrolimuzas. Didėja nefrotoksinio poveikio pavojus, kadangi mažėja prostaciklino sintezė inkstuose. Jei takrolimuzo ir lornoksikamo vartojama kartu, būtina stebėti inkstų funkciją.

Maistas gali maždaug 20 % mažinti absorbciją ir didinti Tmax.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumo laikotarpis
Klinikinių duomenų apie lornoksikamo vartojimą nėštumo metu nėra, todėl paskutiniais trimis nėštumo mėnesiais jo vartoti draudžiama, o pirmaisiais šešiais nėštumo mėnesiais bei gimdymo laikotarpiu nerekomenduojama.

Reikiamų duomenų apie lornoksikamo vartojimą nėštumo metu nėra. Su gyvūnais atlikti tyrimai parodė toksinį poveikį reprodukcijai (žr. 5.3 skyrių).

Prostaglandinų sintezės slopinimas gali sukelti žalingą poveikį nėštumui ir (arba) embriono ar vaisiaus vystymuisi. Epidemiologinių tyrimų metu gauti duomenys rodo, kad ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu vartojami prostaglandinų sintezės inhibitoriai didina persileidimo bei širdies apsigimimų pavojų. Manoma, kad toks pavojus stiprėja didėjant dozei ir ilgėjant gydymo trukmei. Nustatyta, kad gyvūnams prostaglandinų sintezės inhibitoriai didina pre- ir poimplantacinės bei embriono ir vaisiaus žūties dažnumą. Pirmaisiais šešiais gydymo mėnesiais prostaglandinų sintezės inhibitorių vartoti negalima, išskyrus neabejotinai būtinus atvejus.

Per paskutinius tris nėštumo mėnesius vartojami prostaglandinų sintezės inhibitoriai gali sukelti toksinį poveikį vaisiaus širdies ir kraujagyslių sistemai (gali per anksti užsidaryti arterinis latakas ar atsirasti plaučių hipertenzija) bei inkstų funkcijos sutrikimą, dėl kurio gali pasireikšti inkstų funkcijos nepakankamumas ir sumažėti amniono skysčio kiekis. Nėštumo pabaigoje vartojami prostaglandinų sintezės inhibitoriai gali pailginti moters ir vaisiaus kraujavimo laiką bei slopinti gimdos susitraukimus, todėl gimdymas gali vėluoti arba pailgėti. Dėl šių priežasčių lornoksikamo paskutiniais trimis nėštumo mėnesiais vartoti draudžiama (žr. 4.3 skyrių).

Žindymo laikotarpis
Duomenų apie lornoksikamo išsiskyrimą į moters pieną nėra. Šio vaistinio preparato išsiskiria į žiurkių pieną, jo koncentracija būna palyginti didelė. Krūtimi maitinančioms moterims lornoksikamo vartoti nerekomenduojama.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Lornoksikamo vartojantiems pacientams, kuriems pasireiškia galvos svaigimas ir (arba) mieguistumas, vairuoti ir valdyti mechanizmų negalima.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Vartojant NVNU dažniausiai pasireiškiantys nepageidaujami reiškiniai yra virškinimo trakto sutrikimai. Gali atsirasti pepsinių opų, kraujavimas iš virškinimo trakto bei jo perforacija (tai gali sukelti mirtį). Buvo pranešimų apie NVNU vartojusiems pacientams atsiradusį pykinimą, vėmimą, viduriavimą, pilvo pūtimą, vidurių užkietėjimą, dispepsiją, pilvo skausmą, meleną, hematemezę, opinį stomatitą, kolito ar Krono ligos paūmėjimą (žr. 4.4 skyrių). Rečiau pasireiškė gastritas.

Nepageidaujamų reakcijų gali atsirasti maždaug 20% lornoksikamo vartojančių pacientų. Dažniausias nepageidaujamas lornoksikamo poveikis yra pykinimas, dispepsija, nevirškinimas, pilvo skausmas, vėmimas ir viduriavimas. Turimi tyrimų duomenys rodo, kad tokių simptomų paprastai pasireiškia mažiau kaip 10% pacientų.

Pastebėta, kad vartojant NVNU gali pasireikšti edema, padidėjęs kraujospūdis ir širdies nepakankamumas.

Klinikiniai tyrimai ir epidemiologiniai duomenys patvirtina, kad kai kurių NVNU vartojimas (ypač didelėmis dozėmis ilgą laiką) gali būti susijęs su arterijų trombozės reiškinių (pvz., miokardo infarkto arba insulto) rizikos padidėjimu (žr. 4.4 skyrių).

Toliau išvardytas nepageidaujamas poveikis dažniausiai pasireiškė daugiau kaip 0,05% iš 6417 II, III ir IV fazės klinikiniuose tyrimuose dalyvavusių pacientų.

Nepageidaujamas poveikis suskirstytas į labai dažną (≥1/10), dažną (≥1/100, <1/10), nedažną (≥1/1000, <1/100), retą (≥1/10000, <1/1000) ir labai retą (<1/10000).

Infekcijos ir infestacijos
Reti: faringitas.

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai
Reti: anemija, trombocitopenija, leukopenija, kraujavimo laiko pailgėjimas.
Labai reti: ekchimozė.

Imuninės sistemos sutrikimai
Reti: padidėjęs jautrumas.

Metabolizmo ir mitybos sutrikimai
Nedažni: anoreksija, kūno svorio pokytis.

Psichikos sutrikimai
Nedažni: nemiga, depresija.
Reti: konfūzija, nervingumas, ažitacija.

Nervų sistemos sutrikimai
Dažni: nestiprus ir laikinas galvos skausmas, galvos svaigimas.
Reti: somnolencija, parestezija, disgeuzija, tremoras, migrena.

Akių sutrikimai
Nedažni: konjunktyvitas.
Reti: regos sutrikimai.

Ausų ir labirintų sutrikimai
Nedažni: galvos sukimasis, spengimas ausyse.

Širdies sutrikimai
Nedažni: palpitacija, tachikardija, edema, širdies funkcijos nepakankamumas.

Kraujagyslių sutrikimai
Nedažni: paraudimas, edema.
Reti: hipertenzija, kraujo samplūdis į veidą, kraujavimas, hematoma.

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai
Nedažni: rinitas.
Reti: dispnėja, kosulys, bronchų spazmas.

Virškinimo trakto sutrikimai
Dažni: pykinimas, pilvo skausmas, dispepsija, viduriavimas, vėmimas.
Nedažni: vidurių užkietėjimas, vidurių pūtimas, raugulys, burnos džiūvimas, gastritas, skrandžio opa, viršutinės pilvo dalies skausmas, dvylikapirštės žarnos opa, burnos išopėjimas.
Reti: melena, hematemezė, stomatitas, ezofagitas, gastroezofaginis refliuksas, disfagija, aftinis stomatitas, glositas, pepsinės opos perforacija.

Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai
Nedažni: kepenų funkcijos rodmenų SGPT (ALT) arba SGOT (AST) koncentracijos padidėjimas.
Reti: kepenų funkcijos sutrikimas.
Labai reti: kepenų ląstelių pažeidimas.

Odos ir poodinio audinio sutrikimai

Nedažni: išbėrimas, niežulys, smarkus prakaitavimas, eriteminis išbėrimas, dilgėlinė, alopecija.
Reti: dermatitas, purpura.
Labai reti: edema ar pūslinė reakcija, Stivenso ir Džonsono sindromas, toksinė epidermio nekrolizė.

Skeleto, raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai
Nedažni: artralgija.
Reti: kaulų skausmas, raumenų spazmai, raumenų skausmas.

Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai
Reti: nikturija, šlapinimosi sutrikimai, šlapalo bei kreatinino koncentracijos kraujo serume padidėjimas.

Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai
Nedažni: bendrasis negalavimas, veido edema.
Reti: astenija.

4.9 Perdozavimas

Iki šiol duomenų apie lornoksikamo perdozavimą, kad būtų galima nustatyti jo pasekmes ir pasiūlyti specifinį gydymą, nėra. Tikėtina, kad perdozavus lornoksikamo gali atsirasti pykinimas, vėmimas, smegenų sutrikimo simptomų (galvos svaigimas, regos sutrikimas). Gali atsirasti sunkių simptomų: į komą pereinanti ataksija, mėšlungis, kepenų ir inkstų pažeidimas. Galimi kraujo krešėjimo sutrikimai.

Perdozavus arba įtarus, jog perdozuota, vaistinio preparato vartojimą būtina nutraukti. Kadangi lornoksikamo pusinės eliminacijos laikas trumpas, iš organizmo jis išsiskiria greitai. Dialize preparato iš organizmo pašalinti neįmanoma. Specifinio priešnuodžio iki šiol nežinoma. Perdozavus gali tikti įprastinės skubios medicinos pagalbos priemonės, įskaitant skrandžio plovimą. Absorbciją galima sumažinti tik tuo atveju, jei aktyvintosios anglies vartojama iš karto po lornoksikamo išgėrimo. Virškinimo trakto sutrikimus galima gydyti prostaglandinų analogais arba ranitidinu.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – nesteroidiniai vaistiniai preparatai nuo uždegimo ir reumato, oksikamai, ATC kodas – M 01 AC 05

Lornoksikamas yra nesteroidinis oksikamų grupės vaistinis preparatas nuo uždegimo, sukeliantis analgezinį poveikį. Lornoksikamo veikimo būdas daugiausia susijęs su prostaglandinų sintezės (fermento ciklooksigenazės) slopinimu: desensitizuojami periferiniai nociceptoriai, todėl slopinamas uždegimas. Manoma, kad pasireiškia ir centrinis poveikis nocicepsijai (yra duomenų, kad jis nepriklauso nuo uždegimo slopinimo).

Lornoksikamas nesukelia poveikio gyvybinėms funkcijoms, pvz., kūno temperatūrai, kvėpavimo dažniui, širdies susitraukimų dažniui, kraujo spaudimui, EKG, spirometrijos parametrams).

Analgezinės lornoksikamo savybės įrodytos kelių klinikinių vaistinio preparato tyrimų metu.

Vartojant lornoksikamo, kaip ir kitokių NVNU, dėl lokalaus virškinimo trakto dirginimo bei sisteminio ulcerogeninio poveikio, susijusio su prostaglandinų (PG) sintezės slopinimu, nepageidaujamas poveikis virškinimo traktui pasireiškia dažnai.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Absorbcija
Išgertas lornoksikamas iš virškinimo trakto absorbuojamas greitai ir beveik visas. Didžiausia koncentracija kraujo plazmoje atsiranda maždaug po 1 – 2 valandų. Absoliutus biologinis lornoksikamo prieinamumas yra 90 – 100 %. Pirmo prasiskverbimo per kepenis metu lornoksikamas nemetabolizuojamas. Vidutinis pusinės eliminacijos laikas yra 3 – 4 valandos.
Jei lornoksikamo vartojama kartu su maistu, Cmax sumažėja maždaug 30 %, o Tmax padidėja 1,5 ‑ 2,3 val. Absorbcija (vertinant pagal AUC) gali sumažėti daugiausia 20 %.

Pasiskirstymas
Kraujo plazmoje lornoksikamas būna nepakitęs ir hidroksilinto metabolito pavidalu. Prie kraujo plazmos baltymų jungiasi 99 % lornoksikamo, nuo koncentracijos jungimasis nepriklauso.

Biotransformacija
Lornoksikamas ekstensyviai metabolizuojamas kepenyse, daugiausia, vykstant hidroksilinimui, susidaro neveiklus 5-hidroksilornoksikamas. Lornoksikamo biotransformacijoje dalyvauja CYP 2C9. Dėl genetinio polimorfizmo vienų žmonių organizme metabolizmas vyksta greitai, kitų  lėtai (pastarųjų pacientų kraujo plazmoje lornoksikamo koncentracija gali būti daug didesnė). Hidroksilintas metabolitas farmakologinio poveikio nesukelia. Organizme metabolizuojamas visas lornoksikamas, maždaug du trečdaliai dozės išsiskiria per kepenis, vienas trečdalis  pro inkstus neveiklių junginių pavidalu.

Tyrimų metu gyvūnų kepenų fermentų aktyvumo lornoksikamas nesužadino. Klinikinių tyrimų duomenimis, kartotinai vartojant rekomenduojamas dozes, lornoksikamo nesikaupia. Tai patvirtinta ir vienerių metų trukmės preparato poveikio stebėjimo tyrimų metu.

Eliminacija
Vidutinis pirminės medžiagos pusinės eliminacijos laikas yra 3 ‑ 4 valandos. Preparato išgėrus, maždaug 50% dozės išsiskiria su išmatomis, 42% pro inkstus (daugiausiai 5-hidroksilornoksikamo pavidalu). Parenteraliai pavartojus vienkartinę dozę vieną ar du kartus per parą, 5‑hidroksilornoksikamo pusinės eliminacijos laikas yra maždaug 9 valandos.

Senyvų (vyresnių kaip 65metų) žmonių organizme lornoksikamo klirensas sumažėja 30 ‑ 40 %, tačiau kiti farmakokinetikos parametrai reikšmingai nekinta.

Inkstų ar kepenų funkcijos nepakankamumu sergančių pacientų organizme lornoksikamo farmakokinetika nekinta, išskyrus preparato kaupimąsi, kuris pasireiškė lėtinėmis kepenų ligomis sirgusiems pacientams, 7 dienas vartojusiems 12 mg ir 16 mg paros dozę.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Įprastų farmakologinio saugumo, kartotinių dozių toksiškumo, genotoksiškumo ir galimo kancerogeniškumo ikiklinikinių tyrimų duomenys specifinio pavojaus žmogui nerodo.

Vienkartinės ir kartotinių dozių toksinio poveikio tyrimų su keliomis gyvūnų rūšimis metu lornoksikamas sukėlė toksinį poveikį inkstams bei virškinimo trakto išopėjimą.

Nustatyta, kad gyvūnams prostaglandinų sintezės inhibitoriai didina pre- ir poimplantacinės bei embriono ir vaisiaus žūties dažnumą. Be to, gyvūnams, organogenezės laikotarpiu vartojusiems prostaglandinų sintezės inhibitorių, dažniau atsirado įvairių malformacijų, įskaitant širdies ir kraujagyslių sistemos.

Lornoksikamas mažino žiurkių vislumą (pasireiškė poveikis ovuliacijai ir implantacijai) bei veikė vaikingumą ir jauniklių atsivedimą. Žiurkėms ir triušiams lornoksikamas, slopindamas ciklooksigenazę, sukėlė priešlaikinį arterinio latako užsidarymą.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Tabletės branduolys
Laktozės monohidratas
Mikrokristalinė celiuliozė
Povidonas K30
Kroskarmeliozės natrio druska
Magnio stearatas

Tabletės plėvelė
Makrogolis
Titano dioksidas (E171)
Talkas
Hipromeliozė

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

5 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Lizdinė plokštelė. Laikyti ne aukštesnėje kaip 30 C temperatūroje.
Tablečių talpyklė. Specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Lizdinė plokštelė.
Nepermatomos PVC/aliuminio lizdinės plokštelės. Lizdinėje plokštelėje yra 10 plėvele dengtų tablečių.
Pakuotėje yra 10, 20, 30, 50, arba 100 plėvele dengtų tablečių.

Tablečių talpyklė.
Gintaro spalvos III klasės stiklo butelis užsukamuoju aliumininiu uždoriu.
Pakuotėje yra 250 arba 500 plėvele dengtų tablečių.

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Specialių reikalavimų nėra.