Doksorubicinas Agila

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Doksorubicinas Agila 2 mg/ml koncentratas infuziniam tirpalui

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

1 ml Doksorubicinas Agila 2 mg/ml yra 2 mg doksorubicino hidrochlorido.

5 ml Doksorubicinas Agila 2 mg/ml yra 10 mg doksorubicino hidrochlorido.

10 ml Doksorubicinas Agila 2 mg/ml yra 20 mg doksorubicino hidrochlorido.

25 ml Doksorubicinas Agila 2 mg/ml yra 50 mg doksorubicino hidrochlorido.

100 ml Doksorubicinas Agila 2 mg/ml yra 200 mg doksorubicino hidrochlorido.

Pagalbinės medžiagos, kurių poveikis žinomas: 1 ml koncentrato yra 3,54 mg (0,154 mmol/l) natrio.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Koncentratas infuziniam tirpalui

Skaidrus, raudonai oranžinis tirpalas. pH = 2,5–3,5

Tirpalo osmoliariškumas yra 240–370 mOsmol/kg.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

• Smulkialąstelinio plaučių vėžio (SLPV) gydymas.
• Krūties vėžio gydymas.
• Atsinaujinusio kiaušidžių vėžio gydymas.
• Paviršinės šlapimo pūslės karcinomos atsinaujinimo po transuretrinės rezekcijos (TUR) profilaktika į šlapimo pūslę vartojamu vaistiniu preparatu.
• Sisteminis lokalios progresavusios arba metastazinės šlapimo pūslės karcinomos gydymas.
• Neoadjuvantinis ir adjuvantinis osteosarkomos gydymas.
• Suaugusių žmonių progresavusios minkštųjų audinių sarkomos gydymas.
• Evingo (Ewing) sarkomos gydymas.
• Hodžkino (Hodgkin) limfomos gydymas.
• Labai piktybinės ne Hodžkino (non-Hodgkin) limfomos gydymas.
• Indukcinis ir konsolidacinis ūminės limfoidinės leukemijos gydymas.
• Ūminės mieloidinės leukemijos gydymas.
• Progresavusios dauginės mielomos gydymas.
• Progresavusios arba atsinaujinusios endometriumo karcinomos gydymas.
• Vilmso (Wilms) naviko (labai piktybinio II stadijos ir visų progresavusių stadijų [III – IV]) gydymas.
• Progresavusio papilinio arba folikulinio skydliaukės vėžio gydymas.
• Anaplastinio skydliaukės vėžio gydymas.
• Progresavusios neuroblastomos gydymas.

Doksorubicinas dažnai vartojamas kartu su kitais citotoksiniais vaistiniais preparatais, taikant sudėtines chemoterapijos schemas.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Doksorubicinas Agila turi būti skiriamas tik prižiūrint kvalifikuotam gydytojui, turinčiam didelės vėžio gydymo patirties. Be to, gydymo metu pacientai turi būti atidžiai ir dažnai tikrinami (žr. 4.4 skyrių).

Dėl mirtinos kardiomiopatijos rizikos prieš kiekvieną gydymo procedūrą reikia individualiai įvertinti naudos ir rizikos santykį.

Doksorubicinas skirtas tik leisti į veną arba vartoti į šlapimo pūslę.

Vartojimas į veną

Doksorubiciną galima suleisti į veną per keletą minučių arba sulašinti taikant mažos trukmės, iki valandos trunkančią infuziją arba tęstinę, iki 24 valandų trunkančią infuziją (taip pat žr. 6.3 skyrių). Taikant monoterapiją, galima padalyti dozę ir suleisti per 2–3 dienas iš eilės. Tirpalas per 2–15 minučių suleidžiamas per laisvai tekančios intraveninės infuzijos vamzdelį. Infuzijai naudojamas 9 mg/ml (0,9%) natrio chlorido injekcinis tirpalas arba 50 mg/ml (5%) dekstrozės injekcinis tirpalas. Ši technika sumažina tromboflebito arba periferinės ekstravazacijos, kurie gali sukelti sunkų lokalų celiulitą, pūslelių susidarymą ir audinių nekrozę, riziką. Tiesioginė intraveninė injekcija nerekomenduojama dėl ekstravazacijos rizikos, kuri gali įvykti netgi tada, kai atgal per adatą išteka pakankamai kraujo (taip pat žr. 6.6 skyrių).

Doksorubicino dozė priklauso nuo dozavimo būdo, bendros paciento būklės ir anksčiau taikyto gydymo. Doksorubicino dozavimo režimas gali būti skirtingas, atsižvelgiant į indikaciją (kieti navikai ar ūminė leukemija) ir į konkretų gydymo režimą (vaistinis preparatas vartojamas vienas ar derinamas su kitais citotoksiniais preparatais, ar skiriamas kaip dalis sudėtinės procedūros, kuri gali būti chemoterapijos, chirurginės operacijos, spindulinės terapijos ir gydymo hormonais, derinys).

Monoterapija: paprastai dozė apskaičiuojama pagal kūno paviršiaus plotą (mg/m²). Remiantis šiuo principu, rekomenduojama dozė yra 60–75 mg/m² kūno paviršiaus kas tris savaites, kai doksorubicinas vartojamas vienas.

Dozavimo režimas, vartojant vaistinių preparatų derinį. Kai doksorubicino hidrochloridas derinamas su kitais priešvėžiniais vaistiniais preparatais, kurių toksinis poveikis iš dalies sutampa su doksorubicino, pvz., didelės dozės intraveniniu ciklofosfamidu arba giminingais antraciklinų grupės junginiais, pvz., daunorubicinu, idarubicinu ir (arba) epirubicinu, doksorubicino dozę reikia sumažinti iki 30–60 mg/m² ir skirti kas 3–4 savaites.

Pacientams, kurie negali vartoti visos dozės (pvz., kai yra imunosupresija, senyvas amžius), alternatyvus dozavimas yra 15–20 mg/m² kūno paviršiaus kartą per savaitę.

Siekiant išvengti kardiomiopatijos, rekomenduojama, kad viso gyvenimo kumuliacinė doksorubicino dozė (įskaitant giminingos grupės vaistus, pvz., daunorubiciną) neturi viršyti 450-550mg/m² kūno paviršiaus ploto. Gretutine širdies liga sergantiems pacientams, kuriems taikomas tarpuplaučio ir (arba) širdies srities švitinimas radioaktyviaisiais spinduliais, anksčiau buvo taikytas gydymas alkilinančiais vaistiniais preparatais arba tuo pačiu metu taikomas gydymas galimai kardiotoksiniais vaistiniais preparatais, ir didelės rizikos pacientams (kurie >5 metus serga arterine hipertenzija, kuriems buvo vainikinių kraujagyslių, širdies vožtuvų ar miokardo pažeidimas, kurie yra vyresni kaip 70 metų) didžiausia kumuliacinė dozė neturi viršyti 400 mg/m² kūno paviršiaus, be to, reikia stebėti šių pacientų širdies funkciją (žr. 4.4 skyrių).

Kepenų funkcijos sutrikimas

Jeigu kepenų funkcija susilpnėjusi, reikia mažinti dozę, kaip nurodyta žemiau pateiktoje lentelėje:

Pacientams, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, doksorubicino vartoti negalima (žr. 4.3 skyrių).

Inkstų funkcijos sutrikimas

Pacientams, kuriems yra inkstų nepakankamumas ir GFG mažesnis kaip 10 ml/min., rekomenduojama skirti 75% apskaičiuotos dozės.

Vaikų populiacija

Žinant, kad vaikams doksorubicinas sukelia realią kardiotoksinio poveikio riziką, reikia neviršyti tam tikrų didžiausių kumuliacinių dozių, kurios priklauso nuo jauno pacientų amžiaus. Vaikams (jaunesniems kaip 12 metų) didžiausia kumuliacine doze paprastai laikoma 300 mg/m², o paaugliams (vyresniems kaip 12 metų) didžiausia kumuliacinė dozė yra 450 mg/m². Kol kas neaišku, kokia turėtų būti didžiausia kumuliacinė dozė kūdikiams, bet manoma, kad vaistinį preparatą jie toleruoja dar prasčiau.

Vaikams reikia skirti mažesnę dozę, nes jiems yra didesnė kardiotoksinio poveikio, ypač vėlyvojo, rizika. Yra tikėtinas mielotoksinis poveikis, kuris būna stipriausias 10–14-ą parą nuo gydymo pradžios.

Nutukę pacientai

Nutukusiems pacientams gali prireikti mažinti pradinę dozę arba ilginti intervalą tarp dozių (žr. 4.4 skyrių).

Vartojimas į šlapimo pūslę

Paviršiniam šlapimo pūslės vėžiui gydyti ir jo atsinaujinimo po transuretrinės rezekcijos profilaktikai Doksorubicinas Agila galima vartoti į šlapimo pūslę. Paviršiniam šlapimo pūslės vėžiui gydyti rekomenduojama vienkartinė į šlapimo pūslę vartojama dozė yra 30–50 mg doksorubicino, ištirpinto 25–50 ml fiziologinio natrio chlorido tirpalo. Optimali koncentracija yra maždaug 1 mg/ml. Tirpalą reikia palaikyti šlapimo pūslėje 1–2 valandas. Šiuo laikotarpiu pacientas turi kas 15 minučių pasiversti 90° kampu. Pacientui reikia pasakyti nieko negerti 12 valandų prieš vartojant vaistinį preparatą į šlapimo pūslę, kad šis preparatas per daug neprasiskiestų šlapimu (tai turėtų sumažinti šlapimo gamybą maždaug iki 50 ml/val.). Vaistinio preparato vartojimą galima kartoti kas 1 savaitę – 1 mėnesį, atsižvelgiant į tai, ar jis vartojamas gydymui, ar profilaktikai.

Pastaba:

S-liposominio doksorubicino ir (įprasto) doksorubicino, t. y. Doksorubicinas Agila, dozavimas yra skirtingas. Šių dviejų farmacinių formų negalima vartoti kaip pakeičiančių viena kitą.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai.

Padidėjęs jautrumas kitiems antraciklinams arba antracenedionams.

Vartojimo į veną kontraindikacijos:

• nuolatinis kaulų čiulpų funkcijos slopinimas arba sunkus stomatitas, kurie pasireiškė anksčiau taikant citotoksinį gydymą ir (arba) radioaktyvią spinduliuotę;
• sisteminė infekcija;
• sunkus kepenų funkcijos sutrikimas;
• sunki aritmija, sutrikusi širdies funkcija, anksčiau patirtas miokardo infarktas, ūminė uždegiminė širdies liga;
• anksčiau taikytas gydymas antraciklinais, skiriant didžiausias kumuliacines dozes;
• padidėjęs polinkis į kraujavimą;
• žindymas.

Vartojimo į šlapimo pūslę kontraindikacijos:

• invaziniai navikai, įsiskverbę į šlapimo pūslės sienelę (didesni negu T1);
• šlapimo takų infekcijos;
• šlapimo pūslės uždegimas;
• kateterizavimui trukdantys sutrikimai, pvz., šlaplės stenozė;
• hematurija;
• žindymas.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Doksorubicinas turi būti skiriamas tik prižiūrint gydytojui, turinčiam vėžio gydymo chemoterapiniais vaistiniais preparatais patirties.

Prieš pradedant gydyti citotoksiniais preparatais, pacientai turi pasveikti nuo ankstesnio citotoksinio gydymo sukelto ūminio toksinio poveikio (pvz., stomatito, neutropenijos, trombocitopenijos ir sisteminių infekcijų).

Prieš pradedant gydyti arba gydant doksorubicinu, rekomenduojami šie tyrimai (kaip dažnai juos reikia atlikti, priklauso nuo bendros paciento būklės, vaistinio preparato dozės ir kartu vartojamų kitų vaistinių preparatų):

• plaučių bei krūtinės ląstos rentgenogramos ir elektrokardiogramos (EKG);
• reguliarūs širdies funkcijos tyrimai (kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijos (KSIF), pvz., atliekant EKG, echokardiografiją ir daugiakanalę radionuklidinę angiografiją (MUGA skenavimą));
• kasdienė burnos ertmės ir ryklės apžiūra dėl gleivinės pokyčių;
• kraujo tyrimai: hematokritas, trombocitų kiekis, leukograma, ALT, AST, LDH aktyvumo, bilirubino ir šlapimo rūgšties kiekis.

Gydymo kontrolė

Prieš pradedant gydyti rekomenduojama įprastais tyrimais ištirti kepenų funkciją (nustatyti ALT, AST, šarminės fosfatazės aktyvumo, bilirubino kiekį) ir inkstų funkciją.

Kairiojo skilvelio funkcijos kontrolė

Reikia tirti KSIF, kad būtų galima rasti tinkamiausią sprendimą paciento širdies būklei pagerinti. Kontrolinį tyrimą reikia atlikti prieš pradedant gydyti ir kiekvieną kartą susidarius maždaug 100 mg/m² kumuliacinei dozei.

Širdies funkcija

Gydymas antraciklinais sukelia kardiotoksinio poveikio riziką. Šis poveikis gali pasireikšti ankstyvaisiais (t. y. ūminiais) arba vėlyvaisiais (t. y. uždelstais) reiškiniais.

Ankstyvieji (t. y. ūminiai) reiškiniai. Ankstyvasis kardiotoksinis doksorubicino poveikis daugiausia yra sinusinė tachikardija ir (arba) EKG pokyčiai, pvz., nespecifinis ST-T dantelio pokytis. Buvo pranešta ir apie tachiaritmijų, įskaitant priešlaikinius skilvelių susitraukimus ir skilvelinę tachikardiją, apie bradikardijos ir atrioventrikulinės bei Hiso pluošto kojytės blokados atvejus. Šie simptomai paprastai rodo laikiną ūminį toksinį poveikį. Normos ribų neatitinkantis QRS komplekso suplokštėjimas ir praplatėjimas gali rodyti doksorubicino hidrochlorido sukeltą kardiomiopatiją. Pacientams, kurių KSIF prieš pradedant gydyti buvo normali (=50%), absoliutus jos sumažėjimas 10% arba sumažėjimas žemiau 50% ribos paprastai rodo širdies funkcijos sutrikimą, ir šiuo atveju gydymą doksorubicino hidrochloridu reikia kruopščiai apsvarstyti.

Vėlyvieji (t. y. uždelsti) reiškiniai. Uždelstas kardiotoksinis poveikis paprastai pasireiškia vėlyvojoje gydymo doksorubicinu kurso fazėje arba per 2–3 mėnesius užbaigus gydymą, bet buvo pranešta apie dar vėlesnius reiškinius, nustatytus po kelių mėnesių arba kelerių metų užbaigus gydymą. Vėlyvoji kardiomiopatija pasireiškia kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijos (KSIF) sumažėjimu ir (arba) stazinio širdies nepakankamumo (SŠN) požymiais bei simptomais, pvz., dusuliu, plaučių edema, priklausoma edema, kardiomegalija, hepatomegalija, oligurija, ascitu, pleuros eksudacija ir galopo ritmu. Buvo pranešta ir apie poūmio poveikio atvejus, pvz., perikarditą ir miokarditą. Sunkiausios formos antraciklinų sukeliama kardiomiopatija yra gyvybei pavojingas SŠN, ir tai yra toksinis poveikis, dėl kurio ribojama kumuliacinė dozė.

Kad sumažėtų sunkaus širdies funkcijos sutrikimo rizika, šią funkciją reikia įvertinti prieš pradedant gydyti doksorubicinu ir tikrinti visą gydymo laikotarpį. Šią riziką galima sumažinti, jei gydymo metu bus periodiškai tiriamas KSIF ir, pastebėjus pirmąjį širdies funkcijos sutrikimo požymį, bus skubiai nutrauktas gydymas doksorubicinu. Tinkamai kiekybiškai kartotinai ištirti širdies funkciją (įvertinti KSIF) galima taikant daugiakanalę radionuklidinę angiografiją (ang. MUGA) arba echokardiografiją (ECHO). Prieš pradedant gydyti, rekomenduojama įvertinti širdies funkciją: užrašyti EKG ir atlikti arba MUGA skenavimą, arba ECHO, ypač tiems pacientams, kuriems yra stipresnio kardiotoksinio poveikio rizikos veiksnių. Reikia kartotinai įvertinti KSIF, atliekant MUGA skenavimą arba ECHO, ypač jei suvartojamos didesnės kumuliacinės antraciklinų dozes. Vertinimo metodas turi nesikeisti visą stebėjimo laikotarpį. 

SŠN išsivystymo tikimybė, suvartojus kumuliacinę 300 mg/m² kūno paviršiaus dozę, yra maždaug 1–2%. Kumuliacinę dozę didinant iki 450–550 mg/m² kūno paviršiaus, ši tikimybė didėja lėtai. Po to SŠN išsivystymo rizika didėja staigiai, todėl didžiausios kumuliacinės 550 mg/m² kūno paviršiaus dozės viršyti nerekomenduojama. Jei pacientui yra kitokių galimų kardiotoksinio poveikio rizikos veiksnių (buvusi širdies ir kraujagyslių liga, ankstesnis gydymas antraciklinais arba antracenedionais, ankstesnė arba tuo pačiu metu taikoma tarpuplaučio ir (arba) perikardo srities spindulinė terapija arba kartu vartojami širdies kontraktiliškumą slopinantys vaistiniai preparatai, įskaitant ciklofosfamidą ir 5-fluorouracilą), kardiotoksinis doksorubicino poveikis gali pasireikšti vartojant mažesnes kumuliacines dozes, todėl būtina atidžiai stebėti tokio paciento širdies funkciją.

Tikėtina, kad toksinis doksorubicino ir kitų antraciklinų ar antracenedionų poveikis yra suminis.

Kepenų funkcija

Daugiausia doksorubicino šalinama per kepenų ir tulžies sistemą. Prieš pradedant gydyti doksorubicinu ir gydymo metu reikia įvertinti bendro bilirubino kiekį kraujo serume. Pacientų, kurių bilirubino kiekis padidėjęs, vaistinio preparato klirensas gali būti lėtesnis ir dėl to gali padidėti bendras toksinis poveikis. Šiems pacientams rekomenduojama skirti mažesnes dozes (žr. 4.2 skyrių). Pacientams, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, doksorubicino vartoti negalima (žr. 4.3 skyrių).

Virškinimo trakto sutrikimai

Rekomenduojama profilaktiškai skirti vėmimą slopinančių vaistų.

Jei yra uždegimas, išopėjimas arba viduriavimas, doksorubicino vartoti negalima.

Toksinis hematologinis poveikis

Doksorubicinas gali sukelti kaulų čiulpų funkcijos slopinimą (žr. 4.8 skyrių). Jei yra stiprus kaulų čiulpų funkcijos slopinimas, doksorubicino vartoti negalima; tokiu atveju reikia sumažinti dozę arba atidėti vaistinio preparato vartojimą.

Reikia imtis atsargumo priemonių, kurios užtikrintų, kad pasireiškus sunkiai infekcijai ir (arba) kraujavimo reiškiniams pacientas galės būti greitai ir veiksmingai gydomas. Esamos infekcijos turi būti išgydytos prieš pradedant gydymą doksorubicinu.

Prieš kiekvieną gydymo doksorubicinu ciklą ir kiekvieno gydymo ciklo metu reikia įvertinti kraujo tyrimų rezultatus, įskaitant leukogramą. Toksinis doksorubicino poveikis kraujui ir dažniausias ūminis toksinis dozę ribojantis poveikis daugiausia būna nuo dozės priklausoma grįžtamoji leukopenija ir (arba) granulocitopenija (neutropenija). Paprastai sunkiausia leukopenija ir neutropenija pasireiškia 10–14-ą parą po vaistinio preparato pavartojimo; dažniausiai leukocitų (neutrofilų) kiekis iki 21-os paros vėl tampa normalus. Jeigu kraujo rodikliai netampa normalūs, reikia mažinti dozę arba ilginti intervalą tarp dozių. Gali pasireikšti trombocitopenija ir anemija. Sunkaus kaulų čiulpų funkcijos slopinimo klinikinės pasekmės gali būti karščiavimas, infekcija, sepsis (septicemija), sepsinis šokas, hemoragija, audinių hipoksija arba mirtis.

Antrinė leukemija

Buvo pranešta apie antraciklinais gydytiems pacientams nustatytą antrinę leukemiją, pasireiškusią su priešleukemine faze arba be jos. Antrinė leukemija būna dažnesnė, jei antraciklinai derinami su DNR pažeidžiančiais antinavikiniais vaistiniais preparatais, jei pacientas jau anksčiau daug gydytas citotoksiniais vaistiniais preparatais arba jei vartojamos padidintos antraciklinų dozės. Šios leukemijos latentinis periodas gali trukti 1–3 metus.

Naviko lizės sindromas

Dėl ekstensyvaus purininių medžiagų katabolizmo, kuris lydi vaistų sukeliamą greitą navikinių ląstelių lizę (naviko lizės sindromą), doksorubicinas gali sukelti hiperurikemiją (žr. 4.8 skyrių). Užbaigus pradinį gydymo etapą, reikia įvertinti šlapimo rūgšties, kalio, kalcio fosfato ir kreatinino kiekį kraujyje. Potencialias naviko lizės sindromo komplikacijas galima palengvinti taikant hidraciją, šarminant šlapimą ir profilaktiškai skiriant alopurinolio, kad būtų išvengta hiperurikemijos.

Kancerogenezė, mutagenezė ir vaisingumo sutrikimas

In vitro ir in vivo tyrimais nustatyta, kad doksorubicinas yra genotoksiškas, mutageniškas ir gali sukelti nevaisingumą (žr. 4.6 ir 5.3 skyrius).

Vartojimas į šlapimo pūslę

Į šlapimo pūslę pavartotas doksorubicinas gali sukelti cheminio cistito simptomus (t. y. dizuriją, dažną šlapinimąsi, nikturiją, stranguriją, hematuriją, šlapimo pūslės sienelės nekrozę).

Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į kateterizavimą sunkinančius sutrikimus (t. y. šlaplės nepraeinamumą, sukeltą vidinio šlapimo pūslės naviko invazijos).

Jei navikas yra įsiskverbęs į šlapimo pūslės sienelę (didesnis negu T1), vaistinio preparato į šlapimo pūslę vartoti negalima.

Pacientams, kuriems invazinis navikas yra įsiskverbęs į šlapimo pūslės sienelę, yra šlapimo takų infekcija arba uždegiminės šlapimo pūslės sąlygos, vartojimo į šlapimo pūslę metodo taikyti negalima.

Spindulinė terapija

Pacientams, kuriems anksčiau taikyta arba kartu taikoma spindulinė terapija, arba planuojama ją taikyti, būtinos ypatingos atsargumo priemonės. Jei vartojamas Doksorubicinas Agila, šiems pacientams yra ypač didelė radioaktyvia spinduliuote paveiktos odos reakcijos (grįžtamojo fenomeno) rizika. Buvo pranešta apie sunkaus, kartais mirtino toksinio poveikio kepenims (kepenų pažeidimo) atvejus, siejamus su doksorubicino ir spindulinės terapijos deriniu. Anksčiau taikytas tarpuplaučio srities švitinimas radioaktyvia spinduliuote didina kardiotoksinį doksorubicino poveikį. Ypač šiuo atveju kumuliacinė dozė neturi viršyti 400 mg/m² kūno paviršiaus.

Gydymas priešvėžiniais vaistiniais preparatais

Doksorubicinas gali stiprinti toksinį kitų priešvėžinių vaistinių preparatų poveikį. Buvo pranešta apie ciklofosfamido sukelto hemoraginio cistito paūmėjimo ir 6-merkaptopurino sukelto toksinio poveikio kepenims padidėjimo atvejus.

Kaip ir vartojant kitus citotoksinius vaistinius preparatus, vartojant doksorubiciną buvo pranešta apie su gydymu sutampančius tromboflebito ir tromboembolijos atvejus, įskaitant plaučių emboliją (kai kuriais atvejais mirtiną) (žr. 4.8 skyrių).

Vakcinos

Vakcinuoti nerekomenduojama (žr. 4.5 skyrių). Doksorubicino hidrochloridu gydomi pacientai turi vengti kontakto su asmenimis, kurie neseniai buvo vakcinuoti nuo poliomielito.

Kita

Nutukusių pacientų (t. y. >130% idealaus kūno svorio) sisteminis doksorubicino klirensas yra sumažėjęs (žr. 4.2 skyrių).

Pacientą reikia informuoti, kad jo šlapimas gali būti rausvas, ypač pirmą kartą šlapinantis po vaistinio preparato pavartojimo, bet tai nėra priežastis nerimauti. 

Stiprus skausmas arba deginimo pojūtis vaistinio preparato injekcijos vietoje gali reikšti nedidelio laipsnio ekstravazaciją. Jei yra įtariama arba įvyksta ekstravazacija, reikia nutraukti injekciją ir vaistinį preparatą suleisti į kitą kraujagyslę. Diskomfortą galima sumažinti 24 valandas šaldant pažeistą vietą. Tokį pacientą reikia atidžiai stebėti keletą savaičių. Gali prireikti chirurginio gydymo metodų (žr. 4.8 skyrių).

1 ml Doksorubicinas Agila koncentrato yra 3,54 mg (<1 mmol) natrio. Tai reikia žinoti pacientams, kurių maiste ribojamas natrio kiekis.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika 

Doksorubicinas yra svarbiausias citochromo P450 CYP3A4 bei CYP2D6 ir glikoproteino P (p-gp) substratas. Buvo pranešta apie klinikiniu požiūriu reikšmingą sąveiką, kartu vartojant CYP3A4, CYP2D6 ir (arba) P-gp inhibitorius (pvz., verapamilį), kai dėl šios sąveikos padidėjo doksorubicino koncentracija ir sustiprėjo klinikinis poveikis. CYP3A4 induktoriai (pvz., fenobarbitalis, fenitoinas, jonažolės preparatai) ir P-gp induktoriai gali sumažinti doksorubicino koncentraciją.

Kardiotoksinį doksorubicino poveikį stiprina anksčiau vartoti arba kartu vartojami kiti antraciklinai arba kiti potencialiai kardiotoksiniai vaistiniai preparatai (pvz., 5-fluorouracilas, ciklofosfamidas arba paklitakselis), arba širdies funkciją veikiantys vaistiniai preparatai (pvz., kalcio kanalų blokatoriai). Jei doksorubicinas vartojamas kartu su minėtais vaistiniais preparatais, būtina atidžiai stebėti širdies funkciją.

Gydymas trastuzumabo ir antraciklinų (pvz., doksorubicino) deriniu yra siejamas su didele kardiotoksinio poveikio rizika. Trastuzumabo ir antraciklinų derinti negalima, išskyrus gerai kontroliuojamus klinikinius tyrimus, kurių metu stebima širdies funkcija. Jei antraciklinai vartojami užbaigus gydymą trastuzumabu, gali padidėti kardiotoksinio poveikio rizika. Jei įmanoma, nuo gydymo trastuzumabu pabaigos iki gydymo antraciklinais pradžios turi būti pakankamai ilga pertrauka (net iki 22 savaičių). Būtina atidžiai stebėti širdies funkciją.

(Ankstesnis) gydymas vaistiniais preparatais, kurie pažeidžia kaulų čiulpų funkciją (pvz., citotoksiniais vaistiniais preparatais, sulfonamidais, chloramfenikoliu, fenitoinu, amidopirino dariniais, priešretrovirusiniais vaistiniais preparatais), gali sukelti sunkius kraujodaros sutrikimus. Jei reikalinga, doksorubicino dozavimą reikia pakeisti. Gydymo doksorubicinu toksinis poveikis gali sustiprėti, jei kartu vartojami kiti citostatiniai preparatai (pvz., citarabinas, cisplatina, ciklofosfamidas).

Toksinį doksorubicino poveikį kepenims gali stiprinti kitoks hepatotoksinį poveikį sukeliantis gydymas (pvz., 6-merkaptopurinu).

CYP3A4 ir glikoproteino P inhibitorius ciklosporinas atitinkamai 55% ir 350% didina doksorubicino ir doksorubicinolio koncentracijos AUC. Gydant tokiu deriniu, siūloma 40% sumažinti doksorubicino dozę.

Įrodyta, kad cimetidinas irgi mažina doksorubicino klirensą kraujo plazmoje ir didina jo AUC.

Paklitakselis, vartojamas prieš pat doksorubiciną, gali sumažinti doksorubicino klirensą ir padidinti jo koncentraciją kraujo plazmoje. Kai kurie duomenys rodo, kad ši sąveika yra silpnesnė, kai doksorubicino vartojama prieš vartojant paklitakselį.

Kartu su doksorubicinu skiriamų prieštraukulinių vaistinių preparatų (pvz., karbamazepino, fenitoino, valpro rūgšties) absorbcija būna susilpnėjusi.

Buvo pranešta apie padidėjusios doksorubicino koncentracijos serume atvejus, doksorubiciną skiriant kartu su ritonaviru.

Toksinis doksorubicino poveikis gali sustiprėti, jei kartu vartojami kiti citostatiniai preparatai (pvz., citarabinas, cisplatina, ciklofosfamidas). Doksorubicino derinimas su citarabinu sukėlė storosios žarnos nekrozę su didelės apimties hemoragija ir sunkiomis infekcijomis.

Klozapinas gali padidinti toksinio doksorubicino poveikio kraujui riziką ir jį pasunkinti.

Gydant doksorubicinu pavartotas amfotericinas B gali sukelti ženklų toksinį poveikį inkstams.

Kadangi doksorubicinas greitai metabolizuojamas kepenyse ir daugiausia eliminuojamas su tulžimi, kartu skiriami žinomi hepatotoksiniai chemoterapiniai preparatai (pvz., merkaptopurinas, metotreksatas, streptozocinas) gali sumažinti doksorubicino klirensą kepenyse ir dėl to sustiprinti toksinį jo poveikį. Jeigu būtina gydyti derinant doksorubiciną ir hepatotoksinius vaistinius preparatus, reikia keisti doksorubicino dozavimą.

Doksorubicinas yra stiprus, jautrumą radioaktyviesiems spinduliams didinantis preparatas (radiosensibilizatorius) ir jo sukeliamas grįžtamasis fenomenas gali būti pavojingas gyvybei. Bet kokia ankstesnė, gretutinė arba po gydymo doksorubicinu taikoma spindulinė terapija gali sustiprinti kardiotoksinį ar hepatotoksinį doksorubicino poveikį. Tai taikytina ir kartu vartojamiems kardiotoksiniams ar hepatotoksiniams vaistiniams preparatams.

Doksorubicinas gali paūminti hemoraginį cistitą, kurį sukėlė ankstesnis gydymas ciklofosfamidu.

Gydymas doksorubicinu gali lemti šlapimo rūgšties kiekio padidėjimą serume; todėl gali tekti keisti šlapimo rūgšties kiekį mažinančių vaistinių preparatų dozę.

Doksorubicinas gali sumažinti išgerto digoksino biologinį prieinamumą.

Doksorubicinu gydomų pacientų negalima aktyviai vakcinuoti, be to, jie turi vengti kontakto su asmenimis, neseniai vakcinuotais nuo poliomielito.

Doksorubicinas jungiasi su heparinu ir 5-FU. Taigi gali įvykti precipitacija ir išnykti abiejų medžiagų poveikis. Išsamesnę informaciją žr. 6.2 skyriuje.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Pastoti galinčios moterys

In vitro ir in vivo tyrimais nustatyta, kad doksorubicinas yra genotoksiškas ir mutageniškas (žr. 5.3 skyrių).

Vyrų ir moterų kontracepcija

Lytiškai aktyvūs doksorubicinu gydomi vyrai ir moterys turi naudotis veiksmingais kontracepcijos metodais. Vyrai ir moterys turi naudotis veiksminga kontracepcija ir 6 mėnesius po gydymo.

Nėštumas

Doksorubicino negalima vartoti nėštumo metu. Apskritai, citostatikus nėščioms moterims galima skirti tik neabejotinai būtinu atveju ir tik tada, kai nauda motinai viršija galimą pavojų vaisiui. Su gyvūnais atlikti tyrimai parodė embriotoksinį, fetotoksinį ir teratogeninį poveikį (žr. 5.3 skyrių).

Žindymas

Nustatyta, kad doksorubicinas išsiskiria į gydomų moterų pieną. Negalima atmesti rizikos žindomam kūdikiui. Gydymo doksorubicinu metu žindymą reikia nutraukti (žr. 4.3 skyrių).

Vaisingumas

Moterims gydymo laikotarpiu doksorubicinas gali sukelti nevaisingumą. Doksorubicinas gali sukelti amenorėją (žr. 4.8 skyrių). Manoma, kad, užbaigus gydymą, ovuliacija ir mėnesinės atsinaujina, nors galima ankstyva menopauzė.

Doksorubicinas yra mutageniškas ir gali pažeisti vyrų spermatozoidų chromosomas. Galima nuolatinė oligospermija arba azospermija; vis tik nustatyta, kad kai kuriais atvejais spermatozoidų kiekis vėl tampa normalus. Tai gali įvykti po kelerių metų po gydymo pabaigos.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus 

Dėl dažnai pasireiškiančio pykinimo ir vėmimo reikia patarti nevairuoti ir nevaldyti mechanizmų.

4.8 Nepageidaujamas poveikis 

Doksorubicinas dažnai sukelia nepageidaujamą poveikį, ir kai kuris poveikis būna gana sunkus, taigi pacientą reikia atidžiai stebėti. Nepageidaujamo poveikio dažnis ir pobūdis priklauso ir nuo vaistinio preparato leidimo greičio bei dozavimo. Ūminis dozę ribojantis nepageidaujamas poveikis yra kaulų čiulpų funkcijos slopinimas, bet dažniausiai jis būna laikinas. Sunkaus kaulų čiulpų funkcijos slopinimo ir toksinio poveikio kraujui klinikinės pasekmės gali būti karščiavimas, infekcija, sepsis (septicemija), sepsinis šokas, hemoragija, audinių hipoksija arba mirtis. Beveik visiems pacientams pasireiškia pykinimas, vėmimas ir alopecija.

Vaistinio preparato vartojimas į šlapimo pūslę gali sukelti šias nepageidaujamas reakcijas: hematuriją, šlapimo pūslės ir šlaplės sudirginimą, stranguriją, dažną šlapinimąsi. Dažniausiai šios reakcijos yra vidutinio sunkumo ir trunka trumpai.

Doksorubicino vartojimas į šlapimo pūslę kartais gali sukelti hemoraginį cistitą; tai gali sumažinti šlapimo pūslės tūrį.

Dėl ekstravazacijos gali pasireikšti celiulitas, pūslelių susidarymas, tromboflebitas, limfangitas ir lokali audinių nekrozė, dėl kurios gali prireikti chirurginių gydymo priemonių (įskaitant odos persodinimą). 

Dažnio apibūdinimas: labai dažni (≥1/10), dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10); nedažni (nuo ≥1/1 000 iki <1/100); reti (nuo ≥1/10 000 iki <1/1 000); labai reti (<1/10 000), dažnis nežinomas (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis). 

^(*) Kaulų čiulpų funkcijos slopinimas yra vienas iš nepageidaujamų dozę ribojančių poveikių ir gali būti sunkus. Daugiausia jis pasireiškia leukocitų kiekio sumažėjimu. Leukopenija buvo nustatyta beveik 75% pakankamą kaulų čiulpų rezervą turinčių pacientų, kurie buvo gydomi skiriant 60 mg/m² kūno paviršiaus ploto dozę kas 21 parą. Nors ir rečiau, bet buvo pranešta apie trombocitopenijos, neutropenijos ir anemijos atvejus. Pasireiškus kaulų čiulpų funkcijos slopinimui, buvo nustatytos su tuo siejamos superinfekcijos (labai dažnai) ir hemoragija. Stipriausias kaulų čiulpų funkcijos slopinimas paprastai būna 10–14-ą parą ir daugeliu atvejų išnyksta 21–28-ą parą po doksorubicino pavartojimo. Trombocitopenija ir anemija (jeigu būna) pasireiškia tuo pačiu metu, bet paprastai būna ne tokios sunkios. (Žr. 4.4 skyrių).

^(**) Doksorubicinas yra kardiotoksiškas. Kardiotoksinių nepageidaujamų reiškinių rizika padidėja tarpuplaučio srities spindulinės terapijos metu ir po jos, po anksčiau taikyto gydymo galimai kardiotoksiniais preparatais (pvz., antraciklinais, ciklofosfamidu), senyviems pacientams (vyresniems kaip 60 metų) ir pacientams, sergantiems akivaizdžia arterine hipertenzija. (Žr. 4.4 skyrių).

Gali pasireikšti dviejų tipų kardiotoksinis doksorubicino poveikis:

Ūminio tipo

Ūminis nepageidaujamas poveikis dažniausiai pasireiškia per pirmąsias 24–48 valandas nuo gydymo pradžios, nepriklauso nuo dozės ir jam būdingi šie simptomai: laikina aritmija (dažnai), ypač sinusinė tachikardija (dažnai) ir supraventrikulinės bei skilvelinės ekstrasistolės. Jam būdingi (labai retai) nespecifiniai EKG pokyčiai (ST pokyčiai, žemas voltažas ir pailgėję QT intervalai).

Paprastai šie pokyčiai yra grįžtami, ir jų išsivystymas nėra kartotinio doksorubicino vartojimo kontraindikacija. Vis tik, vartojant doksorubiciną ar praėjus kelioms valandoms po pavartojimo, gali pasireikšti gyvybei pavojingos aritmijos; buvo pranešta apie pavienius ūminio kairiojo skilvelio nepakankamumo, perikardito ar mirtino perikardito – miokardito sindromo atvejus.

Uždelsto tipo

Uždelsto tipo nepageidaujamus reiškinius nulemia nuo dozės priklausantis kumuliacinis toksinis poveikis organams, kuris apskritai yra negrįžtamas ir dažnai pavojingas gyvybei. Šis poveikis dažnai pasireiškia kaip stazinė (dilatacinė) kardiomiopatija su kairiojo skilvelio nepakankamumo požymiais, ir tai nutinka per keletą mėnesių po gydymo pabaigos. Tačiau kardiotoksinis poveikis pirmą kartą gali pasireikšti ir po kelerių metų po gydymo pabaigos; jo dažnis didėja kartu su bendra kumuliacine doze. (Žr. 4.4 skyrių).

^(***) Doksorubicinui būdingos stiprios emetogeninės savybės; santykinai sunkus pykinimas ir vėmimas pirmąją gydymo parą pasireiškia maždaug 80% pacientų; jis pasireiškia ir vėliau. (Žr. 4.4 skyrių).

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato pateikimo į rinką, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę interneto svetainėje http://www.vvkt.lt/ esančią formą, ir atsiųsti ją paštu Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Žirmūnų g. 139A, LT 09120 Vilnius, faksu 8 800 20131 arba el. paštu NepageidaujamaR@vvkt.lt.

4.9 Perdozavimas

Ūminis doksorubicino perdozavimas gali sukelti kaulų čiulpų funkcijos slopinimą (ypač leukopeniją ir trombocitopeniją), paprastai pasireiškiantį praėjus 10–14 parų po perdozavimo, toksinį poveikį skrandžiui ir žarnynui (ypač mukozitą) ir ūminius širdies pokyčius, kurie gali atsirasti per 24 valandas. Gydoma intraveniniais antibiotikais, granulocitų ir trombocitų transfuzijomis, slopinami virškinimo trakto simptomai ir poveikis širdžiai. Reikia apsvarstyti paciento perkėlimą į sterilią palatą ir hemopoezės augimo faktorių vartojimą.

Įrodyta, kad vienkartinės 250 mg ir 500 mg doksorubicino dozės yra mirtinos.

Lėtinis perdozavimas, kai kumuliacinė dozė viršija 550 mg/m², didina kardiomiopatijos riziką ir gali sukelti širdies nepakankamumą, kurį reikia gydyti įprastiniu būdu. Vėlyvasis širdies nepakankamumas gali pasireikšti net iki šešių mėnesių po perdozavimo.

Intoksikacijos doksorubicinu gydymas hemodialize tikriausiai yra neveiksmingas, nes doksorubicino pasiskirstymo tūris yra labai didelis ir tik 5% suvartotos dozės eliminuojama per inkstus.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – antinavikiniai preparatai, antraciklinai ir jiems giminingos medžiagos,

ATC kodas – L01D B01.

Doksorubicinas yra antraciklinų grupės antibiotikas. Jo veikimo mechanizmas nėra visiškai aiškus. Manoma, kad antinavikinį Doksorubicinas Agila poveikį lemia citotoksiniai jo veikimo mechanizmai, ypač įsiterpimas į DNR, fermento topoizomerazės II slopinimas ir reaktyviųjų deguonies atmainų formavimas. Visa tai sukelia žalingą poveikį DNR sintezei: doksorubicino molekulės įsiterpimas į DNR sukelia RNR bei DNR polimerazių slopinimą, nes sutrikdo bazių atpažinimą ir sekos specifiškumą. Topoizomerazės II slopinimas sukelia vieną arba du grandinės trūkius DNR spiralėje. DNR perkerpama ir vykstant cheminei reakcijai su labai reaktyviomis deguonies atmainomis, pvz., hidroksilo radikalu OH^. Šių procesų pasekmės yra mutagenezė ir chromosomų aberacija.

Manoma, kad toksinio doksorubicino poveikio specifiškumas visų pirma yra susijęs su sveiko audinio proliferaciniu aktyvumu. Taigi svarbiausi sveiki audiniai, kuriuos pažeidžia doksorubicinas, yra kaulų čiulpai, virškinimo traktas ir lyties organai.

Svarbi nesėkmingo gydymo doksorubicinu ar kitokiais antraciklinais priežastis yra atsparumo išsivystymas. Bandant įveikti ląstelių atsparumą doksorubicinui, svarstytas kalcio kanalų blokatorių, pvz., verapamilio, vartojimas, nes pirminis taikinys yra ląstelių membrana. Verapamilis slopina kalcio jonų judėjimą lėtaisiais kanalais ir gali paskatinti doksorubicino patekimą į ląstelę. Doksorubicino ir verapamilio derinys yra susijęs su sunkiu kardiotoksiniu poveikiu.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Pasiskirstymas

Į veną suleistas doksorubicinas greitai pašalinamas iš kraujo ir plačiai pasiskirsto audiniuose, įskaitant plaučius, kepenis, širdį, blužnį, limfmazgius, kaulų čiulpus ir inkstus. Pasiskirstymo tūris yra maždaug 25 l/kg. Su kraujo plazmos baltymais jungiasi 60–70% doksorubicino. 

Doksorubicinas neprasiskverbia per kraujo–smegenų barjerą, nors, smegenyse esant metastazių arba leukemijos diseminacijai, likvore gali susidaryti didelė doksorubicino koncentracija. Doksorubicinas greitai patenka į ascitą, kuriame jo koncentracija būna didesnė negu kraujo plazmoje. Doksorubicino išsiskiria į moters pieną.

Eliminacija

Doksorubicino eliminacija iš kraujo yra trifazė, vidutinis pusinės eliminacijos laikas yra atitinkamai 12 minučių (pasiskirstymo metu), 3,3 valandos ir maždaug 30 valandų. Doksorubicinas greitai metabolizuojamas kepenyse. Svarbiausias metabolitas yra farmakologiškai aktyvus doksorubicinolis. Kiti metabolitai yra deoksirubicino aglikonas, gliukuronido ir sulfato konjugatai. Maždaug 40–50% pavartotos dozės iš organizmo išsiskiria su tulžimi per 7 paras, maždaug pusė šio kiekio išsiskiria nepakitusio vaistinio preparato pavidalu, o likusi dalis – metabolitų pavidalu. Su šlapimu eliminuojama tik 5–15% pavartotos dozės.

Ypatingos populiacijos

Doksorubicinas daugiausia eliminuojamas per kepenis, todėl kepenų funkcijos sutrikimas lemia lėtesnį išsiskyrimą, taigi vaistinis preparatas ilgiau išlieka ir kaupiasi kraujo plazmoje bei audiniuose.

Nors išsiskyrimas per inkstus yra mažai reikšmingas doksorubicino eliminacijos būdas, sunkus inkstų funkcijos sutrikimas gali paveikti bendrą eliminaciją.

Tyrimo metu nutukusių (>130% idealaus kūno svorio) pacientų organizme doksorubicino klirensas buvo mažesnis, o pusinės eliminacijos laikas ilgesnis negu normalaus kūno svorio kontrolinės grupės asmenų.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Literatūroje paskelbti tyrimų su gyvūnais duomenys rodo, kad doksorubicinas paveikia vaisingumą, sukelia fetotoksinį, embriotoksinį ir teratogeninį poveikį. Kiti duomenys rodo, kad doksorubicinas yra mutageniškas

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Natrio chloridas

Vandenilio chlorido rūgštis (E507) (pH reguliuoti)

Injekcinis vanduo

6.2 Nesuderinamumas

Doksorubicino negalima maišyti su heparinu, nes gali susidaryti nuosėdų, ir 5-fluorouracilu, nes galimas skilimas. Reikia vengti ilgalaikio doksorubicino sąlyčio su bet kokiu šarminiu tirpalu, nes įvyks vaisto hidrolizė.

Suderinamumo tyrimų neatlikta, todėl šio vaistinio preparato maišyti su kitais negalima.

6.3 Tinkamumo laikas

Neatidarytas flakonas

2 metai.

Pirmą kartą atidarius

Pirmą kartą atidarius, suvartoti nedelsiant.

Po praskiedimo

Vaistinis preparatas, praskiestas 0,9% natrio chlorido tirpalu

Įrodyta, kad vaistinis preparatas, praskiestas iki 0,1–1,0 mg/ml koncentracijos, 24 valandas išlieka chemiškai ir fiziškai stabilus, kai saugomas nuo šviesos ir laikomas 2 °C -8 °C temperatūroje. 

Vertinant mikrobiologiniu požiūriu, vaistinį preparatą reikia suvartoti nedelsiant, nebent praskiedimo metodas apsaugo nuo mikrobiologinio užteršimo rizikos. Jei vaistinis preparatas nesuvartojamas nedelsiant, už laikymo trukmę ir sąlygas prieš suvartojant yra atsakingas vartotojas. Paprastai laikymo trukmė iki suvartojimo neturi viršyti 24 valandų laikant 2 °C -8 °C temperatūroje, nebent vaistinis preparatas buvo paruoštas (praskiestas) kontroliuojamomis ir patvirtintomis aseptinėmis sąlygomis.

Vaistinis preparatas, praskiestas 5% gliukozės tirpalu

Įrodyta, kad vaistinis preparatas, praskiestas iki 0,1–1,0 mg/ml koncentracijos, 24 valandas išlieka chemiškai ir fiziškai stabilus, kai saugomas nuo šviesos ir laikomas 2 °C -8 °C temperatūroje.

Vertinant mikrobiologiniu požiūriu, vaistinį preparatą reikia suvartoti nedelsiant, nebent praskiedimo metodas apsaugo nuo mikrobiologinio užteršimo rizikos. Jei vaistinis preparatas nesuvartojamas nedelsiant, už laikymo trukmę ir sąlygas prieš suvartojant yra atsakingas vartotojas. Paprastai laikymo trukmė iki suvartojimo neturi viršyti 24 valandų laikant 2 °C -8 °C temperatūroje, nebent vaistinis preparatas buvo paruoštas (praskiestas) kontroliuojamomis ir patvirtintomis aseptinėmis sąlygomis.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti šaldytuve (2 °C - 8 °C).

Praskiesto vaistinio preparato laikymo sąlygos pateikiamos 6.3 skyriuje.

6.5 Talpyklės pobūdis ir jos turinys 

Doksorubicinas Agila 2 mg/ml koncentratas infuziniam tirpalui yra tiekiamas I tipo stikliniais flakonais su bromobutilo gumos kamščiu ir žydros spalvos nuplėšiama aliuminio plomba (5 ml, 10 ml ir 30 ml talpos flakonai) arba mėlynos spalvos nuplėšiama aliuminio plomba (100 ml talpos flakonai). Flakonuose yra raudonai oranžinio, skaidraus, sterilaus tirpalo.

Rinkai tiekiamų pakuočių dydžiai: dėžutėje yra vienas 5 ml, 10 ml, 25 ml arba 100 ml flakonas. 

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti ir vaistiniam preparatui ruošti 

Doksorubicinas yra stiprus citotoksinis preparatas, kurį skirti, ruošti ir leisti turi tik tie specialistai, kurie yra pamokyti saugiai dirbti su šiuo vaistiniu preparatu.

Praskiestas tirpalas yra skaidrus, raudonai oranžinės spalvos.

Reikiamą koncentrato kiekį reikia praskiesti 0,9% natrio chlorido tirpalu arba 5% gliukozės tirpalu, kad susidarytų tikslinė 0,1–1 mg/ml koncentracija.

Rekomendacijas dėl dozavimo ir vartojimo metodo žr. 4.2 skyriuje.

Tik vienkartiniam vartojimui.

Dirbant su doksorubicinu, jį ruošiant ir tvarkant jo atliekas, reikia laikytis toliau pateiktų gairių.

Vaistinio preparato ruošimas

1. Citotoksinių preparatų tirpalus turi ruošti tik tie darbuotojai, kurie yra mokyti saugiai dirbti su šiais vaistiniais preparatais. Prieš pradedant dirbti, reikia susipažinti su vietinėmis darbo su citotoksiniais preparatais gairėmis.
2. Nėščioms darbuotojoms su šiuo vaistiniu preparatu dirbti negalima.
3. Su doksorubicinu dirbantys darbuotojai turi dėvėti apsauginius drabužius, akinius, chalatus, vienkartines pirštines ir kaukes.
4. Visas vaistiniam preparatui leisti arba jo likučiams valyti panaudotas priemones, įskaitant pirštines, reikia sumesti į didelės rizikos atliekų maišus, kurie bus deginami aukštoje temperatūroje (700 °C).
5. Visas valymui naudotas medžiagas reikia išmesti taip, kaip nurodyta pirmiau.
6. Nusimovę pirštines, visada nusiplaukite rankas.

Užteršimas

1. Jeigu vaistinio preparato pateko ant odos ar gleivinės, užterštą vietą kruopščiai nuplaukite vandeniu su muilu arba natrio-vandenilio karbonato tirpalu. Tačiau nebrūžinkite odos, naudodami valymo šepetį. Laikiną stiprų odos skausmą galima malšinti raminamuoju kremu.
2. Jeigu vaistinio preparato pateko į akį (-is), laikydami pakeltą (-us) voką (-us), mažiausiai 15 minučių praplaukite pažeistą (-as) akį (-is) dideliu kiekiu vandens arba 9 mg/ml (0,9%) natrio chlorido injekciniu tirpalu. Kreipkitės į gydytoją arba akių specialistą, kad įvertintų būklę.
3. Išpylus vaistinį preparatą arba jam išbėgus, valykite 1% natrio hipochlorito tirpalu arba buferiniu fosfato tirpalu (pH>8), kol išnyks tirpalo spalva. Valymui naudokite medžiaginę servetėlę arba kempinę, laikomą numatytoje vietoje. Du kartus praskalaukite vandeniu. Visas šluostes sumeskite į plastikinį maišą, užsandarinkite ir pažymėkite, kad jos skirtos deginimui.

Atliekų tvarkymas

Tik vienkartiniam vartojimui. Nesuvartotą vaistinį preparatą ar atliekas reikia tvarkyti laikantis vietinių reikalavimų. Reikia laikytis darbo su citotoksiniais vaistais gairių.