Atmintis – sudėtingas neurofiziologinis, biosocialinis fenomenas, padedantis individui adaptuotis aplinkoje, prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų. Kaip ir individas, atmintis dinamiška, kinta gyvenimo eigoje, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Visiškai normalu, fiziologiška, kad senstant atmintis silpsta. Tai vadinamasis su amžiumi susijęs atminties sutrikimas (angl. age-associated memory impairment (AAMI), jis pasireiškia pablogėjusiu naujos informacijos (naujų sutiktų žmonių vardų, pavadinimų ir kt.) įsiminimu. AAMI nustatomas, jei atminties deficitas yra „pagal amžių“, o jei ryškesnis – diagnozuojamas lengvas kognityvinis (pažinimo) sutrikimas (angl. mild cognitive impairment, MCI). MCI pasireiškia įvairiai:
· reguliariu užmaršumu (užmiršta, ką žadėjęs, ką susitaręs);
· tų pačių juokelių, anekdotų kartojimu;
· artimų draugų vardų užmiršimu.
MCI nuo paprasto „išiblaškymo“ skiriasi ir tuo, kad pradeda trukdyti įprastai kasdienei veiklai, kasdieniam aktyvumui.
Apie 12 proc. žmonių, vyresnių negu 65 m., kuriems diagnozuota MCI, per vienerius metus išryškėja Alzheimerio ligos klinika, o per trejus metus – net iki 40 proc. tų žmonių. Tai nepalyginamai daugiau negu bendrojoje populiacijoje (apie 1 proc. vyresnių negu 65 m. žmonių be MCI požymių).
Atminties fiziologija ir chemija
Atminties sutrikimų vyresniame amžiuje patofiziologiniai mechanizmai įvairūs: lėtinė smegenų hipoksija, smegenų kraujotakos, metabolizmo sutrikimai, degeneraciniai neuronų pažeidimai ir kt.
Kitokios genezės vaikų ir jaunų suaugusiųjų atminties sutrikimai, jie dažniau būna trumpalaikiai. Kaip rodo amerikiečių tyrinėtojų darbai, moksleivių ir studentų atminties kokybei daug didesnės įtakos nei pagyvenusių žmonių, turi bendra organizmo būklė, mityba, psichikos sveikata, psichoemocinė būsena. Antai vaikystėje patirta sunki prievarta gali neigiamai atsiliepti visam mokymosi procesui ir ši negatyvi įtaka gali trukti daugelį metų. Ji pasireiškia interesų susiaurėjimu, elgsenos sutrikimais, bloga dėmesio koncentracija, sumenkėjusiu savęs vertinimu ir kt.
Išskiriami trys atminties sutrikimų (amnezijos) tipai:
· retrogradinė – kada sunku atsiminti dalykus, įvykusius iki amnezijos atsiradimo.
· anterogradinė – įsiminimo sutrikimai, atsiradę jau esant amnezijai;
· potrauminė amnezija – atsiradusi po galvos smegenų sužalojimo.
Daugelis tyrinėtojų atminties sutrikimus apibūdina vienu, amnezijos sindromo, terminu. Šis sindromas pasireiškia naujos informacijos įsiminimo sunkumais. Amnezinio sindromo priežasčių daug: alkoholizmas, narkomanija, virusinės neuroinfekcijos, smegenų deguonies badas (anoksija), intoksikacijos, smegenų traumos ir kt.
Be abejonės, žinomiausias amnezinis ligonis pasaulyje yra H.M., 1953 m. operuotas dėl sunkių, vaistais nenumalšinamų epilepsijos priepuolių. Neurochirurgai jau atliko bilateralinę hipokampo operaciją. Pacientas H.M. beveik pasveiko nuo epilepsijos, bet jam visiškai pranyko atmintis. Vėlesni eksperimentai su gyvūnais parodė, kad atminties procesuose, be hipokampo aktyviai dalyvauja ir kitos CNS struktūros – migdolinis kūnas, smegenų žievė, kurioje „projektuojasi“ hipokampo funkcijos (entorhinine, perirhininė ir kt.).
Dar mažiau ištirta atminties biochemija. Yra žinoma, kad įsiminimo ir atminties išsaugojimo mechanizmuose aktyviai dalyvauja neuromediatorių acetilcholino ir serotonino sistemos. Manoma, jog ypač svarbūs šių neurotransmiterių receptoriai, kurių senstant mažėja, o funkcija silpnėja. Esama duomenų, kad acetilcholinas svarbus informacijos, skirtos atminčiai, pateikimui, „pravedimui“ į atitinkamas CNS struktūras, o ne pačiam įsiminimo procesui. Šią prielaidą patvirtina ir tai, kad cholinomimetiniai vaistai nepagerina atminties. Svarbūs taip pat dopaminas ir noradrenalinas, kurių smegenyse senstant taipgi mažėja. Tyrimai su gyvūnais rodo, kad noradrenalinas labai svarbus dėmesio koncentracijai, o dopaminas – hipokampo funkcijai ir įsiminimui.
Manoma, kad DNR yra toji substancija, kurioje, kaip kompiuterio laikmenuose, įrašoma, kaupiama ir saugoma įsimenama informacija. Tai yra DNR – tarsi atminties materalusis subtratas. Aišku, galbūt ne vienintelis…
Atminties sutrikimų korekcija. Gydymo principai
Vilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos Neurologijos centro gydytoja, med. dr. Rūta Lakominienė sako, kad atminties sutrikimų gydymas turi būti individualus, dažniausiai neapsiriboja vienu metodu ar vaistu. Gydant atsižvelgiama į atminties sutrikimo tipą, sunkumą, priežastį, paciento amžių ir kitas aplinkybes. Vyresnio amžiaus žmonių atminties sutrikimai, atsiradę dėl cerebrovaskulinio nepakankamumo (aterosklerozės) gydomi cerebriniais vazodilatatoriais, smegenų mikrocirkuliaciją, kraujo reologiją gerinančiais, antilipidiniais vaistais. Atminties sutrikimai, atsiradę sergant Alzheimerio liga, gydomi specifiškai šios ligos mechanizmus veikiančiais preparatus, atsiradę sergant depresija – antidepresantais ir kt.
Funkciniai atminties sutrikimai, dažniau pasitaikantys jauname amžiuje (nepakankama dėmesio koncentracija, streso, nerimo poveikis įsiminimui ir kt.), gali būti gydomi specialiais pratimais, psichoterapija, autosugestija ir kt.
Beveik visais atminties sutrikimo atvejais, anot med. dr. R.Lokominienės, naudingi smegenų ląstelių (neuronų) metabolizmą, funkciją gerinamieji vaistai. Pati populiariausia klasė – nootropai. Jie yra sintetiniai analogai biologinių medžiagų, aktyvuojančių nuronų metabolizmą ir perduodančių biosignalus.
Žinomiausias šiuolaikinis nootropas – pramiracetamas. Tyrimais įrodyta, kad pramiracetamas:
· aktyviai stimuliuoja neuronų medžiagų apykaitą;
· aktyvina smegenų kraujotaką;
· gerina smegenų ląstelių energetiką (padidina neuronuose ATF koncentraciją);
· veikia švelniai anaboliškai (stimuliuoja ribonukleinų rūgščių, taipgi atsakingų už atminties saugojimą, bei fosfolipidų sintezę);
· pasižymi neuroprotekciniu poveikiu – didina smegenų audinio atsparumą hipoksijai, infekciniams, toksiniams, mechaniniams žalingiems veiksniams.
Anot med. dr. R.K.Lokominienės, pastaraisiais metais atlikta nemažai promirecetamo klinikinių tyrimų. Šio vaisto poveikis tyrinėjamas įvairiais aspektais, taip pat ir gydant atminties sutrikimus. Nustatyta, kad promiracetamas slopina fermento neuropeptidozės, ardančios DNR aktyvumą, todėl vartojant šį vaistą CNS struktūruose padaugėja atminčii svarbios substancijos (DNR), pailgėja jos funkcinis amžius.
Specialiais testais nustatyta, kad vartojant pramiracetamą pagerėja dėmesio koncentracija, aktyvinamas įsiminimo procesas. Šis poveikis siejamas, be kitų, ir su pramiracetamo savybe gerinti nervinių signalų plitimą CNS sinapsėse (ypač acetilcholino).
Labai svarbios neuroplastinės pramiracetamo savybės, dėl kurių gerėja smegenų audinio atsparumas žalingiems poveikiams (hipoksijai, toksinams ir kt.) ir skatinamas neuronų funkcijos atsigavimas po pažeidimo. Dėl šių savybių pramiracetamas plačiai taikomas gydant CNS traumų ir ligų pasekmes – po neuroinfekcijų, sužalojimų, insulto ir kt. Dėl vazodilatacinių savybių pramiracetamas indikuotinas gydant lėtinį cerebrovaskulinį nepakankamumą – dažniausiai deriniais su vazodilatatoriais.
Pramiracetamo vartojimo indikacijos labai plačios: * degeneracinės CNS ligos, * demencija; * kraujagysliniai CNS pažeidimai; *funkciniai CNS sutrikimai.
Anot med. dr. R.Lokominienės, ypač didelio populiarumo pramiracetamas įgijo gydant atminties sutrikimus – ir senatvinius organinius, ir jaunatvinius funkcinius.
Pramiracetamo populiarumą iš dalies lemia ir jo saugumas, artimas placebo: iki šiol nėra aprašyta kliniškai reikšmingų šalutinių šio vaisto poveikių. Sentviniams atminties sutrikimams gydyti pramiracetamo skiriama ilgą laiką – keletą mėnesių. Trumpalaikiams atminties sutrikimams gydyti ar atminčiai pagerinti (pvz., per sesiją studentams) šio vaisto individualiai skiriama pagal poreikį. Dozės turėtų būti pakankamos – po 0,6 g 2x per dieną. Gydymą rekomenduojama pradėti likus 2-3 sav. iki egzaminų sesijos.Kaip ir kiti nootropai, pramiracetamas pasižymi švelniu psichostimuliuojamuoju poveikiu, todėl turėtų būti geriamas rytą ir po pietų (ne vakare), kad nesutrikdytų miego.
Pramiracetamas pasižymi švelniu timolepsiniu poveikiu – gerina psichinį tonusą, nuotaiką.