Xapimant

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Xapimant 10 mg/ml geriamasis tirpalas

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS 

Kiekviename memantino geriamojo tirpalo mililitre yra 10 mg memantino hidrochlorido, atitinkančio 8,31 mg memantino.

Pagalbinė medžiaga, kurios poveikis žinomas: kiekviename mililitre yra 89 mg skystojo sorbitolio (nesikristalizuojančio).

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA   

Geriamasis tirpalas

Bespalvis ir skaidrus tirpalas.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Vidutinio sunkumo ir sunkios Alzheimerio ligos gydymas.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Šiuo vaistu turi pradėti gydyti ir gydymo metu pacientą prižiūrėti gydytojas, turintis Alzheimerio ligos diagnozės nustatymo ir jos gydymo patirtį. Gydyti galima pradėti tuo atveju, jeigu yra slaugytojas, kuris galės reguliariai prižiūrėti šio vaistinio preparato vartojimą. Ligos diagnozę būtina nustatyti, laikantis dabartinių nurodymų. Memantino toleravimas ir dozavimas turi būti reguliariai įvertinami, pageidautina kas tris mėnesius nuo gydymo pradžios. Po to, memantino klinikinė nauda pacientui ir gydymo toleravimas turi būti reguliariai įvertinami remiantis galiojančiomis klinikinėmis gairėmis. Palaikomasis gydymas gali būti tęsiamas tol, kol yra gydomasis poveikis ir pacientas gerai toleruoja gydymą memantinu. Apie gydymo memantinu nutraukimą reikia pagalvoti, jei nebėra terapinio poveikio požymių arba pacientas netoleruoja gydymo.

Memantino tablečių turi būti vartojama vieną kartą per parą ir kiekvieną dieną tuo pačiu laiku.

Memantino geriamojo tirpalo turi būti vartojama vieną kartą per parą ir kiekvieną dieną tuo pačiu laiku. Išsiurbtą iš butelio paskirtą kiekį tirpalo galima nuryti tiesiogiai iš geriamojo švirkšto ar prieš vartojimą sumaišius nedidelėje stiklinėje su vandeniu. Išsamias instrukcijas, kaip ruošti ir tvarkyti vaistinį preparatą, žr. 6.6 skyriuje.

Tirpalą ir plėvele dengtas tabletes galima vartoti valgio metu arba nevalgius.

Suaugusiems žmonėms

Dozės titravimas

Rekomenduojama pradinė paros dozė yra 5 mg. Ji laipsniškai didinama per pirmąsias 4 gydymo savaites pasiekiant palaikomąją dozę taip, kaip nurodyta toliau:

Pirma savaitė (1–7 diena):

Pacientas 7 dienas turi gerti po pusę 10 mg tabletės, ketvirtį 20 mg tabletės, arba 0,5 ml tirpalo per parą, t. y. kiekį, ekvivalentišką 5 mg paros dozei.

Antra savaitė (8–14 diena):

Pacientas 7 dienas turi gerti po vieną 10 mg tabletę, pusę 20 mg tabletės, arba 1 ml tirpalo per parą, t. y. kiekį, ekvivalentišką 10 mg paros dozei.

Trečia savaitė (15–21 diena):

Pacientas 7 dienas turi gerti po pusantros 10 mg tabletės, tris ketvirčius 20 mg tabletės, arba 1,5 ml tirpalo per parą, t. y. kiekį, ekvivalentišką 15 mg paros dozei.

Nuo ketvirtos savaitės:

Pacientas turi gerti po vieną 20 mg tabletę, dvi 10mg tabletes arba 2 ml tirpalo per parą, t. y. kiekį, ekvivalentišką 20 mg paros dozei.

Palaikomoji dozė

Rekomenduojama palaikomoji dozė yra 20 mg per parą.

Senyviems pacientams. Remiantis klinikinių tyrimų rezultatais, vyresniems nei 65 metų pacientams rekomenduojama dozė yra 20 mg per parą (viena 20 mg tabletė, dvi 10 mg tabletės arba 2 ml tirpalo), kaip nurodyta aukščiau.

Vaikų populiacija. Dėl saugumo ir veiksmingumo duomenų trūkumo jaunesnių negu 18 metų vaikų memantinu gydyti nerekomenduojama.

Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi. Jeigu yra lengvas inkstų funkcijos sutrikimas (kreatinino klirensas 50 – 80 ml/min), dozės koreguoti nereikia. Pacientams, kurių inkstų funkcijos sutrikimas yra vidutinio sunkumo (kreatinino klirensas 30 – 49 ml/min), paros dozė turi būti 10 mg (1 ml, jei vartojama tirpalo). Jei toleruojama gerai, po ne mažiau kaip 7 gydymo parų paros dozė gali būti didinama iki 20 mg pagal standartinę titravimo schemą. Pacientams, kuriems yra sunkus inkstų funkcijos sutrikimas (kreatinino klirensas 5–29 ml/min), paros dozė turi būti 10 mg (1 ml, jei vartojama tirpalo).

Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi. Jeigu yra lengvas ar vidutinio sunkumo kepenų funkcijos sutrikimas (Child-Pugh A ir Child-Pugh B), dozės koreguoti nereikia. Apie memantino vartojimą pacientams, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, duomenų nėra. Pacientams, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, memantino vartojimas nerekomenduojamas.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai medžiagai memantinui arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Pacientus, kurie serga epilepsija, kuriems anksčiau buvo traukulių arba pacientus, kuriems yra polinkį epilepsijai didinančių veiksnių, šiuo vaistiniu preparatu rekomenduojama gydyti atsargiai.

Kartu su memantinu turi būti vengiama vartoti N-metil-D-aspartato (NMDA) antagonistų (amantadino, ketamino ar dekstrometorfano), kadangi šios veikliosios medžiagos veikia į tą pačią receptorių sistemą, kaip memantinas, todėl nepageidaujamos reakcijos į vaistinį preparatą (daugiausia susiję su CNS) gali pasireikšti dažniau ar būti labiau išreikštos (taip pat žr. 4.5 skyrių).

Pacientus, kuriems yra tam tikrų veiksnių, galinčių gydymo memantinu metu padidinti šlapimo pH (žr. 5.2 skyrių), būtina atidžiai prižiūrėti. Prie minėtų veiksnių priklauso esminis dietos pakeitimas, pvz., vietoj mėsiškų patiekalų vartojant vegetariškų, arba didelio kiekio šarminamųjų skrandžio buferinių medžiagų vartojimas. Be to, šlapimo pH gali būti padidėjusi inkstų kanalėlių acidozės metu ar sergant Proteus bakterijų sukelta sunkia šlapimo takų infekcine liga.

Pacientai, kuriuos neseniai ištiko miokardo infarktas, kurie serga nekontroliuojama hipertenzija arba dekompensuotu staziniu širdies nepakankamumu (III-IV funkcinės klasės pagal NYHA), į daugumą klinikinių tyrimų nebuvo įtraukti, vadinasi, tokius pacientus gydymo memantinu metu reikia atidžiai prižiūrėti.

Memantino plėvele dengtos tabletės

Pagalbinės medžiagos. Plėvele dengtų tablečių sudėtyje yra laktozės monohidato. Pacientams, kuriems yra retas paveldimas galaktozės netoleravimas, Lapp laktazės stygius, ar gliukozės ir galaktozės malabsorbcija, šio vaistinio preparato vartoti negalima.

Memantino 10 mg/ml geriamasis tirpalas

Pagalbinės medžiagos. Geriamojo tirpalo sudėtyje yra sorbitolio (E 420). Pacientams, kuriems yra retas paveldimas fruktozės netoleravimas, šio vaistinio preparato vartoti negalima.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Sąveika su kitais vaistiniais preparatais galima dėl memantino veikimo būdo ir dėl sukeliamo farmakologinio poveikio.

• Dėl veikimo būdo memantinas, kaip ir kiti NMDA antagonistai, gali stiprinti kartu vartojamų L-dopos, dopaminerginių agonistų bei anticholinerginių preparatų poveikį, silpninti barbitūratų ir neuroleptikų poveikį. Memantinas gali keisti kartu vartojamų raumenų spazmus atpalaiduojančių preparatų, dantroleno arba baklofeno, poveikį, todėl gali reikėti keisti pastarųjų vaistinių preparatų dozę.
• Mementino reikia vengti vartoti kartu su amantadinu dėl vaistinių medžiagų sukeliamos toksinės psichozės rizikos: abi medžiagos yra panašios cheminės struktūros NMDA antagonistai. Panaši sąveika galima ir su ketaminu bei dekstrometorfanu (žr. 4.4 skyrių). Remiantis vienu mokslinėje literatūroje aprašytu atveju, rizika galima ir kartu su memantinu vartojant fenitoino.
• Kitos veikliosios medžiagos, kurios iš organizmo šalinamos veikiant tai pačiai inkstų katijonų pernešimo sistemai kaip ir amantadinas (pvz., cimetidinas, ranitidinas, prokainamidas, chinidinas, chininas, nikotinas), gali taip pat galbūt sąveikauti memantinu, paskatindamos galimą jo kiekio padidėjimo kraujo plazmoje riziką.
• Kartu su memantinu vartojant hidrochlorotiazido arba sudėtinio jo preparato, gali sumažėti hidrochlorotiazido kiekis kraujo serume.
• Po vaisto patekimo į rinką gauta pavienių pranešimų apie tarptautinio normalizuoto santykio (TNS) padidėjimą pacientams, kurie kartu su memantinu vartojo varfarino. Nors priežastinis tokio pokyčio ryšys nenustatytas, tačiau pacientams, gydomiems memantinu ir kartu geriamaisiais antikoaguliantais, patariama atidžiai sekti protrombino laiką arba TNS.

Sveikiems jauniems individams atliktuose vienos dozės farmakokinetikos tyrimuose reikšmingos memantino sąveikos su gliburidu/metforminu ar donepezilu nenustatyta.

Sveikiems jauniems savanoriams atliktuose klinikiniuose tyrimuose memantino poveikio galantamino farmakokinetikai nenustatyta. 

CYP izofermentų (1A2, 2A6, 2C9, 2D6, 2E1 bei 3A), monooksigenazės, kurios sudėtyje yra flavino, epoksido hidralazės ar sulfatacijos, memantinas in vitro neslopina.

4.6 Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas. Klinikinių duomenų apie memantino poveikį nėštumui nėra. Tiriant gyvūnus, kurių ekspozicija memantinui buvo tokia pat arba šiek tiek didesnė, negu žmonių, sulėtėjo vaisiaus augimas (žr. 5.3 skyrių). Galima rizika žmonėms nežinoma. Nėštumo metu memantino turi būti nevartojama, išskyrus neabejotinai būtinu atvejus.

Žindymas. Ar memantinas išskiriamas su motinos pienu, nežinoma, tačiau atsižvelgiant į tai, jog jis yra lipofilinė medžiaga, jis į pieną tikriausiai patenka. Memantiną vartojančios moterys turi nežindyti.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Sergant vidutinio sunkumo arba sunkia Alzheimerio liga, gebėjimas vairuoti ir valdyti mechanizmus paprastai sutrinka. Be to, memantinas gali silpnai arba vidutiniškai paveikti gebėjimą vairuoti ir valdyti mechanizmus, todėl tokie ambulatoriniai ligoniai turi laikytis ypatingo atsargumo.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Klinikinių tyrimų metu 1784 lengva, vidutinio sunkumo ar sunkia silpnaprotyste sergantys pacientai buvo gydyti memantinu, 1 595 – placebu. Bendras nepageidaujamų reiškinių dažnis memantinu gydomiems tiriamiesiems buvo toks pat, kaip placebo vartojusiems pacientams. Paprastai nepageidaujami reiškiniai būdavo lengvi arba vidutinio sunkumo. Dažniausi nepageidaujami reiškiniai, kurie memantinu gydomiems pacientams pasireiškė dažniau, negu vartojusiems placebo, buvo svaigulys (atitinkamai 6,3%, palyginti su 5,6%), galvos skausmas (5,2%, palyginti su 3,9%), vidurių užkietėjimas (4,6%, palyginti su 2,6%), mieguistumas (3,4%, palyginti su 2,2%) ir hipertenzija (4,1%, palyginti su 2,8%).

Lentelėje išvardytos nepageidaujamos reakcijos į vaistą, pasireiškusios memantiną vartojusiems pacientams klinikinių tyrimų metu ir po to, kai vaistinis preparatas pateko į rinką. Kiekvienoje dažnio grupėje nepageidaujamas poveikis pateikiamas mažėjančio sunkumo tvarka.

Nepageidaujamos reakcijos suklasifikuotos pagal organų sistemų klases ir dažnį, remiantis tokiu susitarimu:

Labai dažni        (≥1/10)

Dažni               (nuo ≥1/100 iki <1/10)

Nedažni            (nuo ≥1/1 000 iki <1/100)

Reti                  (nuo ≥1/10 000 iki <1/1 000)

Labai reti          (<1/10 000)

Dažnis nežinomas        (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis) 

¹ Haliucinacijos daugiausia pastebėtos pacientams, sergantiems sunkia Alzheimerio liga.

² Pavienių atvejų pastebėta po to, kai vaistinis preparatas pateko į rinką.

Alzheimerio liga susijusi su depresija, mintimis apie savižudybę ir savižudybe. Po to, kai vaistinis preparatas pateko į rinką, buvo gauta pranešimų apie šiuos reiškinius memantinu gydomiems pacientams.

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas po vaistinio preparato registracijos, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę interneto svetainėje http://www.vvkt.lt/ esančią formą, ir atsiųsti ją paštu Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Žirmūnų g. 139A, LT 09120 Vilnius, faksu 8 800 20131 arba el. paštu NepageidaujamaR@vvkt.lt.

4.9 Perdozavimas

Klinikinių tyrimų metu ir vaistiniu preparatu gydant po to, kai jis pateko į rinką, perdozavimo atvejų buvo nedaug.

Simptomai

Santykinai didelis perdozavimas (3 paras iš eilės vartota po 200 mg arba 105 mg per parą) pasireiškė tik nuovargiu, silpnumu ir (arba) viduriavimu arba simptomų neatsirado. Pacientams, pavartojusiems mažesnę negu 140 mg arba nežinomo dydžio dozę atsirado centrinės nervų sistemos sutikimų (sumišimas, snaudulys, mieguistumas, galvos sukimasis (vertigo), sujaudinimas, agresija, haliucinacijos ir eisenos sutrikimai) ir (arba) virškinimo trakto simptomų (vėmimas ir viduriavimas).

Didžiausio perdozavimo atveju pacientui, išgėrusiam 2 000 mg memantino, pasireiškė poveikis centrinei nervų sistemai (10 parų trukusi koma, po to diplopija ir ažitacija), tačiau jis išgyveno. Pacientui buvo taikytas simptominis gydymas ir plazmaferezė. Jis pasveiko be ilgalaikių pasekmių.

Kito didelio perdozavimo atveju pacientas taip pat išgyveno ir pasveiko. Jis buvo išgėręs 400 mg memantino. Pacientui atsirado centrinės nervų sistemos simptomų, tokių kaip neramumas, psichozė, regos haliucinacijos, prokonvulsiškumas, apsnūdimas, stuporas ir sąmonės praradimas.

Gydymas

Perdozavimo gydymas yra simptominis. Specifinio priešnuodžio intoksikacijai ir (arba) perdozavimui nėra. Reikia įprastinėmis priemonėmis, t. y. skrandžio plovimu ir aktyvintąja anglimi, šalinti veikliąją medžiagą iš skrandžio (nutraukti galimą enterohepatinę recirkuliaciją), rūgštinti šlapimą, prireikus taikyti forsuotą diurezę.

Atsiradus per didelio bendrojo centrinės nervų sistemos (CNS) stimuliavimo simptomų, turi būti apsvarstytas tikslus simptominis klinikinis gydymas.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS 

5.1 Farmakodinaminės savybės 

Farmakoterapinė grupė – psichoanaleptikai, kiti vaistai nuo demencijos

ATC kodas: N06DX01.

Daugėja duomenų, rodančių, kad sutrikus glutamaterginei neurotransmisijai, ypač NMDA receptorių lygyje, degeneracinė demencija progresuoja greičiau, ryškėja jos simptomai.

Farmakodinaminis poveikis

Memantinas yra nuo įtampos priklausomo, vidutinės traukos, nekonkurencinio NMDA receptoriaus antagonistas. Jis moduliuoja patologiškai padidėjusio tonizuojančio gliutamato kiekio sukeliamą poveikį, kuris gali skatinti neuronų funkcijos sutrikimą.

Klinikinis veiksmingumas ir saugumas

Pagrindžiamųjų tyrimų metu memantino monoterapija buvo taikyta 252 ambulatoriškai gydomiems pacientams, sergantiems vidutinio sunkumo arba sunkia Alzheimerio liga (prieš gydymą mini protinės būklės tyrimo (ang. mini mental state examination, MMSE) skalės bendras balų skaičius buvo 3–14). Gauti rezultatai rodo, jog šeštą gydymo mėnesį memantino poveikis buvo naudingesnis negu placebo (pokyčių požymiai sprendžiant pagal klinicisto pokalbį (ang. clinician´s interview based impression of change, CIBIC-plus): p = 0,025, Alzheimerio ligos bendradarbiavimo tyrimas – kasdienės veiklos tyrimas (ang. Alzheimer’s disease cooperative study – activities of daily living ADCS-ADLsev): p = 0,003, sunkaus pažeidimo požymių kompleksas (ang. severe impairment battery, SIB): p = 0,002).

Pagrindžiamųjų tyrimų metu memantino monoterapija buvo taikyta 403 pacientams, sergantiems lengva arba vidutinio sunkumo Alzheimerio liga (prieš gydymą MMSE skalės bendras balų skaičius buvo 10–22). Gauti rezultatai rodo, jog memantino poveikis buvo statistiškai reikšmingai geresnis negu placebo svarbiausiai vertinamajai baigčiai: Alzheimerio ligos vertinimo skalei (ang. Alzheimer’s disease assessment scale, ADAS-cog) (p = 0,003) ir CIBIC-plus (p = 0,004) 24 gydymo savaitę atlikus paskutinį vertinamąjį stebėjimą (ang. last observation carried forward, LOCF). Kito tyrimo metu memantinu buvo gydyta 470 pacientų, sergančių lengva arba vidutinio sunkumo Alzheimerio liga (prieš gydymą MMSE skalės bendras balų skaičius buvo 11–23), kurie į grupes buvo skirstyti atsitiktinių imčių būdu. Remiantis pagrindinės perspektyvinės analizės duomenimis, 24 gydymo savaitę statistiškai reikšmingo svarbiausios veiksmingumo vertinamosios baigties skirtumo nebuvo.

Šešių III fazės 6 mėnesių trukmės kontrolinių (poveikis lygintas su placebo sukeliamu) tyrimų, kuriuose dalyvavo vidutinio sunkumo arba sunkia Alzheimerio liga (prieš gydymą MMSE skalės bendras balų skaičius buvo < 20) sergantys pacientai (įskaitant monoterapijos tyrimus ir tyrimus, kurių metu pacientai vartojo nekintamą acetilcholinesterazės inhibitoriaus dozę), metaanalizės duomenys rodo, kad pažinimo, bendrosios būklės ir funkcijos tyrimų duomenims memantinas darė statistiškai reikšmingesnį poveikį. Gauti rezultatai rodo, jog tiems pacientams, kuriems buvo nustatytas tuo pačiu metu vykstantis visų trijų parametrų blogėjimas, memantino poveikis saugant nuo blogėjimo buvo statistiškai reikšmingas: placebo vartojusių tiriamųjų, kuriems visi trys parametrai pablogėjo, buvo 2 kartus daugiau, negu vartojusių memantino (atitinkamai 21% ir 11%, p < 0,0001).

5.2 Farmakokinetinės savybės

Absorbcija. Memantino biologinis prieinamumas yra absoliutus, apytiksliai 100%. Laikas, per kurį kraujo plazmoje atsiranda didžiausia koncentracija (T_max) yra 3–8 val. Požymių, kad maistas daro įtaką memantino absorbcijai, nėra.

Pasiskirstymas. Vartojant 20 mg paros dozę, koncentracija kraujyje tuo metu, kai vaistinio preparato apykaita organizme tampa pastovi, svyruoja nuo 70 ng/ml (0,5 µmol) iki 150 ng/ml (1 µmol). Atskirų pacientų organizme ji labai skiriasi. Vartojant 5–30 mg paros dozę, koncentracijos smegenų skystyje ir kraujo serume santykis yra 0,52. Vaistinio preparato pasiskirstymo tūris yra maždaug 10 l/kg. Maždaug 45% memantino būna prisijungusio prie kraujo plazmos baltymų.

Biotransformacija. Apie 80% žmogaus kraujyje esančių su memantinu siejamų medžiagų yra nepakitusio pirminio junginio pavidalu. Pagrindiniai metabolitai yra N-3,5-dimetilgludantanas, 4- ir 6-hidroksimemantino izomerų mišinys ir 1-nitrozo-3,5-dimetiladamantanas. Nė vienas iš šių metabolitų nėra NMDA receptorių antagonistas. Kad vaistinis preparatas būtų metabolizuojamas veikiant citochromo P 450 fermentų sistemai, tyrimų in vitro metu nepastebėta.

Išgėrus žymėto ¹⁴C memantino, vidutiniškai 84% dozės iš organizmo išsiskyrė per 20 parų, daugiau negu 99% to kiekio buvo pašalinta pro inkstus.

Eliminacija. Memantinas šalinamas monoeksponentiniu būdu. Galutinės pusinės eliminacijos laikas yra 60–100 val. Savanorių, kurių inkstai sveiki, organizme bendras vaistinio preparato klirensas yra 170 ml/min./1,73 m², dalį bendro inkstų klirenso sudaro vaistinio preparato sekrecija per inkstų kanalėlius.

Inkstų kanalėliuose galima vaistinio preparato reabsorbcija, galbūt veikiant katijonų pernašos baltymams. Jeigu šlapimas šarminis, memantino šalinimo pro inkstus greitis sumažėja 7- 9 kartus (žr. 4.4 skyrių). Šlapimas gali pašarmėti iš esmės pakeitus mitybą, pvz., vietoj mėsiškų patiekalų vartojant vegetariškų, arba geriant daug šarminamųjų skrandžio buferinių medžiagų.

Tiesinis pobūdis. Tyrimais su sveikais savanoriais nustatyta, jog 10–40 mg dozių intervale memantino farmakokinetika yra tiesinė.

Santykis tarp farmakokinetikos ir farmakodinamikos. Vartojant 20 mg paros dozę, smegenų skystyje atsiranda koncentracija, atitinkanti memantino slopinamosios konstantos (k) reikšmę. Frontalinėje žmogaus smegenų žievėje ji yra 0,5 µmol.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Trumpalaikių tyrimų metu žiurkėms memantinas, kaip ir kiti NMDA antagonistai, sukėlė neuronų vakuolizaciją ir nekrozę (Olney pažeidimus), tačiau tik tokios dozės, nuo kurių didžiausia koncentracija kraujo serume buvo labai didelė. Prieš vakuolizaciją ir nekrozę atsirado ataksija bei kitokių ikiklinikinių požymių. Kadangi ilgalaikių tyrimų metu minėto poveikio nepastebėta nei graužikams, nei kitokiems gyvūnams, šių duomenų klinikinis reikšmingumas yra nežinomas.

Kartotinių dozių toksinio poveikio tyrimų metu graužikams ir šunims (bet ne beždžionėms) nepastoviai pastebėta pokyčių akyse. Klinikinių memantino tyrimų metu atlikus specifinius akių tyrimus, jokių pokyčių nepastebėta.

Dėl memantino susikaupimo lizosomose graužikams pastebėta plaučių makrofagų fosfolipidozė. Toks poveikis yra žinomas ir kitiems vaistiniams preparatams, kuriems būdingos katijoninės amfifilinės savybės. Tarp šio susikaupimo ir plaučiuose pastebėtos vakuolizacijos yra galimas sąryšis. Toks poveikis buvo pastebėtas tik graužikams po didelių dozių vartojimo. Šių duomenų klinikinis reikšmingumas yra nežinomas.

Įprastinių tyrimų metu genotoksinio memantino poveikio nepastebėta. Žiurkėms ir pelėms, vaistinio preparato vartojusioms visą gyvavimo laikotarpį, kancerogeninio poveikio požymių nebuvo. Žiurkėms ir triušiams teratogeninio poveikio nedarė net tokios vaistinio preparato dozės, kurios sukėlė toksinį poveikį vaikingoms patelėms. Vaisingumo memantinas nesutrikdė. Žiurkių, kurių ekspozicija memantinu buvo tokia pati arba šiek tiek didesnė nei žmonių, vartojančių terapines dozes, buvo pastebėtas vaisiaus augimo sulėtėjimas.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas  

Geriamasis tirpalas

Kalio sorbatas

Skystasis sorbitolis (nesikristalizuojantis) (E420)

Natrio hidroksidas (pH sureguliavimui)

Vandenilio chlorido rūgštis (pH sureguliavimui)

Išgrynintas vanduo

6.2 Nesuderinamumas 

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas 

Geriamasis tirpalas

4 metai.

Tinkamumo laikas po pirmojo talpyklės atidarymo: 6 mėnesiai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.

Pirmą kartą atidaryto vaistinio preparato laikymo sąlygos pateikiamos 6.3 skyriuje.

6.5 Talpyklės pobūdis ir jos turinys 

Geriamasis tirpalas yra supakuotas III tipo gintaro spalvos buteliukuose, uždarytuose DTPE užsukamuoju dangteliu su pirmojo atidarymo kontrolės žiedu. Buteliukas yra supakuotas į kartono dėžutę kartu su 2 ml geriamuoju švirkštu (MTPE ir PS), prijungtu prie į buteliuką įspaudžiamo adapterio (MTPE). Geriamasis švirkštas sugraduotas pagrindinėmis padalomis kas 0,5 ml ir 5 mg (atitinkamai 0,5, 1, 1,5, 2 ml ir 5, 10, 15, 20 mg) ir smulkiomis padalomis kas 0,1 ml (= 1 mg). 

20 ml, 50 ml arba 100 ml geriamojo tirpalo.

Gali būti tiekiamos nevisų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti ir vaistiniam preparatui ruošti

Nesuvartotą vaistinį preparatą ar atliekas reikia tvarkyti laikantis vietinių reikalavimų.

Xapimant 10 mg/ml geriamasis tirpalas

Geriamojo tirpalo ruošimo ir tvarkymo instrukcija

Vaistinio preparato rinkinį sudaro trys dalys:

• buteliukas, kuriame yra tirpalo;
• plastikinis adapteris prijungimui;
• 2 ml geriamasis švirkštas su 0,5 ml padalomis.

Prieš vartojant pirmą kartą

Laikykite atidarytą buteliuką stačią ant stalo. Nuo geriamojo švirkšto nuimkite plastikinį adapterį ir jį tvirtai įstumkite į buteliuko kaklelį, kiek galite. Adapterį reikia laikyti buteliuke kol yra išsiurbiama paskutinė dozė. Ruošiant ir išduodant dozę prašom laikytis visų instrukcijų, pateiktų skyriuje „Dozės ruošimas“ iki „Valymas“.

Dozės ruošimas 

Nusukite dangtelį, kad atidarytumėte buteliuką. Patikrinkite, ar stūmoklis yra visiškai įstumtas į geriamojo švirkšto cilindro vidų.

Buteliuką laikykite stačią ir geriamąjį švirkštą tvirtai įstatykite į plastikinį adapterį, kaip parodyta paveikslėlyje.

Dozės išsiurbimas

Laikykite geriamąjį švirkštą savo vietoje ir atsargiai apverskite buteliuką viršutine puse žemyn.

Lėtai traukite stūmoklį iki galo žemyn tam, kad geriamasis švirkštas prisipildytų tirpalo. Įstumkite stūmoklį atgal iki galo, kad išstumtumėte bet kokio didumo oro burbulus, kurių galėjo susikaupti geriamojo švirkšto viduje.

Lėtai traukite stūmoklį kol cilindro žiedas pasieks žymę, atitinkančią Jums reikalingų vartoti mililitrų ar miligramų skaičių (0,5 ml = 5 mg, 1 ml = 10 mg, 1,5 ml = 15 mg, 2 ml = 20 mg).

Atsargiai atverskite buteliuką į normalią padėtį. Švelniai sukinėdami atjunkite geriamąjį švirkštą nuo plastikinio adapterio.

Dozės vartojimas

Tirpalas gali būti nuryjamas tiesiogiai iš geriamojo švirkšto. Pacientas turi sėdėti tiesiai ir, stūmoklis turi būti spaudžiams iš lėto, leidžiant pacientui nuryti.

Galima vartoti ir kitaip: dozė gali būti sumaišoma su vandeniu mažoje stiklinėje prieš pat vartojimą. Sumaišykite ir tuojau pat išgerkite.

Geriamąjį tirpalą galima vartoti valgio metu ar nevalgius

Po vartojimo vėl užsukite dangtelį, adapterį paliekant savo vietoje.

Valymas

Po vartojimo nušluostykite geriamojo švirkšto išorę sausu, švariu audiniu.